Liepos mėnesį aš buvau minėjęs, kad mes vis didėjančiu pagreičiu krentam žemyn, save vis guosdami, kad kol kas dar nieko tokio. Vienu metu mes tėkšimės. Pagrindas po kojom yra ilgai, trupa po truputį, tikroji problemos apimtis nelabai matosi, o tada vieną dieną atsiveria smegduobė ir ten sugarma viskas, kas buvo ilgai kurta.
Tai, kad ta smegduobė po truputį formuojasi, pasimatė tada, kai valdančioji partija pakeitė savo per rinkimus transliuotą poziciją sėkmės atveju neiti į koaliciją su „Nemuno aušra“. Kad klaida su jais formuoti koaliciją pernai rudenį sakė ir prezidentas. Ir tada abu nuo tos pozicijos pradėjo atsitraukinėti.
Ir kiekvieną kartą, kai prezidentas ar valdančioji partija nusistatydavo naują raudoną liniją, „Nemuno aušra“ per ją po truputį lipo ir vietoj to, kad pasakytų toliau nebe, prezidentūra ir valdančioji partija atsitraukinėjo toliau. Iš pažadų, kad nebus jokių partinių kandidatų, kad nebus taikstomasi su politiniu terorizmu ir nekompetencija, vakar ryte paaiškėjo, kad galų gale po metų turime būtent tai – politinio šantažo keliu į vieną svarbiausių valstybei ministerijų įsodintą visišką nekompetenciją, kultūros ministro kandidatūrą, kurią pamatėme per farsą vakar ryte Prezidentūroje, šiandien ryte, šiuo metu, kai mes susitinkame, Seime tampa naująja mūsų politine realybe.
Ši kandidatūra yra tokia, kokia ji yra ne dėl to, kad Lietuvoje nebūtų buvę visuotinę pagarbą, autoritetą ir kompetencijas turinčių žmonių užimti kultūros ministro postą. Ji yra net ne dėl to, kad tokių žmonių nebūtų siūlę socialdemokratai ar Prezidentūra. Jie siūlė. Bet šita kandidatūra yra tokia, kokia yra, nes Remigijus Žemaitaitis norėjo, kad taip būtų. Tokiu būdu jis rodo galią, kurią per metus užsiaugino.
Lietuvos valdantieji tikėjosi, kad įtraukę „Nemuno aušrą“ po savo sparnu ją suvaldys. Lietuvos valdantieji visus šiuos metus save ir mus guodė, kad gavusi valdžios „Nemuno aušra“ nebebus tai, kuo atrodė prieš rinkimus. Tačiau privertęs patvirtinti šį kultūros ministrą, R. Žemaitaitis įrodė, kad ne politinė sistema per metus suvaldė jį, bet jis ima valdyti sistemą. Naujoji kultūros ministro kandidatūra rodo, kad R. Žemaitaitis daro ir darys su valstybe ką nori, o Prezidentūra ir valdančioji partija dėl to galės padaryti vis mažiau, nes bijo priešlaikinių rinkimų ir mažumos Vyriausybės. Turėtų bijoti dėl valstybės likimo, bet labiau bijo prarasti valdžią.
Todėl šiandieninis mūsų protestas nėra tik apie kultūrą. Jis peržengia šią sritį todėl, kad būtent kultūros laukas, mes, esame paskutinis šliuzas, kuri turi laikyti valstybę – ne tik savo lauką – nuo problemos pavadinimu „Nemuno aušra“.
Mes nesirūpinome, nes tikėjomės, kad su šia problema susidoros Prezidentūra ir socialdemokratai. Bet vakar per susitikimą su mumis Vyriausybėje premjerė netiesiogiai pripažino – mes įsprausti į kampą ir nieko nebegalim padaryt. Ką gi – tada esame priversti daryti mes, kurie esame pastatyti prieš faktą. Mes turime grąžinti į politinę diskusiją esminį faktą, kuris pamirštas per metus – ši politinė jėga, kuriai atiteko Kultūros ministerija, nėra normali politinė jėga.
Trumpai – ji torpeduoja pačią valstybė sąrangą, institucijas, pasitikėjimą jomis, valstybės geopolitinę orientaciją. Ji minta griovimu ir priešinimu, nesibaigiančiu grasinimų ir melo, alternatyvios realybės srautu. Ir kiekvieną kartą, kai bandoma šią politinę jėgą sutramdyti ją priimant į savo tarpą, ji įgauna daugiau jėgos, nes ji nenori su niekuo tartis ir siekti kompromiso.
Bet valdantieji argumentuoja, kad jei jiems nebus suteikta galios dabar, jie jos dar daugiau įgaus paskui. Tačiau suteikus jiems galią ji auga dar greičiau. Ir tada sakoma, kad nieko nebegalima padaryti, nes jie jau turi per daug galios. Neduokite jiems galios. Reikėjo neiti į koaliciją. Bet jie tą padarė, ir dabar kamuolys ties mūsų kojomis. Jei mes nusileidžiame dabar, atgal negrįšime. Tai bus galutinis „Nemuno aušros“ normalizavimas, kurį prezidentas ir valdančioji partija jau padarė, nors turėjo visą paletę įrankių to nepadaryti.
Socdemai ir prezidentas bijojo, kad jeigu nepatvirtins R. Žemaitaičio ministrų, jis sugriaus koaliciją. Aš to nebijau. Tokia koalicija turi griūti. Priešlaikiniai rinkimai manęs negąsdina, kaip ir mažumos Vyriausybė.
Lietuvos kultūros pasaulio pozicija – ne „Nemuno aušrai“. Politinė realybė, į kurią mus spaudžia šiandien, dabar prisiekianti Vyriausybė, nėra ir nebus priimta. Mes boikotuosime „Nemuno aušrą“ visomis įmanomomis priemonėmis ir boikotuosime visus, kas ją normalizuoja. Tačiau labai svarbu neboikotuoti žmonių, kurie ją rinko. Eikite į juos. Kalbėkite jus jais. Klausykite ir girdėkite. Į pyktį ar įniršį atsakykite meile. Į nuoskaudą ir apleistumo jausmą atsakykite paguoda ir rūpesčiu. R. Žemaitaitis naudojasi šiais jausmais ir nuteikinėja mus vienus prieš kitus. Siūlo save gelbėtoju tų, kurie negali gelbėtis patys. Padėkite jiems. Mes turime tam visus įrankius.
Vežkite savo muziką, savo filmus, poeziją, knygas, šokį, poeziją, knygas ten kur jų labiausiai trūksta, ten, kur taip tuščia ir šalta, kad net R. Žemaitaitis ima atrodyti kaip paguoda.
Ir dar vienas dalykas. Nebijokite. Nelikite vieni. Jeigu meras neišleidžia jūsų į protestą, nebijokite šito mero. Jei jums grasina nutraukti finansavimą ar atleisti iš pareigų už savo pilietinės pozicijos pareiškimą, imkite kitą tokį patį kaip jūs ir junkitės. Organizuokitės. Solidarumas ir bendrystė bus mūsų svarbiausia jėga ir visada buvo svarbiausia šios valstybė jėga.
Kartoju, tai ne tik apie kultūrą. Dabar tai apie valstybę. Ir kultūra dabar yra šitos kovos avangarde. „Nemuno aušros“ ministras negali praeiti į Kultūros ministeriją. Valdantieji juos įleido į aukščiausio lygio politinį lauką ir nebegali išprašyti. Dėl to mes į savo lauką įleisti negalime. Mes turėsime savo kultūros ministrą, kurį gerbiame, pasitikime ir tikime jo vizija. Mes rasime tam būdus.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
