„Labiausiai Lietuvoje visiems palinkėčiau kantrybės siekiant savųjų tikslų. Ne viskas ateina per dieną. Kantrybės dabar palinkėčiau ir sau, nes reikia išlaukti gero vėjo ir startuoti“, – prieš išjungiant diktofoną linkėjimus į Lietuvą išsiuntė irkline valtimi Atlantą perplaukti pasiruošęs keliautojas Aurimas Valujavičius.
Apie 90-osioms lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metinėms paminėti skirtą išskirtinę kelionę keliautojas pranešė dar liepos pradžioje, o praėjus vos kelioms dienoms portalui LRT.lt atskleidė, kodėl imasi tokio žygio.
„Nes tai – unikalu. Čia vienintelė kelionė ne tik man, bet ir visai Lietuvai. Neįsivaizduoju gražesnio ir didingesnio Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą pagerbimo. Mesti sau tokį iššūkį labai stipru. Vis dėlto įsivaizduoju akimirką jau po visko, kai galėsiu sakyti, kad vienas perplaukiau Atlantą. Neturėsiu nieko įrodinėti nei sau, nei kitiems. Tai visiška 9-oji mano gyvenimo simfonija“, – tada kalbėjo A. Valujavičius.
Taip pat skaitykite
Lapkričio pabaigoje Ajamontės miestelio prieplauką (Ispanija) irkline valtimi palikti turėjęs lietuvis istorinės kelionės startą privalėjo atidėti dėl nepalankaus vėjo, todėl iki pat dabar laukia tinkamos progos pradėti savąją odisėją. Su LRT.lt dar kartą pasikalbėti ir mintimis pasidalyti sutikęs kaunietis pabrėžė, kad toks sprendimas buvo būtinas.
„Man svarbiausia gerai startuoti, kad galėčiau atsiplėšti nuo Ispanijos ir Afrikos krantų bei saugiau irkluoti iki Kanarų salų (maždaug 730 jūrmylių). Startą nukėlėme, kad nepulčiau tiesiai į priešpriešinį vėją ir nesimakaluočiau pagrindiniame laivų, plaukiančių iš Amerikos ir viso pasaulio į Gibraltarą, kelyje. Jis – 6 kilometrų pločio ir aš turėsiu jį perplaukti. Ten jau kaip autostrada.
Man reikia bent 2–3 dienų gerų orų lango, gero šiaurinio vėjo. Būtent tokio langelio vis nesulaukėm ir nusprendėm atidėti startą“, – pasakojo jis.
Kalbėdamas apie nukeltą kelionės pradžią vaikinas teigė, kad su tokia didžiule gamtos stichija juokauti nevalia ir akcentavo, kad norint pagerinti pasaulio rekordą išplaukti netinkamu metu būtų nelogiška.
„Buriuotojų ar irkluotojų gretose normalu, kad tenka prisitaikyti ir palaukti. Čia yra gamtos stichija ir su ja nepažaisi. Visą laiką sakau: kam išplaukti dabar ir tada vandenyne sėdėti su inkaru, jeigu galiu išlaukti gero vėjo ir su juo startuoti?
Taip pat saugau ir rekordo laiką, nes kai paliksiu uostą ir išplauksiu į vandenyną, tada ir prasidės mano irklavimo dienų skaičiavimas. Noriu spėti pabaigti kelionę iki 110 dienų, kad pagerinčiau pasaulio rekordą. Todėl toks laukimas ir išėjo“, – rekordo siekimo faktorių priminė A. Valujavičius.
Be gražaus paminėjimo ir noro pagerinti pasaulio rekordą lietuvis taip pat sieks įsirašyti į istorijos metraščius kaip trečiasis tokį maršrutą įveikęs žmogus pasaulyje. Visą kelionę vainikuos 2024 m. pasirodysiantis dokumentinis filmas.
– Kaip jums sekasi laukti starto? Kokios nuotaikos ir nusiteikimas? – LRT.lt paklausė A. Valujavičiaus.
– Dabar noras plaukti dar labiau išaugo. Dar labiau pavargau nuo žmonių ir dar labiau noriu kuo greičiau pradėti. Žinoma, yra faktorius, kad kartu Ispanijoje yra mano komanda: projektų vadovė, operatorius, vertėjauti padedantis draugas. Man galbūt šiek tiek nesmagu, kad jie dėl manęs čia turi laukti. Dabar jau beveik mėnesį visi esame Ispanijoje.
Apskritai tas laukimas jokio noro ar motyvacijos nemažina, priešingai – tik augina. Dabar iš balkono žiūriu į vandenyną ir suprantu, kad su juo jau susigyvenau. Man jis atrodo labiau apčiuopiamas dalykas nei prieš dvejus metus. Vis labiau imu suprasti, kas tai per gamtos galybė. Vandenynas vis arčiau širdies, vis arčiau psichologijos, todėl jau nebe taip bijai bei nori vis greičiau išbandyti bangas ir nerti į kelią.
– Kaip laukdamas starto palaikote sportinę formą? Koks dabartinis režimas?
– Kiek pavyksta, periodiškai nueinu į vietines sporto sales. Darau daug jėgos pratimų, nes besitreniruodamas Baltijos jūroje supratau, kad reikia dar daugiau jėgos, norint iš vietos išjudinti tuos 800 kilogramų. Dabar dirbu labiau ne ištvermei, o jėgai. Kalbant apie treniravimąsi su valtimi, tai Ispanijoje to nedariau. Kai valtis atkeliavo į uostą, taip ir stovi saugiai prišvartuota. Man jau psichologiškai galvoje yra susistatę, kad kai jau vėl plauksiu valtimi, tai išplauksiu tik į Atlantą. Tada ir prasidės kelionė.
Gali būti, kad manęs išlydėti atvyks Džesmina, mergina, iš kurios pirkau šią valtį. Galbūt su ja dar išplauksime į upę, nes mano startas į vandenyną nebus tiesiai iš uosto. Man dar reikės keletą jūrmylių pairkluoti upe ir tik tada lauks vandenynas. Dabar visos treniruotės vyksta sporto salėje ir galvoje.
– Kaip atrodo darbas su savimi: turite specialių ritualų, psichologinių pratimų ar viskas vyksta natūraliai?
– Šiaip jokių ritualų neturiu ir gana ramiai žvelgiu į visus šiuos dalykus. Kuo daugiau tenka čia laukti ir galvoti, tuo geriau imu suprasti, kad ta kelionė nėra tokia ir ilga. Apskritai, tai bus viena trumpiausių mano kelionių, kokią esu turėjęs. Kitos trukdavo 4–6 mėnesius, o čia pagal planą viskas trukti turėtų 3,5 mėnesio. Žinoma, tai yra vandenynas, monotoniška aplinka, todėl veikia kiti psichologiniai faktoriai. Jiems pasiruošti man sunku, nes tokioje situacijoje dar nesu buvęs. Tikriausiai tai suprasiu tik būdamas ten.
– Laukiate atotrūkio nuo aplinkos?
– Tai bus sunki kelionė, nes kasdien reikės irkluoti po 14 valandų. Iš kitos pusės, laukia tik trys paprasti dalykai, kuriuos reikės daryti: valgyti, miegoti ir irkluoti. Viskas supaprastėja ir imi į tai žvelgti kaip į kokią poilsio formą, psichologinį atitrūkimą nuo socialinių tinklų ir panašiai. Dabartiniame pasaulyje sunku save įstatyti į rėmus, prasidanginti 3 mėnesiams. Manau, kad vandenyne pailsėsiu nuo visko. Labai laukiu.
– Išplaukiate vienas, bet komandą sudaro daugiau žmonių. Kaip palaikysite ryšį su jais?
– Vandenyne turėsiu ir internetą, ir palydovines žinutes, kurios yra neribotos. Galėsiu kontaktuoti su šeimyna, su draugais. Prie jau paminėtų komandos narių dar norėčiau pridurti ir prancūzą Nielsą, kuris apžvelgia ir informuoja mane apie orus, dėlioja maršrutą. Jis kiekvieną dieną siųs žinutes, kas manęs laukia, ką reikėtų keisti. Galima sakyti, kad būtent jis ir bus vienas svarbiausių žmonių tuos mėnesius.
Kalbant apie šeimyną, tai gana simboliškai bendrauju su ja per keliones. Jie manęs neapkrauna klausimais, o aš neapkraunu jų sava informacija. Tuo metu sekėjams, priešingai nei praėjusiose kelionėse, nelabai į ką atsakinėsiu, nes internetas bus labai brangus. Pavyzdžiui, įkelti 1 min. vaizdo įrašą į „Instagram“ kainuos 15 Eur. Visgi kažkiek turinio tikrai bus.
– Ar bus dienų, skirtų tik poilsiui?
– Mano rutina bus tokia: 14 val. – irklavimas, 6 val. – miegojimas, o likęs laikas liks valgymui ir kitiems buities dalykams. Visiško poilsio dienų nelabai ir nusimato. Matysiu, koks mano greitis, kaip man sekasi ir ar telpu į rekordo grafiką. Kol kas planuose laisvadienių nėra.
– Ką labiausiai vandenyne norėtumėte nuveikti be irklavimo ir monotoninių dalykų?
– Paplaukioti su banginiais būtų nerealu. Labai norėčiau pamatyti delfinus ir užfiksuoti vandenyno laukinį gyvenimą, gyvūniją. Norisi tuos gražius kadrus vėliau įtraukti ir į filmą. Tai būtų bene didžiausias tikslas. Be to, kas 10 dienų reikės valyti valties dugną. Dėl to irgi turėsiu keletą laisvesnių valandų.
– Valties dugno valymas – viena pavojingesnių akimirkų?
– Kaip pažiūrėsi. Man tai bus kaip malonumas, labai laukiu to dugno valymo. Tada ir tos gamtos pamatysiu, žuvys plaukios aplink – egzotika. Žinoma, yra ir ryklių, todėl viską daryti reikės atsargiai. Daug kas bijo to dugno valymo, bet aš laukiu, nes tai bus labai geras pabėgimas nuo rutinos, prasiblaškymas.
– Užsivėrus langui į vandenyną, atsivėrė langas į žemyną. Kaip leidžiate laiką Ispanijoje, ką spėjote nuveikti?
– Truputį pakeliavome, pabendravome su ispanais. Ajamontės miestelyje maždaug pusė gyventojų jau žino, kas aš toks ir ką planuoju daryti. Pirmosiomis dienomis bendravome su žiniasklaida, gyvai kalbėjomės su meru. Miesteliui tai didelis dalykas.
Kai tvarkėmės techninius dalykus, teko pajusti ispanišką siestą, kai nuo 14 iki 17 val. niekas nedirba. Nesame prie to įpratę Lietuvoje ir man iš tiesų tai nepatiko, todėl nenorėčiau gyventi Ispanijoje. Aš mėgstu progresą ir visą laiką judėti. Kai pamatėme, kad išvykti dar nepavyksta, o vėjas vis pučia iš pietų, atvykome į Portugaliją. Aplankėme Nazarės kurortą, kuriame buvo užfiksuotos didžiausios bangos pasaulyje, vyksime į Porto miestą, o vėliau atgal į Ajamontę.
– Koks dabartinis planas? Kada žadate pradėti kelionę?
– Šviečiasi 20, 21 ir 22 dienos. Atrodo, kad jau prasideda „lango“ laikas. Jeigu išsilaikys tokie orai, kokius prognozuoja dabar, tai tikėtina ir gana realu, kad gal jau ir pavyks išplaukti kokią 21 dieną. Visų šių dalykų klausiu Nielso. Jo sprendimas ir žodis bus galutinis. Svarbiausia bus atsiplėšti nuo Ispanijos krantų, o vėliau jau kaip vėjas duos. Pirmosios savaitės bus tikrai nelengvos, o įplaukus į Golfo srovę, pučiant palankesniems vėjams, turėtų būti kiek lengviau.
– Ar milžiniškas sekėjų, žiniasklaidos ir žmonių susidomėjimas jūsų kelione didina atsakomybės bei įsipareigojimo jausmą?
– Ne, nelabai. Tik jaučiu lyg ir spaudimą iš sekėjų, nes vis klausia, kada išplauksiu. Dėl to juk nieko negaliu pakeisti, tai gamta. Didesnė atsakomybė ir įsipareigojimas jaučiasi kalbant apie partnerius, kurių turiu 11. Vis dėlto apskritai spaudimo iš Lietuvos, iš sekėjų visiškai nejaučiu. Visą laiką sakiau, kad darau tai, kas man patinka, o jei kas nors kokias atsakomybes man verčia, tai čia jau jų iliuzija.
– Ar pradėdamas savo keliones, „Youtube“ karjerą galvojote, kad kada nors išauš diena, kai sulauksite tokio populiarumo?
– Aš žinojau, kad gyvensiu iš „Youtube“, žinojau, kad pradėsiu keliones ir jos man neblogai seksis, o žmonėms bus įdomu stebėti. Dėl palaikymo lygio sunku spręsti. Žinoma, čia yra unikali kelionė, todėl jaučiasi visiškai kitoks žiniasklaidos ir žmonių susidomėjimas. Manau, tai natūralu. Prieš paskelbdamas kelionę žinojau, kad bus tokia bomba. Visgi ar apie tokį susidomėjimą ir palaikymą aš galvojau dar 2015 m., kai viską pradėjau, tai tikriausiai, kad ne, nenujaučiau.
Jūrų ir vandenynų tema mums tarsi skrajojantis drambliukas. Kai paskelbi tokį projektą, logiška, kad žmogui įdomu viskas – nuo smulkiausių detalių iki rimtų temų. Nesame kokia Anglija, kur žmonės kasmet perplaukia vandenyną, o žiniasklaida nuo to mirga. Pas mus nieko tokio nebuvo nei žiniasklaidoje, nei kitose medijose. Natūralu, kad tokia žinia turėjo sprogti.
– Kokios muzikos irkluodamas per Atlanto vandenyną klausysitės?
– 2,5 tūkst. muzikos takelių sąraše turiu visko. Į kelionę imsiu du MP3 grotuvus, nes dėl didelio kiekio druskos elektronika gali bet kada sugesti. Viena smagesnių – grupės „ACDC“ atliekama daina „It‘s A Long Way to the Top“ (liet. „Ilgas kelias į viršūnę“). Daina labai gerai apibūdina mano asmenybę, kad turi būti nuoseklus ir tikslo siekiantis žmogus.
Šiaip pastebėjau, kad vandenyne mėgstu labiau ramią muziką. Ten viskas taip intensyviai teliūškuoja, tu irkluoji, todėl galvoje norisi ramios muzikos. Patinka filmų garso takeliai. Pavyzdžiui, mėgstu muziką iš filmų „Žalioji mylia“, „Pradžia“, „Forestas Gampas“, „Pabėgimas iš Šoušenko“. Šie garso takeliai trunka po kokias 20 minučių ir gana gerai nuramina. Iš lietuviškos muzikos taip pat turiu visko – nuo seniausios polkos iki dabartinių dainų.
– Kas taps 2022 m. FIFA pasaulio futbolo čempionato nugalėtojais?
– Manau, kad finale triumfuos Argentina. Savo favoritų čempionate neturėjau, bet kai žaisdavo Prancūzija ar Argentina, tai palaikydavau būtent Argentiną. Dabar taip pat sirgsiu už ją.
– Ko artėjant didžiosioms šventėms ir naujiesiems metams prieš išplaukdamas į Atlantą palinkėtumėt Lietuvai ir jos žmonėms?
– Labiausiai palinkėčiau kantrybės siekiant savųjų tikslų. Ne viskas ateina per dieną. Kantrybės dabar palinkėčiau ir sau, nes reikia išlaukti gero vėjo ir startuoti. Linkėčiau visko greitai nemesti ir siekti tikslų mažais žingsniais.
