Valstybės kontrolė paskelbė išvadą, kurios svarbiausia žinia, mano nuomone, liko beveik nepastebėta. (2026-06-11 VK išvada dėl SV biudžetų FTD laikymosi). Nuo 2026 metų Lietuva savivaldybėms suteikė gerokai daugiau finansinės laisvės. Padidinti skolinimosi limitai, dvigubai padidintos garantijų ribos, atsirado daugiau lankstumo investiciniams projektams. Kitaip tariant, valstybė pasakė: savivaldybės gali daugiau investuoti ir nieko nelaukdamos gerinti savo gyventojų gyvenimą.
Tačiau Valstybės kontrolė konstatuoja ir kitą faktą – šiomis galimybėmis beveik nesinaudojama. Būtent todėl savivaldybių gyventojai neturi nuleisti rankų, kai į savo prašymą suremontuoti gatvę ar pastatyti darželį meras atsako: „deja, biudžete nėra pinigų…“. Tai rodo, kad miesto vadovai tiesiog nesugeba arba tingi dirbti. Visada lengvas gyvenimas nuo biudžeto iki biudžeto.
Vilniui suteiktos dar didesnės finansinės galimybės, tačiau net ir standartiniams projektams – mokykloms, darželiams ar sporto kompleksams – vis dar pasirenkamas PPP modelis, kuriame mokama ne tik už statybą, bet ir už gerokai brangesnį privatų kapitalą.
Kodėl mokyklas, darželius, sporto kompleksus ir kitą standartinę infrastruktūrą taip dažnai finansuojame per PPP ar koncesijų modelius, kuriuose mokame ne tik už statybą ir priežiūrą, bet ir už gerokai brangesnį privatų kapitalą?
Prieš daugiau kaip dvidešimt metų pats inicijavau savivaldybių obligacijų idėją. Tuomet Finansų ministerijos atsakymas buvo trumpas ir kategoriškas – ne.
Per tuos dvidešimt metų pasikeitė beveik viskas. Pasikeitė Lietuvos ekonomika, Europos fiskalinės taisyklės ir savivaldybių finansinės galimybės. Atėjo laikas šią idėją įgyvendinti.
Naujasis finansų ministras puikiai išmano savivaldybių finansus – jis buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Premjeras ne tik buvo Jonavos meras, bet ir daugelį metų vadovavo Lietuvos savivaldybių asociacijai. Sunku įsivaizduoti palankesnį laiką tokiai reformai.
Leiskime Lietuvos savivaldybėms leisti savo obligacijas arba sukurkime bendrą savivaldybių finansavimo mechanizmą, kaip tai jau seniai daro Skandinavijos valstybės.
Tai leistų pigiau finansuoti strateginius projektus, įdarbinti Lietuvos žmonių santaupas Lietuvos miestų ateičiai, o ne laikyti jas bankuose ar mokėti milijonus papildomų palūkanų finansų tarpininkams.
Tai reikštų ir didesnę politikų atsakomybę. Miestų vadovai atsiskaitytų ne tik rinkėjams, bet ir žmonėms, kurie investavo į savo miesto ateitį. Kiekvienas projektas turėtų būti pagrįstas ne gražiais pažadais, o realia kaštų ir naudos analize.
Čia atsiveria didžiulės galimybės savivaldybėms savo gyventojams ne žadėti geresnį gyvenimą ateityje, o jį kurti šiandien. Čia slypi ir spartesnis ekonomikos augimas, ir stipresnė regionų plėtra, ir papildomos investicijos, kurios padėtų įgyvendinti Vyriausybės programą.
Viešoji infrastruktūra neturi būti finansuojama pagal greitųjų kreditų logiką. Jeigu valstybė ir savivaldybės gali skolintis pigiau, jos neturi pirkti brangiausio kapitalo rinkoje ir dar gaišti laiko ilgoms bei sudėtingoms procedūroms.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
