Lietuvos krepšinio iki 16-os metų rinktinė pirmą kartą po 2008 metų Jono Valančiūno vedamos kartos laikų laimėjo Europos čempionatą. Be pralaimėjimų turnyre žygiavę lietuviai šią vasarą iškovojo du medalius, o komandos treneris Tomas Purlys grįžęs į Vilnių visų pirma dėkojo visų žaidėjų pirmiesiems treneriams už ypač gerą žaidėjų parengimą.
„Nuostabiai jaučiamės. Pirmiausia norėčiau padėkoti visiems Lietuvos gyventojams, kurių tikrai buvo daug, kas mus stebėjo. Tikrai laukėme jūsų palaikymą – širdingai ačiū. Labai smagu, kad tiek žmonių palaiko jaunimo krepšinį, tai rodo, kad Lietuvoje krepšinis yra tikrai geras“, – žurnalistams sakė T. Purlys.
– Žadėjote auksą – auksas yra. Tikėjote tuo viso čempionato metu?
– Be abejo, kad tikėjome. Visą čempionatą sakiau, labai senai pamačiau, kad komanda yra stipri. Aišku, nemačiau kitų komandų tada, bet tikėjau, tikrai tikėjau tais vaikinais. Jie dirbo ir atliko labai didelį ir sunkų darbą.
– Olimpiniame festivalyje visus pradžioje triuškinote, bet po to pralaimėjote finale. Kiek ta nesėkmė leido neužmigti ant laurų?
– Olimpinis festivalis buvo pasirengimas Europos čempionatui. Aišku, norėjosi laimėti, bet ten vis tiek buvo pasiruošimas, fizinė forma nebuvo tokia gera.
– Kokios yra stipriosios šios komandos pusės?
– Vienybė. Mes esame labai vienoda komanda pagal ūgį, iš esmės neturėjome centro, bet pirmavome pagal atkovotus kamuolius. Tai parodo, kad galbūt ne ūgis viską lemia krepšinyje. Buvome labai mobilūs, labai komandiški tiek trenerių kolektyvas, tiek žaidėjai. Mana labai patiko nuo pirmųjų minučių labai geras darbas treniruotėse.
– Finalą pradėjote stipriai, pirmavote dviženkliu skirtumu, bet antroje pusėje ispanai bene tris kartus buvo jus „pagavę“. Kas padėjo išsilaikyti ir laimėti?
Atsirasdavo kiekvienose rungtynėse lyderis, kuris patempdavo.
Žengiant truputį iš toliau aš pirmiausia norėčiau padėkoti pirmiesiems vaikinų treneriams, kurie labai gerai ruošė tuos žaidėjus. Aš esu penktoje rinktinėje ir nemačiau dar taip gerai paruoštų žaidėjų.
Čia ir buvo mūsų stiprybė, kad kiekvienose rungtynėse vis kitas žaidėjas galėjo pasiimti žaidimą ant savęs. Nojus Indrušaitis, finale Mantas Laurenčikas patempė, Kasparas Jakučionis. Manau, kad čia ir buvo mūsų stiprybė – kas kartą atsirasdavo kitas lyderis, kuris nebijodavo imtis iniciatyvos.
– Kuo yra išskirtinė ši krepšininkų karta?
– Visumoje aš labai daug jau dėkojau jiems, kad jie super karta. Man nueidavo per širdį, kai žaidėjai ateidavo per pertrauką, sustodavo ir kartu paplodavo treneriams. Buvo tikrai labai gera mobilizacija. Žaidėjai kaip žmonės yra labai gerai išauklėti, jie myli ir gerbia savo tėvynę.
Sakiau prieš tai, kad man labai smagu matyti individualiai labai gerai parengtus žaidėjus. Anksčiau visada būdavo didelis skirtumas tarp individualaus ir fizinio pasirengimo, ypač lyginant mus su prancūzais, ispanais ir t.t. Dabar mes pagal tai pirmaudavome. Sakyčiau, kad auga labai gerai individualiai parengtų žaidėjų karta.
– Kiek buvo rizikos imti į čempionatą N. Indrušaitį, sakėte, kad matėte jį tik 4 treniruotėse.
– Nelabai rizikavau, jei žaidėjas yra individualiai stiprus ir protingas – jis tikrai įsilies į kolektyvą. Galbūt kažkiek pirmose rungtynėse trūko tarpusavio supratimo, bet matėte, kad jis buvo rezultatyviausias žaidėjas, komanda laimėjo – reiškia viskas yra gerai.
– Kasparas Jakučionis atvyko iš Ispanijos po sunkaus sezono (rungtyniauja „Barcelona“ akademijoje – LRT).
– Komanda jo stipri, jis negavo vaidmens, kurio tikėjosi, jis sezone turėjo problemų su nugara, nebuvo idealios fizinės formos. Kažkiek mes jį taupėme per treniruotes, bet jis davė labai daug naudos komandai.
– Kuris mačas čempionate buvo pats sunkiausias?
– Be abejo, rungtynės su turkais. Ketvirtfinalis yra tas etapas, kurį laimėjęs gali būti kiek ramesnis, ne atsipalaiduoti, bet vis tiek, net ir pralošęs pusfinalį, turi dar rungtynes dėl 3 vietos. Kai laimi prieš visus, esi favoritas ir, neduok Dieve, pralaimėtum ketvirtfinalyje, tai nebūtų geras rezultatas. Rungtynėse su Turkija mūsų emocija buvo labai sunki. Paprasčiausiai buvo įtampa ir treneriams, ir žaidėjams.
– Kazys Maksvytis savo kelią į aukštumas irgi pradėjo nuo U16 lygio. Kiek ši pergalė gali padėti jums karjeroje kaip treneriui?
– Nežinau, čia galbūt kiti turi vertinti mano darbą. Aš stengiuosi jį daryti gerai, o jau vertina kiti.
