Rimas Kurtinaitis šią savaitę buvo labai populiarus žmogus. Šiandien 60-metį švenčiantis krepšinio treneris buvo graibstomas daugybės žurnalistų. Ir ne tik Lietuvos. Latvijos ir Rusijos televizijos Seulo olimpinį čempioną kamantinėjo valandų valandas. Žmonos priekaištų dėl to sulaukęs buvęs krepšininkas tik nusijuokia: „Dabar beveik pilnu etatu esu pašnekovas“.
Koronaviruso pandemija nutraukė VTB krepšinio lygą ir sustabdė Eurolygą, todėl R. Kurtinaitis laiką leidžia Lietuvoje. Savo 60-metį jis įsivaizdavo draugų būryje, bet dabartinė situacija pasaulyje privertė rimtai susimąstyti.
„Buvau sumanęs padaryti kažką tokio grandiozinio. Kaip paprastai būdavo – 40-metis, 50-metis, bet su visa ta situacija, kas pasaulyje vyko, aišku, nieko negali padaryti. Į svečius nieko nekviečiu, bet neabejoju, kad vis tiek kažkas pravažiuos, už tvoros pasveikins, išvyti juk neišvarysi. Kaip bus – taip bus.
Nieko specialiai nesiruošiame, laikomės taisyklių, kurios nustatytos mūsų Vyriausybės ir Pasaulio sveikatos organizacijos. Aš manau, kad čia yra ne juokas. Čia ne paprasti žaidimai, kur suklydęs gali kažką pataisyti. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas“, – veido kaukę pavyzdingai nešiojantis kalba buvęs krepšininkas.
Žurnalistų klausimai jubiliejaus proga R. Kurtinaičio nenustebino. Visi nori išgirsti įsimintiniausias rungtynes ir trofėjus, bet pats olimpinis čempionatas savo pasiekimų nevardija.
Juos žino visi – su Lietuvos rinktine R. Kurtinaitis iškovojo du olimpinius bronzos medalius Barselonoje ir Atlantoje, Graikijoje tapo Europos vicečempionu. Po to atėjo pergalės braižant derinius lentoje – kaip treneris jis triskart laimėjo ULEB taurę.
Kalbamės prie Angelo skulptūros Užupyje, bet tituluotas krepšininkas pabrėžia, kad jis toli gražu netobulas: „Gyvenimas yra visoks – buvo ir nuopuolių, ir pakilimų. Kaip ir pas visus, buvo visko. Nesu kažkoks tai šventas, kaip daugelis mano kolegų, su kuriais esu žaidęs, dedasi rašydami knygas apie save.
Aš mažas ir į lovytę šlapinausi. Visokių man velnių yra atsitikę. Buvo ir sunkių momentų, bet tai normalu. Aš manau, kad garbė tam, kuris kažką pasiekė, bet dviguba garbė tam, kuris suklupo, atsitiesė ir pasiekė. Tiesiog nereikia niekada prarasti vilties ir visada turėti tikslų. Aš sau juos kėliau. Daugelį jų įgyvendinau, kai kurių – dar ne. Katažina gal nelabai teisingai dainuoja, kad viskas prasideda nuo 40-ies, galvočiau, kad nuo 60-ies. Dar turiu planų, į pavėsį dar nesiruošiu eiti.“
Šiandien R. Kurtinaitis džiaugiasi savo gyvenimu. Visų pirma, dėl to, kad dirba aukščiausio lygio klube – Maskvos srities „Chimki“, su kuriuo tikisi vieną dieną pasiekti naujų aukštumų, nors jas įvardinti ir vengia.
„Meilė ir finansai mėgsta tylą. Užduotys ir tikslai taipogi. Jeigu garsiai išvardysi, tai niekada niekas nepavyks. Turių planų ir svarbiausia, kad būtų galimybių. Dabar jos yra neblogos. Manau, kad koronavirusą mes nugalėsime. O paskui kibsime į darbą nugalėti kitus...
Šiuo metu esu labai patenkintas darbu, kokiame lygyje mes žaidžiame ir mūsų klubo finansine situacija. Ką gyvenime norėjau pasiekti kaip treneris, šiuo metu aš tai turiu. Dar norėčiau kažką pasiekti su tuo klubu. Nežinau, už metų, už dviejų ar penkerių. Kaip Dievas duos“, – planuoja R. Kurtinaitis.
Eurolygos sezonas dar oficialiai nenutrauktas, bet R. Kurtinaitis mano, kad į Rusiją dabar sugrįš tik rudenį, nes atnaujinti sezoną – sunki ir pavojinga užduotis. Jis negaili kritikos ir Eurolygos vadovams. Šie iki gegužės 24 dienos turėtų priimti galutinį sprendimą.
„Kol kas nematau galimybių, kad ji atsinaujintų. Visi kalbame ir diskutuojame, bet šiuo klausimu aš esu šiek tiek skeptiškas. Labai jau daug dalykų reikia atlikti, kad išbėgtume pažaisti. Jeigu ir sutvarkytume tą techninę pusę, susirinktume vienoje šalyje, 18 komandų, praeitume karantiną ir ten visi žaistume. Tipo Europos čempionatas ar olimpinės žaidynės. O tai yra daug sudėtingiau, nes tokioms varžyboms yra ruošiamasi ne vienerius metus.
Ar sutiktų žaidėjai žaisti? Žinoma, Eurolygai yra reikalingi finansai, nes jiems nuo sužaistų rungtynių kiekio priklauso uždarbiai. Kita vertus, žaidėjai rizikuoja savo sveikata. Juk tai gresia mirtimi. Kitas momentas – fizinė forma. Mes prieš sezoną ruošiamės pusantro mėnesio. Tai yra traumų prevencija. Ir tai neišvengiame traumų, o čia žaisi po kelių savaičių. Kiekvienas iš mūsų galvoja, kad dar yra jaunas ir stiprus, bet neparuoštas kūnas labai rizikuoja gauti traumą.
Kitas klausimas – kaip mes surinksime į komandą amerikiečius? Juk lėktuvai neskraido, šalys uždarytos. Klausėme Eurolygos, kaip surinkti amerikiečius, jie mums sako – čia klubų reikalas. Manau, kad atsakymas yra neteisingas. Pagal Eurolygos rekomendacija mes tuos užsieniečius ir paleidome, o dabar jau jūsų reikalas. Manau, kad tai yra nerimta. Bandoma įmituoti, kad kažkas yra daroma. Iki galutinio verdikto, gegužės 24-osios, lieka devynios dienos, bet nematau vilčių, kad tai išsispręstų. Tai yra rimti klausimai“, – iššūkius vardija krepšinio treneris.
60-mečio sulaukęs R. Kurtinaitis šypsosi, kad treniruoti, kaip ir gyventi, jis norėtų dar ilgą laiką: „Išvis nenorėčiau užbaigti karjeros. Tai yra labai pelningas verslas. Aišku, kainuojantis daug nervų. Treneriai gyvena trumpiau nei normalūs žmonės. Bet čia yra mano gyvenimas. Dar ruošiuosi kokius 40 metų gyventi ir treniruoti.“
