Atsisėdau parašyti trumpą tekstą apie tai, kodėl svarbus piliečių protestas dėl LRT pataisų ir įsmukau. Supratau, kad politikų veiksmai yra neįtikėtinai nuoseklūs ir primena iš vandens nuolat lendančią Lernos hidrą, savo devyniom galvom niokojančią apylinkes ir tai, kas sukurta ir, kad ir tobulintina, veikia ir neša naudą demokratinei visuomenei.
Čia svarbu nepasimesti smulkmenose ir nepaleisti iš akių viso peizažo, jei norisi išbristi. Daugiau ar mažiau gryni išsilavinimo ežerai, užpelkėjusios vertybinės teritorijos, tamsūs ideologiniai raistai – valstybės kultūrinės teritorijos įvairios. Negaliu nepastebėti, kad ši, kaip bet kuri gudri, skaniai pamisti mėgstanti hidra, kiša galvą prie jautriausių klausimų, besiganančių tose teritorijose.
Rudenį kultūros protestas atkovojo iš Žemaitaičio populistų Kultūros ministeriją – pirmąjį bandymą įsitvirtinti prie kultūros ir žiniasklaidos įtakos svertų. Kartą jau sustabdytas LRT įstatymo pataisų svarstymas grįžta ir vėl stumiamas greitai, patronizuojant ekspertus, ignoruojant mokslininkų, žurnalistų, tarptautinių organizacijų kritiką. Valdantieji nori ne tobulinti, ieškodami geriausios formos nepriklausomai žiniasklaidai veikti pagal jos principus, misiją ir tarptautinius standartus, bet priveržti nacionalinį transliuotoją (o vėliau ir kitus žurnalistus, kultūros ir švietimo darbuotojus) prie savęs per kontrolę ir ribojimą.
Nebeslepiamai menkindami, valdantieji bando sukurti regimybę apie tai, kad Venecijos komisijos, Europos transliuotojų sąjungos ir daugybės kitų organizacijų kritika pataisoms kaip keliančioms grėsmę nacionalinio transliuotojo nepriklausomumui, tėra „kita nuomonė“. Jiems tai – ne kompetencijos ir patirties laisvos žiniasklaidos veikimo klausimuose šaltinis, į kurį išmintinga įsiklausyti.
Žurnalisto tiesioginiame eteryje triskart klausiamas, ar palauks Venecijos komisijos išvadų dėl naujojo įstatymo projekto, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas taip ir neatsakė, taip ar ne. Lygiai taip pat kitoje laidoje elgėsi Seimo pirmininkas Juozas Olekas. Leidžiama suprasti, kad sprendimas bus priimtas nepaisant komisijos išvados, kuri, jei spės, gal ir atlėks Lietuvos valdantiesiems iš paskos.
Iš paskos turi lakstyti ir mokslininkai. Trijų universitetų ekspertai, palaikomi rektorių, sukūrė nacionalinio transliuotojo valdymo koncepciją ir pasiūlė atsigręžti į esminius dalykus – visuomeninis transliuotojas turi būti demokratiškai valdomas, o politikų spaudimas negalimas. Buvusi Konstitucinio Teismo teisėja prof. dr. Toma Birmontienė sako tiesiai – pataisos prieštarauja Konstitucijai, Europinei teisei, o būsimam turiniui keliami reikalavimai, tokie kaip pagarba žmogaus teisėms, demokratinėms, pliuralistinės visuomenės vertybėms nėra atspindėti.
„Tikrai labai gerbiu, kad mokslininkai nori padėti teisinėm priemonėm,“ – aiškina Vilkauskas, atnešęs pasiūlymą tiesiai iš lobistų. Tarsi mokslininkai būtų nekompetentingi pameistriai šioj kalvėj. Jis kviečia juos siūlyti įstatymų projektus ir formuluotes. „Universitetų ir mokslininkų darbo ir veiklos tikslas nėra nešti politikams įstatymų projektus ar straipsnių formuluotes, normaliame procese būna priešingai – tai politikai siekia ekspertiniu žinojimu ir įrodymais grįstos politikos,“ – rašo mokslininkė D. Donauskaitė.
Bet pavojus netekti nepriklausomumo yra per daug ryškus, kad pavyktų išsėdėti kabinetuose ir dirbti kasdienius darbus. Teisę formuoti redakcines gaires – išskirtinai tik žurnalistų ir redaktorių prerogatyva – naujomis pataisomis siekiama suteikti Tarybai, kurioje 8 asmenys skiriami politikų. Taryba spręstų, ką kviesti į laidas, su kuo bendradarbiauti tyrimuose. Šiuo metu įšaldytas nacionalinio transliuotojo finansavimas ir siekiama keisti jo modelį, kuris dabar ekspertų minimas kaip pavyzdinis, ir LRT finansuoti apmokant Vyriausybės užsakymų vykdymą.
Visa tai nuo kėdžių pakėlė ne tik mokslininkus, bet ir 10 tūkstančių žmonių, balandžio 8 protestavusių Vilniuje.
Hidros galva kyšo ne tik šalia LRT. Prisiminkime ir tai, kad subtiliai pakreipiama užsienio politika, siekiant dialogo su Lukašenkos režimu, ir siūlomos kultūros politikos nuostatos, siekiant brand’inti ir reklamuoti tik santuokinę šeimą ir padaryti motinystę ir tėvystę „madinga“. „Santuoka – prigimtinis, bendražmogiškas dalykas. Kalbame apie kultūrinį teisingumą, vaikų auginimas – gyvenimo prasmė“. (Aušrinė Norkienė).
Kartu siūloma prikirpti lytiškumo ugdymą mokyklose ir palikti pačioms šeimoms spręsti, kokias pamokas apie seksualinę sveikatą, tapatybę, asmenines ribas, saugumą lankys jų vaikas. Jei tėvai nenorės, kad vaikas žinotų apie prievartą, įvairias lytines tapatybes ar sveikus, malonumą teikiančius santykius, jis ir nežinos.
Politikė sakosi besiremianti EBPO rekomendacijomis, kuriose numatyta puoselėti santuokos stabilumą, bet mano požiūriu, jos iškreipiamos. Daugiau nei 50 procentų santuokų išyra dėl įvairiausių priežasčių, taip pat ir labai paplitusio įvairių rūšių smurto artimoje aplinkoje. Beveik trečdalio Lietuvos vyrų ir 14 proc. moterų galvose vis dar tempiasi toksiškas „seksas su vyru – žmonos pareiga“, šeimos be vaikų, tos pačios lyties vienas kitą mylintys žmonės stigmatizuojami, partnerystė įstatymais neįteisinta, o lytinio švietimo, pasak nevyriausybininkų, vis dar nepakanka, kad jauni žmonės gebėtų apsisaugoti nuo smurto ir spaudimo.
Paprastai kalbant, siekiama tvirtinti tai, kas kaimyninėje Rusijoje mielai vadinama „tradicinėmis vertybėmis“, sekuliarioje valstybėje paremiant tai iš esmės religinėmis dogmomis apie gyvenimo prasmę. Kas toliau? Gal atsiras įstatymas, draudžiantis „LGBT judėjimą“ ir „LGBT propagandą“? O gal tai jau vyksta?
Balandžio 9 Seimas ėmėsi svarstyti nacionalisto Vytauto Sinicos iš „Nacionalinio susivienijimo“ – partijos, pasak mokslininkų, turinčios ryškius populistinės komunikacijos bruožus – nutarimo projektą. Jame parlamentaras siūlo keisti Konstituciją ir joje įtvirtinti, jog šeima teisiškai bus apibrėžta tik kaip vyro ir moters santuoka, motinystė ir tėvystė. Kitaip sakant, pagrindinis šalies įstatymas numatys, kad tos pačios lyties žmonės, nesusituokę, partneriai be vaikų teisiškai niekada nebus vertinami kaip šeima. V. Sinica su dar 62 Seimo nariais siekia surengti ta tema patariamąjį piliečių referendumą.
Kuo skiriasi „uždrausti“ nuo „nesuteikti galimybės būti“? Mano nuomone, niekuo. Pagrindines žmogaus teises riboti konstituciniu lygmeniu ar rengti referendumą žmogaus teisių klausimais matau kaip demokratinio proceso (referendumo) instrumentalizavimą savo politinei naudai, manipuliuojant giliai įsišaknijusiomis mūsų visuomenės baimėmis. Prie to populistai vis grįžta, bandydami ir šįkart kertines nuostatas pateikti kaip „nuomones“. Tačiau žmogaus teisės, mažumų teisės yra tarptautinis standartas, o ne subjektyvus klausimas, kurio sprendimas priklauso nuo politinių vėjų. Žmogaus teisės nėra „nuomonė“, tai yra demokratinės kultūros kertinis ramstis.
Beje, „tradicines vertybes“ kaimyniniuose režimuose įtvirtina ir įstatymai, normalizuojantys nepilnamečių nėštumus. Ar tokios temos ir bus užsakomųjų Vyriausybės filmukų turinys nacionaliniame transliuotojuje?
Suprantu, kad tirštinu, pelkinu. Tačiau problemos pavojingumas aiškiau matomas simptomus vaizduotėje pastūmus iki sunkios ligos, kuria jie baigiasi. Ir pažvelgus, kas buvo padaryta kitose šalyse.
O tuo tarpu vis dar koalicijos ribų neperžengęs, niekuo neribojamas Žemaitaitis jau skelbiasi „nugalėjęs mūšyje dėl LRT“. Piliečių pozicijos raiškai apibūdini populistas vartoja pavasarinio gyvulių kergimosi retoriką ir apie žmonių valios išraišką proteste atsiliepia taip: „Oras atšilo, noras pakilo“. Taip jie diskredituoja ir menkina pilietinės visuomenės veiksmus, kaip ir privalu populistams. Ir net nebebando saldinti retorikos, kas politikams kaip ir turėtų būti būdinga.
Viena hidros galva po kitos atsargiai išnyra skirtingose vietose. Bet yra ne vienas Heraklis su ginklu, o daug mūsų su kiekvienam prieinamomis priemonėmis. Atidumas, mokymasis, kalbėjimasis, plakatas, pasiūlymas, tekstas, tyrimas, protestas – visi ginklai tinkami, kiekviena valios išraiška svarbi. Nes būtent taip atrodo hibridinis karas – kišti plėšrias galvas iš klampios populistinės pelkės ir ryti demokratinės, pliuralistinės ir nepriklausomos valstybės pagrindus.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
