Mažai kas Lietuvoje žino, kad 2009 metais Čempionų lygos pusfinalio rungtynėse tarp Londono „Chelsea“ ir „Barcelonos“ klubų teisėjavęs norvegas Tomas Henningas Ovrebo karjeros aprašyme turi ir kitokių įrašų. Tas pusfinalis pasaulyje nuskambėjo kaip vienas kontroversiškiausių istorijoje, o T. Henningas Ovrebo po rungtynių iš piktų sirgalių sulaukė grasinimų mirtimi.
2009 metų Čempionų lygos pusfinalio šleifas paskui norvegą vilkosi ilgus metus ir užgožė faktą, kad jis kaip tos srities specialistas vėliau sėkmingai darbavosi sporto psichologu Norvegijoje. Jis netgi plušėjo 2018 metų Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse, kuriose norvegai įprastai pelnė ne vieną aukso medalį.
Tuo metu, 2009 metais, Lietuvoje sporto psichologija buvo ganėtinai egzotiškas terminas. Nors ledai jau buvo pralaužti, šalyje buvo galima gauti išsilavinamą šioje srityje, tokių žmonių buvo vienetai. Būtent 2009 metais į bazinės psichologijos studijas įstojo dar tik būsimas sporto psichologas Andrius Liachovičius.
Tiesa, bendraudamas su LRT.lt, jis atskleidė, kad būti sporto psichologu norėjo dar gerokai prieš brandos egzaminus mokykloje.
„Kadangi sportavau krepšinį, pamačiau, kad sporte yra daugiau dalių nei tik fizinis, taktinis, techninis pasirengimas ir kai kas daugiau lemia pergales. Pradėjau domėtis psichologija, supratau, kad yra toks dalykas kaip sporto psichologija.
Tuomet dar egzistavo tokios studijos Lietuvoje, dabar jau nebėra. Pradėjau domėtis, kaip ten patekti. Supratau, kad reikia pabaigti bakalaurą, įgyti bazinius pagrindus, o vėliau įstojau į Lietuvos sporto universitetą studijuoti sporto psichologijos.
Aš visą laiką, nuo kokios dešimtos klasės, žinojau, kur aš norėsiu eiti, kokiu keliu. Žinojau tuos šešerių metų mokslus, būtent tiek reikia pabaigti – ketveri metai bazinių pagrindų ir dveji – magistrantūros studijų“, – apie karjeros pradžią pasakojo A. Liachovičius.
Situacija Lietuvoje pasikeitė ir sporto psichologijos magistro studijų nebeliko. Tiesa, su olimpiečiais dirbantis A. Liachovičius pabrėžia, kad šiais laikais galimybių tapti sporto psichologu tikrai yra.
„Visų pirma reikia baigti bazinės psichologijos bakalaurą. Vėliau galima pereiti ir į sporto psichologiją. Yra ir pas mus dirbančiųjų iš klinikinės, organizacinės ar pedagoginės psichologijos sričių. Vėliau tu kaupi žinias įvairiose konferencijose, yra tam skirtų specialių programų. Sporto psichologų organizacija turi savo konferenciją, kur galima stiprinti žinias.
Galimybių yra, tiesiog Lietuvoje tiesiogiai negali gauti sporto psichologijos diplomo. Užsienyje, be abejo, yra studijų. Sporto psichologijoje, kaip ir medicinoje, reikia nuolatos papildomai mokytis, pastebėti visas naujoves, kas keičiasi“, – patarimais su būsimais sporto psichologams dalijosi A. Liachovičius.
Sporto psichologijos padėtis Lietuvoje
Sporto psichologo reikalingumas aukšto meistriškumo sportininkams Lietuvoje įgavo prasmę pamažu. Kaip teigė LRT.lt pašnekovas, ne visi pradžioje suprasdavo, kas yra psichologija, nors po pralaimėjimų šis žodis buvo girdimas.
Tačiau A. Liachovičius mano, kad situacija Lietuvoje keičiasi į gera.
„Reikalai po truputį juda į priekį. Kai aš atėjau, buvo geresnės sąlygos negu anksčiau. Jau buvo kelios sporto psichologės, kurios dirbo ir buvo pralaužusios ledus. Tad man ateiti dirbti buvo lengviau, nes buvo pamatai. Dabar darosi vis geriau, nes daugiau sportininkų, federacijų atkreipia dėmesį į to dalyko naudą.
Labai smagu, kad pasaulyje apie tai šnekama. Lietuvoje sportininkai irgi apie tai kalba. Tai padeda vystytis šiai sričiai ir pamatyti, kad tai nėra tik po pralaimėjimo pasakyti, jog kalta psichologija. Tai nėra tik žodis, žmonės jau dirba ir žino, kas yra psichologija.
Aš kartais sakau, kad čia tas pats, kas pasakyti, jog medicina pakišo koją. Psichologijoje daug kas gali pakišti koją – streso valdymas, nerimas, rutina, dėmesys, perdegimas. Kai matai, kad žmogus abstrakčiai įvardija, akivaizdu, kad trūksta žinių. Pasako, kad psichologija, ir daugiau nesikabina. Dar trūksta išprusimo. Kartais mes pradedame dirbti su sportininkais ir būna matyti, kad trūksta bazinių žinių. Tenka pradėti nuo visiško nulio, o tai užtrunka“, – apie sporto psichologijos supratimą Lietuvoje pasakojo A. Liachovičius.
Tiesa, nors judame teigiama linkme, vis dar pasitaiko nuostatų, kad psichologai dirba tik su tais, kuriems kažkas su galva negerai. Pasak A. Liachovičiaus, tai yra vienas didžiausių mitų.
Dabar jau pradeda keistis požiūris, suvokiama, kad psichologas dirba su sveikais žmonėmis. Treneriai, federacijos atstovai turi tą atpažinti, bet dabar jau ateina suvokimas, kad mūsų tikslas yra ne gydyti, o padėti tam tikrose situacijose sportininkams dirbti su savimi.
Čia žengėme didžiulį žingsnį ir suprantame, kad tai yra lavinimas kitų įgūdžių, kurie lygiai taip pat prisideda prie sportininko augimo. Jeigu man trūksta raumenyje jėgos, tai aš einu į treniruoklių salę, jei man trūksta dėmesio koncentracijos, tai reikia dirbti, o ne nuo to bėgti.
Dabar sportininkai, treneriai, federacijos tai supranta. Kad nebesakome, kad eik pas psichologą, nes tau su galva negerai, tai yra didžiulis žingsnis į priekį. Šitų dalykų mažėja ir dėl to labiausiai džiaugiuosi“, – patirtimi apie išankstines nuostatas dalijosi sporto psichologas.
A. Liahovičiaus manymu, šiuo metu Lietuvoje, atmetus pandemijos iššūkius, sporto psichologų pasiūla yra pakankama, bet darbo jiems tikrai netrūksta. O norint parengti sporto psichologą, kuris dirbtų su aukšto meistriškumo sportininkais, reikia laiko.
„Tiek, kiek dabar yra dirbančių sporto psichologų, manau, užtenka. Taip, karantinas iškreipė visą šitą sritį, nes šiaip pasireiškė psichologų trūkumas. Žiūrint, apie kokį lygį kalbame. Jei apie aukštą meistriškumą, tai kartais kai kurie sportininkai likdavo su mažesne pagalba. Tačiau, norint paruošti aukšto lygio specialistą, reikia žinių, reikia pereiti pakopas dirbant su jaunimu, žinoti specifinius dalykus, išmanyti sporto šakas. Aš manau, kad šiuo atveju užtenka to, ką turime. Tačiau paklausa yra, darbo tikrai netrūksta“, – teigė A. Liachovičius.
Specialistas pats dalyvavo Tokijo olimpinėse žaidynėse. Jose jis dirbo su 5–6 sporto šakų sportininkais.
Sporto psichologijos procesas ir metodikos
O kaip atrodo sportininkų darbas su sporto psichologu? A. Liachovičius įprastai su atletais bendrauja kartą per savaitę ne varžybų ar stovyklų metu. Tačiau tai nereiškia, kad sportininkai nedirba su psichologija kiekvieną dieną.
„Dažniausiai mes su sportininkais dirbame kartą per savaitę. Tam tikrais atvejais, kai vyksta treniruočių stovyklos ar varžybos, dirbame kiekvieną dieną ir tiek, kiek reikia. Sporto psichologija yra paraleliai su fiziniu pasiruošimu einantis dalykas, nes mes labai daug analizuojame, žiūrime, tikriname, kas veikia, o kas neveikia. Vienas išmoktas judesys ar įgūdis vienu atveju gali veikti, kitu – ne.
Mūsų tikslas – suprasti, kodėl tam tikru atveju koks nors įgūdis nustoja veikti. Kai jau esame išdirbę su sportininkais, per tuos savaitinius susitikimus reikia būtinai sutikrinti visas detales. Kuo praeina ilgesnis laiko tarpas, tuo mes daugiau prarandame esmės tose detalėse. Jeigu sportininkas gali parašyti tik taip, kaip, pavyzdžiui, žurnalistai mato iš šono, tuomet tas aprašymas yra labai skurdus. Esmė – kas buvo tavyje.
Mums labai svarbu surasti tas detales, kurios davė rezultatą ir pokytį. Tokie savaitiniai susitikimai padeda surasti tas detales. Su psichologu susitikimas būna kartą per savaitę, bet sportininkas dirba kiekvieną dieną. Jis analizuoja, daro, o mes tik duodame gaires“, – pasakojo sporto psichologas.
Vienas svarbiausių dalykų sporto psichologijoje – suprasti, kad tai ilgai trunkantis procesas. Kaip negali fiziškai pasiruošti varžyboms per mėnesį, taip ir stebuklų nebūna sporto psichologijoje. A. Liachovičius sako nesąs burtininkas.
„Dažnai sakau, kad nesu burtininkas, neturiu burtų lazdelės. Jeigu viskas būtų tiek paprasta, greičiausiai nereikėtų eiti pas sporto psichologą. Pirmiausia užmezgamas kontaktas, vėliau užtrunka, kol randame problemas, ir tada pradedame jas spręsti. Tai užima laiko.
Normaliai pasiruošti reikia vienų ir daugiau metų darbo. Jeigu kalbame apie aukštą meistriškumą, mums reikia nugludinti visus kampus iki tol, kol galėsime pasiruošti svarbiausiems startams. Pasikartosiu, kad šioje situacijoje nesu burtininkas ir triušio iš kepurės ištraukti negaliu. Reikia suprasti, kad per mėnesį niekas neįvyksta. Lygiai taip pat tu per mėnesį nepasiruoši fiziškai, taktiškai, techniškai“, – atskleidė A. Liachovičius.
O kiek sportininkai yra atviri sporto psichologams? Juk neretai sakoma, kad lietuviai yra uždaresnio būdo. Specialistas teigia, kad sportininkai ateina norėdami spręsti problemas, tad vietos uždarumui čia nebelieka.
„Tas kultūrinis skirtumas, lyginant su kitų šalių atletais, be abejo, yra. Tačiau kai sportininkas ateina su aiškiu tikslu ir noru, jis daugiau ar mažiau tampa atviresnis. Juk jis pats nori išspręsti sunkumus, bando šnekėti ir dirbti.
Nemanau, kad uždaresnis lietuvių būdas pasireiškia sporto psichologijoje, nes pats žmogus atėjęs išsipasakoja, supranta, ko atėjo. Žinoma, yra žmonių, kurie ką nors nutyli, bet patys nuo to kenčia.
Gal ir esame uždaresni, bet šiuo atveju lietuviai yra gana darbštūs. Su manimi dirbantys sportininkai privalo viską rašytis į sąsiuvinį ir mes viską analizuojame. Kai kurie sportininkai dar prieš ateidami pas mane jau būna apie tą sąsiuvinį girdėję. Per visą darbą žmonės prirašo labai daug sąsiuvinių ir juos kaupia, turi ir be viršelių jau, be nieko. Prie to labai daug dirbame“, – pasakojo A. Liachovičius.
Sporto psichologo teigimu, dažniausiai darbas prasideda nuo paprasčiausio dalyko – savęs stebėjimo ir supratimo.
„Yra daug skirtingų metodų, priklausomai nuo to, ką mes darome. Dažniausiai pradedame nuo savo elgsenos ir minčių stebėjimo bei užrašymo. Toks paprasčiausias būdas. Kam tai reikalinga? Na, jei aš 12-ą nakties suvalgiau kilogramą kugelio ir ryte prabundu neišsimiegojęs, pavargęs, tai man greičiausiai nekyla klausimų, kodėl taip atsitiko. Su psichologija – tas pats. Reikia stebėti, kokios mintys kokius jausmus sukelia, kur aš tas mintis laikau.
Pavyzdžiui, dirbdamas su e. sportu duodavau tokį pratimą: kai tavo mintys nušoka, reikėdavo stumdyti sąvaržėlę iš kairės į dešinę ir pastebėti, kiek dažnai tai nutinka. Nuo to galima atsispirti ir pradėti dirbti. Vienas paprasčiausių metodų – savistaba. Vėliau – specialūs pratimai: vaizdinių kūrimas, dėmesio lavinimas. Su sportininkais ne tik bandome naudoti įvairius pratimus, bet ir siekiame išsiaiškinti, kas mus taip veikia, kodėl priimame tokius ar tokius sprendimus“, – darbo metodikos ypatumus atskleidė A. Liachovičius.
Tokijo olimpinės žaidynės ir apie bėdas šnekantys sportininkai
Rugpjūčio mėnesio pradžioje pasibaigusios Tokijo olimpinės žaidynės A. Liachovičiui buvo pirmosios, kuriose jis dirbo vietoje. Anksčiau jam teko talkinti sportininkams nuotoliniu būdu. Kaip sporto psichologas jis taip pat darbavosi 2018 metais jaunimo olimpinėse žaidynėse ir 2019 metais vykusiose Europos žaidynėse.
Specialistas atskleidė, kad jo darbotvarkė Tokijo olimpinėse žaidynėse buvo ganėtinai įvairi – nuo laisvesnių iki itin užimtų dienų. Tačiau sporto psichologo darbo specifika tokia, kad niekad negali žinoti, kas nutiks.
„Kaip ir mediko, taip ir sporto psichologo darbo specifika yra ta, kad būna įtemptesnių dienų, būna laisvesnių, tačiau niekad negali žinoti, kokia diena bus. Toks banguotas dalykas. Būdavo dienų, kai esi susitaręs, poilsio beveik nebūdavo, o būdavo tokių, kai darbo beveik nebuvo.
Tokijuje viskas bangavo. Šios žaidynės buvo įdomios ir dėl to, kad mes gyvenome tarsi kalėjimo sąlygomis. Tad darbo specifika dar keisdavosi. Pasiruošimo stovykloje Hiracukoje buvo galima išvažiuoti pasivaikščioti tik į stadioną. Nesikeičianti aplinka mus veikia, daromės apatiški, darosi nuobodu, pradedame pykti. Reikėjo dirbti neįprastomis sąlygomis, kita vertus, buvo lengviau susikoncentruoti į varžybas.
Apskritai pandemijos pradžioje buvo labai sunku nusibrėžti tikslus. Nebuvo aiškūs varžybų grafikai ir tvarkaraščiai, pats darbas tapo kitoks. Dirbome nežinomybės periodu, juk pradžioje nežinojome, ar žaidynės apskritai įvyks. Tai labai keitė pasirengimą, stengiamės išlikti sąmoningi, darbingi.
Teko persikelti bendrauti į virtualią erdvę, o tai neleidžia atlikti tam tikrų pratimų ar užduočių. Daug užduočių sportininkams reikia atlikti fiziškai, o ne visada jie turėdavo tam tikrus įrankius. Buvo tokių sunkumų. Tačiau tapo žymiai lengviau susisiekti su sportininkais. Tiesa, ir čia būdavo sunkumų, reikėdavo sužiūrėti skirtingas laiko juostas“, – apie pandemijos iššūkius pasakojo A. Liachovičius.
Specialistui iš arti teko stebėti JAV rinktinės žvaigždės gimnastės Simone Biles dramą. Sportininkė per komandinę rungtį pasitraukė iš varžybų ir po jų prabilo apie psichologinę sveikatą. A. Liachovičiaus manymu, visuomenė dažnai nesupranta, kokį spaudimą patiria sportininkai, o jų jausmų ignoravimas gali baigtis labai liūdnai.
„Daug kas kalbėjo šita tema. Specialistai yra kalbėję apie tai ir pati sportininkė užsiminė, kad visą tą spaudimą sunku atlaikyti. Spaudimas buvo didžiulis, jos plakatai, atvaizdai ant popierinių maišelių, suvenyrų, jos atvaizdas buvo matomas visur.
Reikia suprasti, kad pasiekti aukštumas yra truputį lengviau, negu vėliau ateiti į varžybas, kai iš tavęs visi tikisi. Turime pavyzdžių ir savo kieme. Į galvą pradeda lįsti mintys, kas bus, jeigu bus. Kiek man teko skaityti, S. Biles irgi atsirado toks dalykas – pradedi daryti pratimus kiek saugiau, atsargiau, kad tikrai atliktum.
Tada gali prasidėti vidinė kova – esu laimėjęs aukso medalį ir dabar neišeis to pakartoti. Matėme panašų dalyką ir paskutinėje rungtyje ant buomo, kai po pasitraukimo sugrįžo į olimpines žaidynes. Ji neatliko pratimo maksimaliai, ji pasirinko saugesnį variantą bijodama suklysti.
Labai smagu, kad apie tai kalbama, kad JAV rinktinė tai suprato ir nemėgino spausti S. Biles. Po jos pasitraukimo praėjus dviem dienoms mums buvo suplanuotas seminaras ir kaip tik to seminaro tema buvo psichologinė sveikata. Labai daug kalbėjomės apie S. Biles atvejį, kanadiečiai pasidalijo savo patirtimi, kaip jų olimpinė čempionė po žaidynių praėjus keliems mėnesiams bandė žudytis.
Mes dažnai matome gražiąją sporto pusę, nematome, kas dedasi sportininkų viduje. Kai sportininkai siekia maksimalaus rezultato, dažnai nekreipiama dėmesio į jų pagalbos šauksmą, kai jie sako, kad kažkas blogai, sunku. Jie spaudžiami iki maksimumo, kol galiausiai palūžta“, – teigė A. Liachovičius.
Sporto psichologas prisiminė ir plaukimės Rūtos Meilutytės atvejį.
„Atkreipkime dėmesį, kaip buvo su R. Meilutyte. Visa visuomenė nusivildavo, kai ji neiškovodavo aukso medalio, ir ta situacija ją labai spaudė. Rio de Žaneiro olimpinėse ji buvo po sunkios traumos ir visi tai užmiršo. Visi reikalavo to paties rezultato.
Visuomenė kartais nesupranta, kiek žmogus įdeda darbo, kiek gali būti sunku. Sportininkas dirba žymiai daugiau, nei mes matome žaidynėse. Be to, jie dažnai būna išvažiavę, nemato savo artimųjų, tas irgi slegia. To mes nematome, mes matome tik gražius dalykus. Mums reikėtų dažniau stengtis tai suprasti“, – apie nematomą sporto pusę pasakojo A. Liachovičius.
Darbas su treneriais ir visuomenėje sklandantys mitai
Sportas plačiąja prasme apima ne vien tik sportininkus, bet ir jų trenerius, aptarnaujantį personalą. Ar dažnas jų kreipiasi į sporto psichologus? Pasak A. Liachovičiaus, Lietuvoje tai dar labai retas atvejis, tačiau jo karjeroje buvo tokių pavyzdžių.
„Tai yra labai retas reiškinys, bet jau dažnėja. Man ir pačiam yra tekę dirbti su treneriais, aptarnaujančiu personalu. Tai labai svarbu, nes nuo to priklauso efektyvesnis darbas, komanda turi dirbti kartu. Tokiu atveju būna žymiai lengviau, nes, pavyzdžiui, sutari su sportininku dėl dalykų, kurie jį ramina, o treneris ateina ir sako – nedaryk šito. Tada prasideda sportininko vidinė kova.
Arba būna, kad dirbi su sportininku, aš matau, kad jo pasiruošimas varžyboms yra geras, jis puikiai tvarkosi, yra susikaupęs, bet ateina treneris ir sako, kad jis pradeda jaudintis. Kai treneris tai pakartoja kelis kartus, tai viską apsunkina, atsiranda vidinė kova. Laimė, situacija po truputį gerėja. Treneriai patys dažniau kreipiasi pagalbos, vis mažiau tokių atvejų, kai sako, kad dirbkit su sportininku, bet prie manęs nelįskit.
Ir su aptarnaujančiu personalu prieš olimpines žaidynes teko dirbti. Mes turime komandą, reikia matyti situaciją kiek galima geriau iš visų pusių, reikia turėti sveikesnį klimatą“, – pasakojo A. Liachovičius.
Sporto psichologas taip pat pasidalijo mintimis apie dažniausiai pasitaikančius mitus.
„Pirmiausia reikia suprasti, kad mes dirbame su sveikais žmonėmis. Kai ateina žmogus, jis net nėra pacientas, jis yra klientas. Vis dar gajus mitas, kad psichologai dirba tik su tais, kurie turi sutrikimų ar negalią. Taip tikrai nėra.
Kitas dalykas – per mėnesį padėti negali, greičiausiai tik pakenksi. Dažnai įsivaizduojama, kad psichologas turi dalyti patarimus. Vienintelis dalykas, ko psichologas negali daryti, – dalyti patarimų. Jeigu mes jų duodame, vadinasi, esant problemai sportininkas ar treneris nebepriėmė sprendimo, nori patarimų iš išorės – kratosi atsakomybės. Psichologija visuomet skatina žmogų prisiimti atsakomybę, ieškoti, kelti klausimus dėl problemų ir taip augti, o ne bandyti pasiimti patarimą ir atsikratyti atsakomybės“, – pokalbį užbaigė sporto psichologas.
