Viešojoje erdvėje aptariant sėkmingus, nesėkmingus, subliuškusius ir kitų „kategorijų“ ikiteisminius tyrimus, gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausias ir vienintelis ikiteisminio tyrimo tikslas – žūtbūt pasiekti, kad kažkas „sėstų“. Visa kita – nesėkmė, feilas, fiasko ir panašūs dalykai, kurių teisėsauga turėtų iš paskutiniųjų vengti.
Siekdami sužinoti, kiek plačiai paplitusi tokia nuomonė, atlikome trumpą STT socialinių tinklų sekėjų apklausą, kurios metu paprašėme trūkstamu žodeliu užpildyti Konstitucinio Teismo citatą „per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ... turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ... jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui“, pasirenkant vieną iš keturių atsakymų – „kad“, „kada“, „ar“ arba „jog“.
Teisingas atsakymas abiejose trūkstamose vietose yra „ar“. Tačiau kodėl ir ką tai pasako apie ikiteisminio tyrimo paskirtį bei tikslus? Atsakymų paieškokime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių instancijų teismų sprendimuose, kuriuose pateikiami konkretūs ir žemiški paaiškinimai.
Kaip ne kartą yra pasisakę teismai, spręsdami atsakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstumo ir teisėtumo klausimus, „ikiteisminio tyrimo pradėjimą lemiantys veiksniai yra tyrimo procesinės prielaidos, kurios yra dvi, tai: 1) tikėtinos informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką buvimas ir 2) aplinkybių, dėl kurių procesas yra negalimas, nebuvimas.“
Taip pat: „Baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista.“
Galiausiai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „pagal LR BPK 2 straipsnį, 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika“.
Visa tai leidžia teigti, kad ikiteisminį tyrimą būtina pradėti tada, kai yra nustatyti bent tikėtini galimai padarytos nusikalstamos veikos požymiai. Kitaip tariant, įstatymu nustatyta riba tokiai išvadai – tyrimo pradėjimo faktui – yra pakankamai žema.
Bent jau daug žemesnė, nei tolesniems etapams ar proceso veiksmams – įtarimų pareiškimui ar tuo labiau – ikiteisminio tyrimo pabaigimui kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimui į teismą.
Tai gali būti paaiškinama ir pateisinama keliais veiksniais.
Pirma – ikiteisminio tyrimo paskirtis ir tikslai. Ikiteisminis tyrimas yra skirtas surinkti duomenis, reikalingus nusikalstamos veikos nustatymui ar paneigimui. Kitaip tariant, tyrimo tikslas – patikrinti faktus: ar yra nusikalstamos veikos požymių, ar veika išvis įvyko, ir jei taip – kas galėtų būti už ją atsakingas. Šis procesas nėra kaltinimas, o tik informacijos rinkimas.
Antra – pats tyrimo pradėjimas nevaržo jokių asmens teisių. Skirtingai nei dažnai vartojama viešajame diskurse, ikiteisminis tyrimas pradedamas dėl fakto, o ne prieš asmenį. Pats savaime ikiteisminio tyrimo pradėjimas nėra tolygus įtarimų pareiškimui ir nereiškia, kad jame būtinai bus reiškiami įtarimai arba taikomi procesiniai veiksmai, tokie kaip sulaikymai ar kratos. Tai tik signalas, kad institucijos pradeda aiškintis aplinkybes.
Trečia – ribotos galimybės atlikti aplinkybių patikslinimo veiksmus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Gavus pranešimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, institucija turi priimti procesinį sprendimą per 10 dienų (kas, sutikime, nėra daug, susidūrus su didelės apimties „dokumentinėmis“ medžiagomis). Tuo metu ne tik negalima atlikti proceso veiksmų, tokių kaip kratos, dokumentų poėmiai ar sulaikymas (kas, žinoma, visiškai suprantama), tačiau ir, pavyzdžiui, apklausti asmens apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, t. y. įgyvendinti vieną svarbiausių bet kokio sąžiningo proceso principų – išklausyti ir antrąją šalį.
Tad natūralu, kad ikiteisminio tyrimo metu, kuris, kaip minėta, kartais turi būti pradedamas, esant tik minimaliam pagrindui (ką institucijas įpareigoja daryti įstatymai), gali būti prieita tiek prie vienos, tiek ir prie kitos išvados – tiek, kad nusikalstamos veikos įvykis buvo, tiek ir kad jo nebuvo (arba tai, kas buvo, nevertinama kaip nusikalstama veika). Kitaip tariant – ikiteisminis tyrimas padeda „atsijoti“ tuos atvejus, kurie teismo pasiekti neturėtų, nors tyrimo pradžioje to ir nebuvo galima užtikrintai pasakyti.
Toks „atsijojimas“ – taip pat ikiteisminio tyrimo paskirties realizavimas, jo tikslų įgyvendinimas. Tyrimo nutraukimas neturėtų būti traktuojamas, kaip teisėsaugos institucijų nesėkmė ar feilas. Tokia tyrimo baigtis atlieka ir dar vieną svarbų vaidmenį – pateikia visuomenei atsakymus, išsklaido abejones dėl svarbių valstybėje vykstančių procesų – bent jau baudžiamosios atsakomybės ir nusikaltimų (ne)buvimo prasme.
Tikimės, kad šią funkciją atliks ir bent iš dalies atsakys į visuomenės susirūpinimą keliančius klausimus ir ne vienas šiuo metu STT atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
