Rusijos dalyvavimui olimpiadoje durys gana plačiai pravertos, sako sporto pasaulio atstovai. Anot jų, didžiausias pavojus, kad spaudimas bus dar didesnis ir daugelis šalių leis Rusijai dalyvauti žaidynėse. Olimpietės teigimu, sportininkų bendruomenė gana vieninga – dalyvavimas olimpinėse žaidynėse, kai vyksta karas, prarastų prasmę, o sportininkai prarastų žmogiškumą. Vis dėlto sprendimo, kaip elgtis, jei Rusijai ir Baltarusijai būtų leista dalyvauti, dar nėra.
Keturi iš dešimties lietuvių mano, kad šalies sportininkai turėtų dalyvauti 2024-ųjų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, net jei jose varžysis Rusijos ir Baltarusijos sportininkai, rodo BNS užsakymu kovą atlikta „Vilmorus“ apklausa. Beveik 43 proc. apklaustųjų pasisako už tai, kad Lietuvos atletai turėtų dalyvauti žaidynėse, per 32 proc. respondentų mano, kad neturėtų, o dar 25 proc. žmonių neturi nuomonės.
Dėl Kremliaus invazijos į Ukrainą rusų ir baltarusių atletai buvo pašalinti iš daugumos tarptautinių varžybų, tačiau pastaruoju metu imta diskutuoti apie galimą jų sugrąžinimą.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – Tarptautinės irklavimo federacijos tarybos narys Algirdas Raslanas, ambasadorius specialiesiems pavedimams Linas Linkevičius ir olimpietė, Nacionalinio sporto agentūros atstovė spaudai Brigita Virbalytė.
– Pone Raslanai, jūs sakėte, kad situacija ir reikalai tik blogėja. Kas blogėja?
A. Raslanas: Iš tikrųjų matau, kad vyksta spaudimas. Nacionalinius olimpinius komitetus ir tarptautines federacijas spaudžia Tarptautinis olimpinis komitetas. Šiuo metu lyg ir yra laisvas apsisprendimas, kad štai tarptautinės federacijos turėtų priimti sprendimą.
Bet durys jau yra pravertos ir gana stipriai. Ir tas nematomas spaudimas yra, ir mes matome, kad ypač tose tarptautinėse federacijose, kur įtaką turi rusai, sportininkams jau leidžiama startuoti, vadinasi, šiuo atveju yra didelė tikimybė, kad ir kiti jau eina tomis pėdomis.
Viena didelė atspirtis yra tai, kad Europos valstybės, daugelis Europos valstybių, ypač skandinavai, Vidurio Europa, yra kategoriškai nusiteikę prieš Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimą. Aš įžiūriu pavojų, kad už mėnesio ar už pusantro spaudimas bus dar didesnis ir daugelis leis startuoti. Tai yra pats didžiausias pavojus.
– Koks čia [Tarptautinio olimpinio] komiteto vadovo Thomo Bacho vaidmuo?
A. Raslanas: Čia turėtumėm, ko gero, svarstyti keletą dalykų. Pirmas dalykas, kodėl buvo draudžiama. Ko gero, tai daugiau politinis sprendimas, ir kai sakoma, kad šiandieną turim būti demokratiški sporte ir netrukdyti sportininkams dalyvauti varžybose, vienu atveju taip buvo pasielgta.
Antras dalykas, manau, kad tai yra verslo spaudimas. Jeigu pažiūrėsime į sporto šakas, kuriose yra daugiausia verslo atstovų, t. y. tenisą, dviračių sportą ar kitus, tai jie tikrai nori, kad būtų aukščiausio lygio sportininkai, todėl ir leidžiama dalyvauti.
Be to, prisiminkim ir pačius rinkimus, kas turėjo įtakos, kokios valstybės daugiausiai balsavo už Thomą Bachą. Manau, kad tai irgi yra tam tikra sporto politikos dalis. Ir priemonės, kurios yra numatomos, kur sportininkai neturėtų dalyvauti arba kokiomis sąlygomis galėtų dalyvauti, iš principo kol kas irgi neatspindi tikrovės.
– Pone Linkevičiau, turbūt nenuostabu, kad taip yra pasaulyje, kai ir Lietuvoje 4 iš 10 lietuvių mano, kad lietuviai turėtų dalyvauti net tada, jeigu ten dalyvaus rusai ir baltarusiai. Čia mūsų diplomatijos nesėkmė ar kas?
L. Linkevičius: Tiesiog žmonės, matyt, taip mano. Bet, kita vertus, skauda tiems, kuriems skauda, ir, tiesą sakant, kai yra krizė, ypač kai yra karas, labai sunku atsekti, kur baigiasi kompromisai, tolerancija ir kur prasideda paprasčiausia išdavystė. (...)
Maža to, neseniai, kai ukrainiečiai pareiškė, kad jie nedalyvaus tose varžybose, kuriose dalyvaus rusai, kad boikotuos, tai turbūt visiems žinoma, kad Putino atstovo spaudai žmona Navka, kurios renginiuose čia dalyvavo Drobiazko su Vanagu, pareiškė, kad „nedidelis nuostolis pasaulio sportui, nes nėra taip daug aukšto lygio sportininkų iš Ukrainos, kad čia būtų kažkoks smūgis“.
Toks ciniškas, mankurtiškas pareiškimas rodo dar ir tai, kad [negalime] sutikti su teiginiu, kad sporto nereikėtų painioti su politika. Tai su civilizuotu demokratiniu pasauliu nieko bendro neturi.
Bet totalitarinio režimo lyderiai naudoja sportą tam, kad įtvirtintų savo autoritetą, dar labiau įtvirtintų savo valdžią ir, be jokios abejonės, naudoja politikai. Dabar galima, aišku, to nesuprasti arba galima apsimesti, kad to nesuprantam. Tai čia toks ir skirtumas.
– Bet tai kur problema? (...) Rusai rusais, jie gali sakyti, ką nori, gali sakyti, kad čia ne nuostolis, bet civilizuotas pasaulis vis tiek, ir tas pats Thomas Bachas, žiūri pro pirštus į tai, kad rusai ir baltarusiai dalyvaus. Tai kur yra pasaulinės diplomatijos pasiekimai šiuo klausimu?
L. Linkevičius: Matyt, reikia daugiau apie tai kalbėti. Tiesą sakant, ponas Bachas pats pasakė, jį cituojant, kad „ieško kelių, kaip Rusijos ir Baltarusijos politikai galėtų vis dėlto dalyvauti, kokiomis sąlygomis“. O daugelis Rusijos sportininkų tiesiog net yra kariuomenės nariai, jie gauna atlyginimus, gauna net apdovanojimus. Tokia yra situacija.
Šitas klausimas yra tolerancijos barjeras. Matote, jeigu net Lietuvoje, kuri tikrai yra jautresnė ukrainiečių klausimu, jeigu lyginsime su kitoms šalims, yra toks požiūris, tai galima įsivaizduoti, kaip yra kitur.
Matyt, kad kai kurie tiesiog su palengvėjimu galbūt priėmė žinią, kad jau tie vargšai truputėlį ir atleidžiami. Ir taip yra, beje, visur.
Aš tiesiog paminėsiu dar vieną faktą, kuris nesusijęs tiesiogiai su sportu, bet rodo tokią toleranciją. Absurdo teatras Jungtinėse Tautose – šį mėnesį ten Saugumo Tarybai pirmininkauja Rusija. Teroristinė valstybė pirmininkauja aukščiausią autoritetą turinčios turėti saugumo institucijai.
Šalys narės neketina boikotuoti šių posėdžių, kad nesutrikdytų įprasto Jungtinių Tautų darbo kitais klausimais. Gal tas mėnuo ir nesugriautų kitų klausimų, bet galbūt bent jau aiškiai žinia būtų pasiųsta.
Bet toks toleravimas atveria kelius tokių režimų tokio požiūrio klestėjimui, kuris neturi nieko bendro su kultūra, su civilizacija ar su sportu. Dabar mums tiesiog reikėtų labai rimtai susimąstyti, kur ta riba. Čia moralizuoti galima, bet pirmiausia kiekvienas turi pats tai suprasti.
– Ponia Virbalyte, kaip sportininkai vertina visų pirma ir Lietuvoje tokias nuotaikas, kad 4 iš 10 palaiko mūsų sportininkų dalyvavimą olimpiadoje, net jeigu ten dalyvaus rusai ir baltarusiai, ir apskritai, ar sportininkai vieningi savo požiūriu į rusų ir baltarusių dalyvavimą olimpiadoje?
B. Virbalytė: Aš manau, kad apskritai sportininkų bendruomenė tikrai yra gana vieninga šiuo klausimu ir mes diskutuojame su visais sportininkais. Galbūt taip drąsiai pasakyti, kad mes jau šiandien nusprendėme boikotuoti olimpines žaidynes, dauguma, kaip sportininkai, turbūt dar vengiame, nes mes tikime, kad Tarptautinis olimpinis komitetas išlaikys sveiką protą.
Bet pastarieji įvykiai rodo, kad visgi dangstydamasis Olimpine chartija Tarptautinis olimpinis komitetas ignoruoja žmogiškumą, ir mes, sportininkai, kalbamės, diskutuojame, kad, visų pirma, mes esame žmonės ir tik paskui sportininkai, tik paskui yra mūsų olimpinių svajonių siekimas.
Aš tikrai prisimenu, kai, prasidėjus karui, kitą dieną turėjau varžybose stoti prie starto linijos ir aš tiesiog negalėjau suimti savęs į rankas, nes viskas prarado prasmę. Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse, kai vyksta karas, turbūt mums irgi visiškai prarastų prasmę ir mes prarastume žmogiškumą.
Tai dabar turbūt pagrindinis klausimas, kaip mums elgtis su olimpinėmis atrankomis, nes labai greitai prasidės sporto šakų olimpinės atrankos. Ir būtent čia yra klausimas, kaip turėtume elgtis, koks turėtų būti sprendimas.
Ir visgi manome, kad olimpinėse atrankose mes turėtume dalyvauti, kol dar nėra priimtas galutinis sprendimas dėl Paryžiaus olimpinių žaidynių. Jeigu jau dabar mes pasitrauksime iš kovos dėl olimpinių kelialapių, o po metų, tarkim, sprendimas bus toks, kad rusams ir baltarusiams bus neleidžiama dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tai mūsų tiesiog nebus, nes mes nebūsime iškovoję olimpinių kelialapių. (...)
– Pone Raslanai, lietuvių ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė teigia, kad Tarptautinis olimpinis komitetas Rusijos ir Baltarusijos sportininkams negali uždrausti dalyvauti tarptautinių sporto šakų federacijų organizuojamose varžybose.
Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis sako, kad susidaro įspūdis, jog D. Gudzinevičiūtė bando pateisinti tokį Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimą. O jums koks įspūdis susidaro?
A. Raslanas: Tarptautinis olimpinis komitetas taip tiesiogiai nepasako, nes jis negali, jis neturi tokio sprendimo teisės, bet tai dedikuoja tarptautinėms federacijoms. Bet jau, kaip aš minėjau, aš matau, kad tarptautinėms federacijoms yra toks spaudimas ir jos pradėjo ten, kur rusai turi įtakos. Tai ta tendencija, matyt, didės.
Brigita labai teisingai pasakė, kad liko maždaug mėnuo pagrindiniams sprendimams, jau prasideda atranka, šiandien mūsų sportininkų Europos valstybių vienybė sako, kad mes esame nusiteikę, kad atrankos varžybose jiems nebūtų leidžiama dalyvauti, nes po to jau atsidaro durys.
Kitas dalykas, jeigu olimpiadoje nebūtų leidžiama, tai mes jau prarandame vietas, kurias užėmė rusai arba baltarusiai. Kitas dalykas, kad ten, kur yra dvikovinės sporto šakos, kur yra kova žmogus prie žmogaus, ta vieta gimdo konfliktą ir irgi yra didelis konflikto pavojus.
– Balandžio 1-osios vakarą tarptautinio Algirdo Šociko bokso turnyro finaliniame renginyje Ukrainos boksininkas Danylo Zamorylas apsisiautęs Ukrainos dvispalve lipo ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio, tačiau vėliavą jam nuo pečių nutraukė turnyro techninis delegatas iš Rumunijos Simas Viorelis. Kaip jūs šitą skandalą vertinate?
A. Raslanas: Labai paprastai. Tiesiog jau anksčiau jie buvo sutarę, kad ant apdovanojimų podiumo neleis turėti vėliavų. Tai dėl to techninis delegatas buvo auka, kuris turėjo tai padaryti.
Bet didžiausia kaltė yra ne organizatorių ir ne to žmogaus, kuris vykdė tą pareigą, – tai jau Tarptautinės federacijos vykdomojo komiteto sprendimas. (...) Tai yra pavojai, nes žingsnis po žingsnio vis bandoma kažkaip eliminuoti ukrainiečius ir iš esmės tas duris atidaryti.
