Gyvenimo sulaužytas, bet nepalūžęs – taip būtų galima apibūdinti paralimpinių žaidynių čempioną ir dabartinį Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentą Mindaugą Bilių. Jo gyvenimo istorija sudėtinga, tačiau nušviesta aibės medalių disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse, ir kelyje link jų negalia M. Biliui sutrukdyti tiesiog nesugebėjo. Apie savo sportinę karjerą, didžiausius gyvenimo iššūkius ir laimėjimus bei paralimpinį sportą Lietuvoje M. Bilius pasikalbėjo su portalu LRT.lt.
Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“, kurio startas jau šiandien.
Paskutinę lapkričio ir pirmą gruodžio savaitę LRT.lt skaitytojai turės išskirtinę galimybę susipažinti su mūsų šalies paralimpinio sporto istorija, didžiausiais praeities ir dabartis paralimpinio judėjimo herojais.
Visuomeninio transliuotojo auditorijos laukia straipsnių ciklas portale LRT.lt, paralimpiečių apsilankymai LRT TELEVIZIJOS, LRT RADIJO laidose. Be to, galimybė pasitikrinti savo žinias ir kasdien laimėti prizus dalyvaujant „Paralimpinio sprinto“ viktorinoje LRT paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.
Sportu ir didžiąja trauma pažymėta gyvenimo pradžia
Šiauliuose gimęs M. Bilius jau nuo pat pradinės mokyklos laikų susidomėjo sportu ir išbandė aibę sporto šakų, o ankstyva kelio trauma nuvedė ir į lengvąją atletiką.
„1–4 klasėje sportavau plaukimą, nuo 5 iki 11 klasės žaidžiau futbolą, sekėsi gana neblogai. Po menisko operacijos supratau, kad futbolui negaliu skirti tiek, kiek norėčiau.
Tuo metu jaučiau, kad esu fiziškai stiprus, kilnojau svorius, tada pradėjau domėtis lengvąja atletika – pasiūlė išmėginti disko metimą arba rutulio stūmimą. Jaučiau ir dabar manau, kad man iš gamtos yra duota tos jėgos“, – interviu metu teigė M. Bilius.
Baigęs vidurinę mokyklą M. Bilius įstojo į Šiaulių universitetą, ten studijavo kūno kultūros ir sporto pedagogiką su disko metimo ir rutulio stūmimo specializacija.
Tačiau studijos universitete ilgai netruko – trejus metus pasimokęs M. Bilius nusprendė mesti studijas ir vykti į JAV.
Paklaustas, kodėl išvyko į Ameriką, M. Bilius juokavo: „Dažniausiai žmonės vykdami į Ameriką laimės ieško.“
Tačiau tikroji priežastis buvo labai žemiška – M. Biliaus buvusi širdies draugė gyveno JAV, tad ir pats M. Bilius norėjo gyventi kartu su ja.
Būtent M. Biliui gyvenant JAV ir nutiko jo gyvenimą pakeitusi tragiška avarija – 2009 m. į M. Biliaus vairuojamą automobilį įsirėžė kita transporto priemonė, jo automobilis vertėsi, atsitrenkė į šalia buvusį autobusą. Per šią avariją M. Biliui lūžo 27 kaulai 58 vietose, jis 2 savaites praleido komoje.
„Pirmom dienom, kai pabudau iš komos, aš ir kojos dar visiškai nevaldžiau. Pačioje pradžioje pradėjo suktis mintis, kaip reikės padėti kitiems, tėvams, kaip reikės Amerikoje įsikurti, ką aš čia galėsiu daryti, jei reikės būti vežimėlyje, ar bus kažkokie išliekamieji reiškiniai po avarijos. Jų buvo nemažai – nevaldoma koja, kraujo krešuliai ir t. t.“ – taip pirmąsias dienas atgavus sąmonę prisimena M. Bilius.
Ligoninėje M. Bilius praleido tris mėnesius, o išėjęs iš jos gana greitai nusprendė grįžti į Lietuvą ir reabilitaciją tęsti gimtinėje.
Paklaustas, kas labiausiai motyvavo stengiantis grįžti į visavertį gyvenimo tempą ir atgauti jėgas, M. Bilius teigia, kad buvimas Lietuvoje buvo esminis faktorius.
„Pats teisingiausias žingsnis mano gyvenime buvo sprendimas grįžti į Lietuvą.
Man draugas pasakė, kad važiuočiau atgal namo. Jis mane įtikino, kad geriausiai gydo šeima ir namai – tą ir padariau.
Mano didžiausia motyvacija buvo tai, kad esu Lietuvoje, savo gimtinėje, buvau pasiilgęs namų, juk devynerius metus praktiškai nebuvau Lietuvoje. Tad tėvų, sesers, pažįstamų pamatymas mane labai motyvavo.“
Kopimas į sporto viršūnės ir kelionės galia
Grįžus į Lietuva M. Biliui daug ką teko mokytis daryti iš naujo. To reikalavo ne tik avarijos sukelti padariniai, bet ir tai, kad teko Lietuvoje gyvenimą kurti vėl iš naujo.
„Grįžęs galvojau, ką reikės daryti Lietuvoje, tuo metu nebuvau net pabaigęs bakalauro studijų. Mano šeimoje visada buvo sakoma – ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi. Tad pabaigiau kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalaurą, kurį jau buvau pradėjęs studijuoti“, – atsiminė M. Bilius.
Mano didžiausia motyvacija buvo tai, kad esu Lietuvoje, savo gimtinėje, buvau pasiilgęs namų, juk devynerius metus praktiškai nebuvau Lietuvoje. Tad tėvų, sesers, pažįstamų pamatymas mane labai motyvavo
Studijuojant ir atliekant reabilitaciją M. Bilius pajautė, kad vaikščiojimas į mankštas ir stebimas procesas jo netenkino ir netgi smukdė psichologiškai.
„Tuos pirmus metus, kai dar kažkiek bandžiau sportuoti būdamas Šiauliuose, viskas sportuojant būdavo įdomiau negu reabilitacijoje. Ten ateini, darai mankštas ir kai koją ar pirštą po pusmečio truputi daugiau pakeli… Man asmeniškai buvo sunku rasti motyvaciją eiti į reabilitaciją, nes kai pajudini tą pirštą vienu centimetru daugiau po pusės metų, ta motyvacija kažkaip ir dingsta.
Bet kuomet pradėjau sportuoti, mačiau kaip rezultatai gerėja, varžiausi su kažkuo, galėjau laimėti ir pralaimėti – sportas patraukė tuo, kad jis leido man gerinti savo fizinę būklę ir atrasti motyvacijos judėti pirmyn“, – atviravo lengvaatletis.
Treniruotės manieže ir treniruoklių salėje studijų metu M. Biliaus žvilgsnį pamažu ėmė kreipti atgal į lengvąją atletiką, tuo metu dar susikirto jo ir būsimojo trenerio Rimanto Plungės keliai. R. Plungė pats yra buvęs rutulio stūmimo prizininkas, be M. Biliaus treniravęs ir Austrą Skujytę bei Vaclovą Kidyką (olimpietis disko metikas, Andriaus Gudžiaus treneris – LRT).
„Dar studijuojant Šiauliuose kažkaip gyvenime atsirado mano geras treneris R. Plungė, kuris gyveno Kaune. Galvojau važinėti į Kauną, bet tuo metu nebuvau geroje finansinėje padėtyje. Jei jau reikia važinėti į Kauną, tai reikia ir kažką kito ten veikti – įstojau į magistro studijas, diplomatiją ir tarptautinius santykius. Tuo metu gavau stipendiją, už mokslą nemokėjau. Taip ir prasidėjo sportinis kelias Kaune su R. Plunge“.
Kadangi po avarijos M. Bilius sunkiau valdė kairę koją ir ranką, gydytojų komisija M. Bilių priskyrė prie lengvaatlečių, kurie turi cerebrinio paralyžiaus sukeltų sutrikimų.
Pirmosios varžybos, nors ir dauguma sėkmingos, M. Biliui palikdavo kartų skonį burnoje – rezultatai toli gražu nebūdavo tokie, kokių M. Bilius norėdavo.
„Užtruko apie porą metų, kol pasiekiau norimus rezultatus. Pirmi dveji metai buvo tokie keisti, reikėjo priprasti, kad ateini į neįgaliųjų varžybas ir dalyvauji su neįgaliaisiais. Ir tas rezultatas…
Tuo metu rutulį 13–14 metrų stumdžiau, o aš būdamas pirmame kurse 18 ar 19 sugebėdavau išstumti drąsiai. Turėjau tą psichologinį barjerą, bet jį įveikti padėjo tai, kad tikrai norėjau būti pirmas, laimėti, jausti pakylėjimą, kai groja Lietuvos himnas. Tas man lengviau leido pereiti tą psichologinę stadiją, kai iš sveiko tampi neįgalus“, – savo išgyvenimais interviu metu dalinosi M. Bilius.
Paralimpinių žaidynių startas ir sėkmingas Rio miestas
Praėjus vos porai metų po starto neįgaliųjų sporte M. Bilius iškovojo teisę atstovauti Lietuvai Londono paralimpinėse žaidynėse.
Tačiau Londone lietuviui sėkmė nesišypsojo ir siektų medalių parvežti į Lietuvą nepavyko. M. Bilius disko metimo rungtyje liko 9-as, o rutulio stūmime – 6-as.
Pats lengvaatletis puikiai pamena startus paralimpiniame stadione ir teigia, kad pralaimėjimas Londone tapo pagrindine motyvacija dar 4 metus sunkiai dirbti treniruotėse.
„Galvojau, kad Londone viskas bus geriau. Fiziškai buvau pasiruošęs tikrai gerai, bet psichologiškai „sudegiau“. Rutulio stūmime rezultatas buvo panašus į tai, ką galėjau pasiekti, pakenčiamas, o disko metime tikrai nepasisekė.
Bet nelaimėti medaliai mane motyvavo sportuoti dar 4 metus, intensyviai ruoštis Rio paralimpinėms žaidynėms“, – atviravo M. Bilius.
Istorijos neperrašysi – Rio olimpinės žaidynės tapo M. Biliaus sportinės karjeros piku ir pasipuošė aukso ir sidabro medaliais.
Jau skrisdamas į Braziliją M. Bilius jautė ramybę.
„Kai skridom į Braziliją, aš jau žinojau, kad skrendu pasiimti rutulio stūmimo aukso medalio, tik reikėjo, kad viskas susiklostytų gerai. Disko metimas man buvo šiek tiek silpnesnė rungtis, bet čia man pasisekė“.
2016 m. Rio paralimpinėse žaidynėse M. Bilius pasiekė pačius geriausius rezultatus – iškovojo aukso medalį rutulio stūmimo rungtyje, o disko metime užlipo ant antrosios vietos laiptelio.
„Antra vieta disko metime buvo patį mane nustebinęs rezultatas ir tai tikriausiai davė man dar daugiau motyvacijos prieš rutulio stūmimo rungtį, o ten pasiektas rezultatas buvo mano asmeninis rekordas ir atnešė tą aukso medalį“.
Prisimindamas lipimą ant nugalėtojo pakylos M. Bilius šypsojosi ir teigė, kad tuo metu emocijos buvo tik pačios geriausios, bet dabar jos visos nublanko, lyginant su sūnaus gimimu.
„Emocijos buvo didesnės, kai lipau ant pirmosios vietos laiptelio, nes tada buvo grojamas Lietuvos himnas. Jam grojant man prabėgo visi 4 pasiruošimo metai, treniruotės, visas darbas. Gerai, kad tas himnas mūsų ilgas, buvo laiko tiems metams prabėgti pro akis.
Tuo metu man tai buvo pačios geriausios emocijos, bet šiandien man stipriausiomis emocijomis tapo tos, kai gimė mano sūnus. Medalis yra medalis, bet šeima ir sportas man yra nesulyginami dalykai“, – geriausius gyvenimo momentus prisiminė M. Bilius.
Paralimpinis sportas – langas į gyvenimą
„Paralimpinio judėjimo tikslas yra įtraukti žmones į sportą, į visuomenę, į visavertį gyvenimą“, – taip paralimpinio sporto esmę apibūdino M. Bilius.
„Paralimpinis judėjimas tuo ir yra gražus, kad jo pagrindinė misija nėra rezultatai. Tai yra žmonių, kurie turi negalią, įtraukimas į gyvenimą, į sportą per varžybas.
Kada žmonės su negalia išeina varžytis stebint tūkstančiams žiūrovų, jie jau automatiškai yra nugalėtojai, nes jie įveikia save. Kai tu neturi rankos, esi aklas, neturi kojų, sėdi vežimėlyje, esi paralyžiuotas, bet išeini į stadioną ir dalyvauji – tu nugalėtojas. O tada jau atsiranda noras ir turėti aukštesnį rezultatą, nes jo dėka tu matai, kaip progresuoji“.
Pats savo sportinę karjerą M. Bilius vertina tik teigiamai ir sako, kad iš sporto pasiėmė viską, ką galėjo.
„Karjeros metu įgavau ilgalaikę meilę sportui – dabar nors ir nebesportuoju profesionaliai, bet vis dar nueinu į sporto salę, turiu keletą treniruoklių garaže.
Iš sporto gavau supratimą apie discipliną. Dabar sportas davė ir darbą, ir, manau, kad visą gyvenimą dabar jau liksiu prie sporto vienu ar kitu pavidalu.
Manau, kad sportas mūsų visų gyvenime turi vaidinti didelį vaidmenį ir daryti didelę įtaką visai visuomenei. Yra toks posakis – sveikame kūne yra ir sveika siela. Tam, kad turėtum sveiką kūną, reikia būti fiziškai aktyviam“.
Lietuvos paralimpinis sportas gyvuoja, bet sąlygos – prastos
Nuo 2017 metų, baigęs profesionalaus sportininko karjerą, M. Bilius pasirinko ir toliau rūpintis paralimpiniu sportu – tapo Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu.
Paprašytas įvertinti paralimpinio sporto ir jo infrastruktūros būklę Lietuvoje M. Bilius buvo atviras – sąlygos nėra itin tinkamos, o tai neleidžia pritraukti naujų žmonių.
„Situacija nėra labai gera, galbūt į prastesnę pusę. Bet tie žmonės, kurie labai nori, kurie yra pajutę sporto ir varžybų skonį, jie randa sąlygas sau sportuoti ir toliau.
Infrastruktūros trūkumai mums neleidžia lengvai rasti naujų negalią turinčių žmonių, kurie norėtų sportuoti. Jei atsiranda žmogus, kuris galbūt ir norėtų, galėtų sportuoti, bet atėjus treniruotis jį pradeda kilnoti laiptais, nešti iki baseino, sporto salės, tada žmogui atsiranda kažkoks nemalonus jausmas, truputėlį psichologinį diskomfortą patiria.
Manau, kad daug kas yra daroma, Lietuva ir jos valdžios požiūris į neįgaliųjų sportą keičiasi. Viskas gerėja ir reikia laiko, galbūt 8–10 metų, o tada turėsime kažką daugiau“, – vylėsi paralimpinio komiteto prezidentas.
Valdžios požiūris į neįgaliųjų sportą keičiasi lėtai. Ilgą laiką stipriai išsiskyrusios sveikųjų ir neįgaliųjų stipendijos ir sąlygos jas gauti šiek tiek pagerėjo 2018 metais priėmus naują Kūno kultūros ir sporto įstatymą.
Tačiau pačių stipendijų dydis vis dar skiriasi. Pavyzdžiui olimpinio čempiono stipendija yra 156 eurais didesnė už paralimpinio čempiono. Panaši disproporcija pastebima ir už kitus pasiekimus.
Taip pat vis dar skiriasi ir sąlygos norint pretenduoti į stipendijas. Pagal dabartinį Kūno kultūros ir sporto įstatymą, į stipendijas olimpinių žaidynių, pasaulio čempionatų dalyviai gali pretenduoti užėmę 1–8 vietas, o neįgalūs sportininkai tik tuomet, jei paralimpinėse žaidynėse užima 1–6 vietas, o pasaulio čempionatuose – 1–3 vietas.
„Stipendija, visgi, yra pinigai skirti pasiruošimui: maistui, vitaminams, aprangai įsigyti. Neįgalus žmogus jokių specialių nuolaidų maistui ar papildams negauna, dėl to, kad yra neįgalus, o stipendija yra mažesnė“, – neįgaliųjų finansavimo ypatybes komentavo M. Bilius.
Šiais metais Lietuvos paralimpinis komitetas kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją siūlydamas Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimus, kurie turėtų suvienodinti sveikųjų ir neįgaliųjų sportininkų galimybes gauti stipendijas, pastarųjų dydžius. Pasiūlymus Vyriausybė priėmė ir pateikė Seimui svarstyti.
Rinkiminis procesas pristabdė šių pataisų svarstymą, bet M. Bilius situaciją vis dar vertina optimistiškai: „Mano žiniomis, viskas juda ta kryptimi, kad nebus skirstomi žmonės Lietuvoje, o visi būsim lygūs Lietuvos piliečiai. Žmonės pradeda suprasti, kad neįgalieji yra lygi visuomenės dalis“.
Nepaisant sisteminių sunkumų Lietuvos paralimpinis sportas tikrai nestovi vietoje – easme geriausi Baltijos šalyse pagal medalius olimpinėse žaidynėse, dalyvaujame daugelyje aukščiausio lygio varžybų. Paklaustas apie sėkmės priežastis, M. Bilius teigė, kad tai yra natūralaus Lietuvos paralimpinio sporto augimo proceso rezultatas.
„Tikriausiai priežastys atsiranda nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvoje negalią turintys žmonės buvo labai entuziastingi, jie važiavo, atstovavo Lietuvai, nors ir neturėjo tokių sąlygų kaip turime dabar – tai įkvepia ir kitus sportininkus“.
Prie paralimpinio sporto augimo M. Bilius stengiasi prisidėti darbais paralimpiniame komitete, o emociškai vertingiausiu laiko šių metų birželio mėnesį pasiektą susitarimą su Lietuvos lengvosios atletikos federacija, pagal kurį sveikieji ir neįgalūs sportininkai varžybose gali varžytis kartu.
„Pasakyčiau, kad per trejus darbo metus paralimpiniame komitete šį susitarimą įvertinčiau kaip reikšmingiausią pasiektą rezultatą. Šis darbas yra tas, kuris labiausiai emociškai pozityviai palietė paralimpinius sportininkus.
Negalią turintys sportininkai, kurie jau dalyvavo bendrose varžybose, labai gerai jautėsi. Iš dalyvavusių 6 ar 8 sportininkai pagerino geriausius savo asmeninius rezultatus. Mūsų sportininkai džiaugėsi, kad gali dalyvauti varžybose, kuriose yra žiūrovai, kurie palaiko ir sveikuosius ir negalią turinčius sportininkus.
Tai svarbu ir sveikųjų sportininkų atstovams. Paralimpiniai ir sveikieji sportininkai turi nemažai bendrų treniruočių, ryšys tarp mūsų yra labai teigiamas. Kai žmogus pamato, kaip aklas šoka į smėlio duobę, susimąsto – aš viską turiu, tai gal galiu ir pats daugiau sportuoti“, – kalbėjo M. Bilius.
Žiūrėdamas į ateitį ir kalbėdamas apie Tokijo paralimpines žaidynes M. Bilius neslepia – COVID pandemija sukėlė sunkumų, bet Japonijoje yra tikimasi turėti bent jau ne mažesnę delegaciją negu Rio parlaimpinėse žaidynėse.
„Sportininkai lyg ir nežino kam ruošiasi, bus olimpiada ar nebus, ar iki tol vyksiančios varžybos nebus nukeltos.
Dėl pandemijos pakeitė ir treniravimosi sąlygas, situacija labai sudėtinga – pats dabar nenorėčiau būti sportininku.
Labai norėčiau, kad Tokijuje būtų daugiau sportininkų nei Rio 2016 m. Tuomet turėjome 13 Lietuvos atstovų, norėtųsi, kad būtų bent tiek pat, gal daugiau.
Jau turime užsitikrinę 7 kelialapius, žiūrėsime kaip bus toliau. Galvoju, kad tarp lengvaatlečių atsiras bent 3–4, turime pajėgų irkluotoją, dziudo kovotoją Osvaldą Bareikį. Gal vėl turėsime tris medalius“.
