Sportas

2021.03.21 14:52

Ronaldo įpėdiniu turėjusio tapti Adriano istorija: triuškinamais smūgiais varė varžovams baimę, bet viską pakeitė tėvo mirtis ir alkoholis

LRT.lt2021.03.21 14:52

Šių metų vasario 17 dieną 39-ąjį gimtadienį šventė Milano „Inter“ klubo Imperatoriumi vadintas brazilas Adriano Leite Ribeiro, futbolo gerbėjams žinomas tiesiog Adriano vardu. Brazilijos futbolo legenda turėjęs tapti puolėjas triuškinamo galingumo smūgiais į neviltį varė visus varžovus, tačiau susidūręs su tragedija talentą iššvaistė naktiniuose klubuose ir paskandino alkoholyje.

Adriano gimė 1982 metais Rio de Žaneiro lūšnyne, vadinamame favela, Vila Kruzeire. Tokia istorija turbūt nestebina nieko, mat daugybė Brazilijos futbolo talentų savo pirmuosius žingsnius su futbolo kamuoliu žengė lūšnynuose basomis kojomis.

Jaunojo Adriano vaikystė prabėgo tarp sunkiai besiverčiančių šeimų, nusikaltėlių, smurto ir ginklų – tiesiog gatvėje.

Vis dėlto jis mylėjo futbolą, nuolat jį žaidė ir būdamas vos 17 metų pateko į Rio de Žaneiro klubo „Flamengo“ pagrindinę komandą. Į ją jaunuolis prasimušė greitai – vos prisidėjęs prie jaunimo ekipos Adriano padarė įspūdį treneriams ir 2000-aisiais jau rungtyniavo pagrindinėje komandoje.

Nors sudarė dvejų metų sutartį, kaip įprasta Pietų Amerikos talentams, buvo labai anksti pastebėtas Europos futbolo skautų ir vos po sezono „Flamengo“ jį įsigijo Milano „Inter“.

Į Italiją jaunasis futbolininkas atvyko nemokėdamas nė žodžio itališkai, tačiau Milane sutiko kitą brazilą – tuo metu jau tikrą futbolo žvaigždę Ronaldo.

„Ronaldo man davė daug pamokų, mokė, kaip elgtis aikštėje, kad pelnytum publikos simpatijas. Jo lengvas būdas man labai padėjo pasijusti kaip namuose. Jis privertė mane liautis naktis leistis viešbučiuose su italėmis“, – viename interviu vėliau sakė Adriano.

Vis dėlto pirmas mėginimas įsitvirtinti Milane nebuvo sėkmingas. 2001–2002 metų sezono pradžioje jis žaidė tik 8 rungtynėse ir pelnė vieną įvartį. „Inter“ nusprendė išnuomoti brazilą Florencijos „Fiorentinos“ ekipai. Čia per 15-a to paties sezono mačų 6 kartus pasižymėjęs Adriano atkreipė tuo metu tikrai stipraus „Parmos“ klubo dėmesį.

„Parma“ ir „Inter“ sudarė sandorį: Adriano išvyko į Parmos klubą, o į Milaną persikėlė vėliau geriausiu pasaulio žaidėju pripažintas Fabio Cannavaro. 2002–2003 metų sezoną „Parmos“ gretose Adriano sudarė mirtiną duetą su rumunu Adrianu Mutu. Brazilas per 28 mačus pelnė 15 įvarčių, 2003–2004 metų sezoną dar pradėjo „Parmos“ gretose, bet 8 įvarčiai per 9 pirmas rungtynes galutinai įrodė „Inter“ klubui, kad jie padarė didžiulę klaidą.

Tai buvo daugiamilijoninis sandoris, o Adriano ėmė spindėti „Inter“ gretose. Įvarčiai pylėsi vienas po kito, „Inter“ aistruoliai Adriano praminė Imperatoriumi (L`Imperatore), varžovų gynėjai drebėdavo iš baimės kaskart galingajam brazilui pasileidus į jų pusę.

189 cm ūgio puolėjas buvo tikras raumenų kalnas, pasižymėjo fizine jėga, vienu galingiausių smūgių apskritai futbolo istorijoje ir puikia technika. Jo kairė koja buvo tiesiog įspūdinga, bet ne mažiau pavojaus keldavo ir galva, o virtuoziški prasiveržimai priminė Ronaldo. Adriano buvo laikomas būtent šio žaidėjo, 2004 metais jau žaidusio Madrido „Real“, įpėdiniu.

Bene saldžiausia vyšnaite ant Adriano karjeros torto tapo 2004 metų „Copa Americos“ turnyras – Pietų Amerikos futbolo čempionatas.

Adriano pelnė tris įvarčius grupės varžybose į Kosta Rikos vartus, ketvirtfinalyje dubliu baudė Meksiką, o pusfinalyje įmušė išlyginamąjį įvartį į Urugvajaus vartus. Po baudinių serijos į finalą patekę brazilai jame susidūrė su didžiausiu priešu – Argentina.

Tiksint paskutinėms pagrindinio laiko sekundėms ir Argentinai pirmaujant 2:1 būtent Adriano įvartis, septintas turnyre, išlygino rezultatą ir lėmė pratęsimą ir dar vieną baudinių seriją. Du netaiklūs varžovų smūgiai ir visi 4 įmušti brazilų įvarčiai (Adriano mušė pats pirmas) lėmė Brazilijos triumfą.

„Jis rašys būsimą futbolo istoriją, jis tikrai žais artimiausiuose trijuose pasaulio čempionatuose“, – po finalo susižavėjimo auklėtiniu neslėpė brazilų treneris Alberto Perreira.

Adriano tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju, o po metų Brazilija triumfavo ir Konfederacijų taurės turnyre – finale 4:1 sumušė tą pačią Argentiną. Du įvarčius finale ir penkis apskritai turnyre pelnęs Adriano buvo rezultatyviausias ir geriausias turnyro žaidėjas.

Vis dėlto Konfederacijų taurės turnyras buvo paskutinis, kuriame dar tik 23-ejų Adriano buvo geriausias žaidėjas Brazilijos rinktinėje.

2004–2005 metų klubinis sezonas Adriano „Inter“ gretose buvo apskritai geriausias karjeroje – 28 įvarčiai per 42 rungtynes visuose turnyruose. Nepaisant įspūdingo įvarčių kraičio, asmeniniame gyvenime brazilas jau smarkiai ritosi į bedugnę.

„Šis titulas priklauso mano tėvui, jis yra mano geriausias draugas, mano svarbiausias partneris, be jo aš esu niekas“, – po 2004 metų turnyro „Copa America“ finalo su laimės ašaromis akyse kalbėjo Adriano.

Nuo triumfo šiame turnyre praėjo tik 9 dienos, kai vos 45 metų sulaukęs Adriano tėvas Almiras netikėtai mirė nuo širdies ligos.

„Kai Adriano sulaukė telefono skambučio, pranešančio apie tėvo mirtį, mes buvome viename kambaryje. Jis metė telefono ragelį ir pradėjo klykti taip, kaip sunku įsivaizduoti. Pagalvojus apie tai man iki šiol eina šiurpas.

Nuo tada aš ir Massimo Moratti (klubo „Inter“ prezidentas) nusprendėme rūpintis juo ir saugoti kaip brolį. Jis ir toliau žaidė futbolą, mušė įvarčius ir skyrė juos mirusiam tėvui, pirštais rodydamas į dangų, tačiau nuo tos dienos niekas nebebuvo kaip anksčiau“, – viename interviu „Tuttomercatoweb“ yra sakęs ilgametis „Inter“ kapitonas ir klubo simbolis Javieras Zanetti.

Būtent sezonas po tėvo mirties ir buvo geriausias statistiškai Adriano karjeroje, o jį vainikavo Konfederacijų taurė. Vis dėlto depresiją vos 23 metų Adriano skandino alkoholyje ir nesibaigiančiuose vakarėliuose.

„Vieną naktį su Adriano kambaryje nakvojęs Ivanas Cordoba jo paklausė, ar jis supranta, kad gali tapti geriausiu pasaulio futbolininku. Mes niekaip nesugebėjome ištraukti jo iš depresijos liūno. Tai viena skaudžiausių mano gyvenimo nesėkmių“, – sakė J. Zanetti.

Tėvo mirtis paskatino futbolininką žaisti kaip niekad gerai, tačiau tai truko neilgai – audringas gyvenimas už aikštės ribų galiausiai neigiamai atsiliepė sportinei formai.

2005–2006 metų sezoną „Inter“ tapo Italijos čempionu, o Adriano surinko 19 įvarčių visuose turnyruose, tačiau išsvajotasis 2006-ųjų pasaulio futbolo čempionatas nenusisekė nei jam, nei Brazilijos rinktinei.

Brazilija turėjo įspūdingą puolimo kvartetą – Ronaldo, Adriano, Ronaldinho ir Kaka. Pats Adriano įmušė vieną įvartį grupės varžybose australams ir pasižymėjo aštuntfinalyje su Gana, tačiau ketvirtfinalyje net nepateko į startinę komandos sudėtį, o brazilai nusileido Prancūzijai.

„Jau tada depresija ir alkoholis buvo svarbi jo gyvenimo dalis“, – „FourFourTwo“ yra sakęs vienas Adriano jaunystės draugų.

Prieš 2006 metų pasaulio čempionatą artimi Adriano žmonės rinkosi viename Rio de Žaneiro naktiniame klube, tai buvo savotiškos vietos žvaigždės palydėtuvės į turnyrą. Daugybė Adriano draugų tuo metu jau buvo įsipainioję į nusikalstamą pasaulį, prekybą narkotikais, vienas jų dalyvavo mirtiname susišaudyme su policininkais. Tokie aplinka supo futbolo žvaigždę gimtinėje – tie nusikaltėliai ir mafijos šulai buvo vaikystės draugai, nuėję kitais keliais.

Po 2006-ųjų pasaulio pirmenybių Adriano buvo tik 24-eri, bet nuo tada rinktinėje jis sužaidė vos 12 mačų, o klubiniame futbole – 156.

„Tuo metu jaučiausi laimingas tik gerdamas, užmigti galėdavau tik išgėręs. Aš bijodavau pramiegoti treniruotes, tad būdavo, kad neidavau miegoti ir į treniruotes atvykdavau vis dar neblaivus. Tai pastebėjo komandos draugai, treneris [Roberto] Mancini. Kartą užmigau medicinos kambaryje, „Inter“ žiniasklaidai pasakė, kad patyriau traumą“, – viename interviu 2017-aisiais apie savo praeitį kalbėjo Adriano.

2006–2007 metų sezoną Adriano pelnė vos 6 įvarčius, kitą pradėjo dar prasčiau ir „Inter“ jį išsiuntė namo – į Braziliją. Prie „Sao Paulo“ prisidėjęs puolėjas debiutinėse rungtynėse pelnė dublį, sirgaliai iškart jį pamilo, tačiau blogi įpročiai niekur nedingo.

Viename mače Adriano galva trenkė varžovų žaidėjui, vėliau buvo nubaustas klubo už vėlavimus į treniruotes. 2008–2009 metų sezoną jis grįžo į „Inter“, jau treniruojamą Jose Mourinho, tačiau pritapti nesugebėjo. Teoriškai tą sezoną Adriano ketvirtą sykį tapo Italijos čempionu, bet gegužę grįžo į Braziliją ir sukirto rankomis su „Flamengo“ klubu.

Tai galime vadinti Adriano gulbės giesme. 19 įvarčių per 30 mačų padėjo „Flamengo“ laimėti pirmą šalies čempionų titulą per 17 metų, o 2010-aisiais Adriano paskutinį šansą suteikė Europos klubas – jį įsigijo „Roma“.

Vis dėlto 2010–2011 metų sezoną Italijos sostinėje Adriano sužaidė vos 8 mačus, sutartis su juo buvo nutraukta, o vėlesni mėginimai atgaivinti karjerą „Corinthians“ ir „Atletico Paranaense“ klubuose buvo nesėkmingi. Negana to, prisidėjo Achilo sausgyslės trauma.

„Adriano daugiausia gėrė alų, nieko daugiau jam nereikėjo. Gėrimų buvo įvairiausių, vakarėliuose buvo moterų, kurias matėme pirmą kartą gyvenime. Jis buvo priaugęs svorio ir kentėjo nuo depresijos. Kartais vakarėliai vykdavo jo namuose, bet „Corinthians“ dažnai tikrindavo, tad važiuodavome į naktinius klubus. Vieną rytą į Adriano namus atvyko klubo pasamdytas fizioterapeutas, tačiau jis dar nebuvo grįžęs namo“, – „FourFourTwo“ pasakojo kitas futbolininko aplinkos žmogus.

Pastaraisiais metais Brazilijos žiniasklaidoje būta įvairiausių gandų apie galimą Adriano sugrįžimą į futbolą, mat jis pagaliau, atrodo, įveikė priklausomybę nuo alkoholio, o ir vakarėlių kur kas mažiau. Tačiau žaidžiančio Imperatoriaus jau turbūt neišvysime.

Akivaizdu, kad anksti žvaigždės statusą praradęs, palaidą gyvenimo būdą mėgęs brazilas per trumpą karjerą aukso kalnų irgi neuždirbo, tad ir apsirūpinęs visam gyvenimui nėra. Dabar jis daug laiko praleidžia Rio de Žanaire, dažnai užsuka į gimtąją favelą, gyvena iš esmės ramiai, o prieš daugiau nei 15 metų pelnyta šlovė baigia išblėsti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt