1918 m. vasario 16 d. tauta pasirinko Lietuvos Respublikos kelią. Nepriklausomybė buvo apginta karo frontuose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Iš karo nuniokotos teritorijos Lietuva kilo nepriklausoma besivystančia europine valstybe. Reikėjo sukurti valstybines institucijas, paruošti valdininkus, mokytojus, inžinierius, ekonomistus.
Buvo įvykdyta žemės reforma – didelių dvarų žemės išdalintos ūkininkams, daugiau kaip šešiasdešimt penki tūkstančiai ūkių gavo žemės. Įvesta nacionalinė valiuta Litas, kuri išliko stabili ir patikima visą nepriklausomybės laikotarpį. Vystėsi žemės ūkio produktų eksportas, augo maisto pramonė. Atsirado tekstilės įmonės, mechanikos dirbtuvės, statybinių medžiagų fabrikai, buvo plečiami keliai ir geležinkeliai. Be Lietuvos banko susikūrė vietiniai Žemės, Kooperacijos bankai.
Vystėsi kultūra, iškilo rašytojai – Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis Putinas, Balys Sruoga, Petkevičaitė Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas ir kiti. Dailėje atsirado tokie vardai kaip Adomas Galdikas, Mstislavas Dobužinskis, Adomas Varnas, Juozas. Zikaras, Petras Rimša. Architektūroje lietuviško modernizmo pastatais pasižymėjo Vladimiras Dubeneckis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
Kaunas iš mažaaukštės carinės tvirtovės virto sostine su moderniais pastatais – Karininkų Ramove, Lietuvos Banku, Prisikėlimo bažnyčia. Buvo įsteigtas M. K. Čiurlionio Nacionalinis dailės muziejus, Meno mokykla. Valstybės teatras.
Didelis dėmesys skirtas švietimui, augo pradinių mokyklų, progimnazijų ir gimnazijų tinkas, įkurta 11 mokytojų seminarijų. Taip buvo pasiektas beveik 90 procentų raštingumas. Švietimo viršūne buvo 1922 metais įkurtas Vytauto Didžiojo Universitetas, kuris tapo ne tik solidžia aukštąja mokykla, bet ir nacionalinės minties centru.
Lietuviai noriai vyko studijuoti į užsienį ir grįžę kūrė savo valstybę. Šalia švietimo suklestėjo spauda. Vyriausybės stengėsi paversti Lietuvą pažangiu europiniu kraštu, o kartu saugojo tautinį identitetą, pirmenybę teikė vietos gamybai, verslams, finansų įstaigoms.
Nors buvo prarasta sostinė Vilnius, bet buvo atkovota Klaipėda.
Visa tai buvo pasiekta Lietuvos žmonių pastangomis ir darbu, be jokios europinės finansinės ar kitų formų paramos. Visa valstybės raida nuo nepriklausomybės paskelbimo leido didžiuotis savo valstybe – Pirmąja Lietuvos Respublika. Taip 1918-1940 metų Lietuvos valstybę įvardino išeivijos istorikas A. M. Budreckis.[1]
Negandų metai
Lietuva, netekusi Vilniaus, jo atgavimą laikė svarbiausiu valstybės uždaviniu ir su Lenkija diplomatinių santykių nepalaikė. 1938 metais Lenkija, po incidento ties demarkacine linija, kai buvo nušautas KOP (Lenkijos Pasienio Apsaugos Korpusas) kareivis, pateikė Lietuvai ultimatumą – užmegzti diplomatinius santykius.
Po naktinių Valstybės gynybos tarybos kartu su Vyriausybe ir Seimo posėdžių Lietuva ultimatumą priėmė. Nors Vilnius Lenkijai nebuvo pripažintas, žlugo svarbiausia Lietuvos politinė linija. Lietuva buvo pirmą kartą parklupdyta.
Europoje kėlė galvą agresyvi nacistinė Vokietija. Šalia kitų teritorijų, kur gyveno etniniai vokiečiai kilo įtampa ir dėl Klaipėdos krašto. 1939 metais per abiejų šalių užsienio reikalų ministrų J. von Ribbentrop ir J. Urbšio susitikimą Lietuvai žodžiu buvo pateiktas ultimatumas – arba Lietuva perduoda Klaipėdos kraštą Vokietijai, arba Vermachtas žengia į Lietuvą. Nepajėgdama priešintis, Lietuva pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį. Lietuva buvo antrą kartą parklupdyta.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lenkijos valstybė, iš dviejų pusių užpulta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, nustojo egzistuoti. Vilnių užgrobė Raudonoji armija. Tais pat 1939 metais, pasitikint gerais santykiais su sovietais, užsienio reikalų ministras J. Urbšys nuvyko į Maskvą tartis dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Į tai buvo nedviprasmiškai atsakyta, kad Vilnius būtų perduotas tik pasirašius tarpusavio pagalbos sutartį ir į Lietuvą įvedus 20 tūkst. sovietų karių.
Nematydama kitos išeities ir siekdama atgauti Vilnių, Lietuva, kaip Latvija ir Estija, su sovietų reikalavimais sutiko. Taip baigėsi pirmoji dramos su sovietais dalis – Lietuva prarado savarankiškumą bei neutralitetą ir tapo sovietų protektoratu. 1940 metais įvyko antroji dramos dalis. Po savo surežisuotų tariamų incidentų su dingusiais raudonarmiečiais Sovietų Sąjunga pateikė Lietuvai ultimatumą. Buvo pareikalauta sudaryti sovietams priimtiną vyriausybę, netrukdomai leisti į Lietuvą žengti sovietų kariuomenei, perduoti teismui vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento direktorių.
Žodžiu buvo pridėta, kad nepriklausomai nuo Lietuvos vyriausybės atsakymo, maždaug po dešimties valandų sovietų kariuomenė žengs į Lietuvą. Nors prezidentas A. Smetona prieštaravo, vyriausybė kapituliavo ir ultimatumą priėmė.
Valia priešintis
Trys ultimatumai palaužė valią priešintis. Vyriausybė pasidavė likimui, visuomenė liko be vadovų, kurie vestų tautą. Tvyrojo rezignacija. Nuo pirmos okupacijos dienos sovietai ne tik griovė Lietuvos valstybę, bet ėmėsi įkalinimo, žudymo, o vėliau ir masinių trėmimų. Tai žadino tautą iš rezignacijos. Ėmė bręsti valia priešintis, kūrėsi pogrindinės organizacijos. Lietuva laukė karo kaip išsivadavimo galimybės.
Nepriklausomoje Lietuvoje subrendusi karta – karininkai, studentai, ateitininkai, šauliai – rengėsi pasipriešinimui, sukūrė Lietuvos aktyvistų frontą – LAF. Jo nepriklausomi centrai susidarė Vilniuje, Kaune, Berlyne ir palaipsniui apėmė visą kraštą. Iš prieinamos literatūros matyti, kad pogrindžio ir gilios konspiracijos Lietuvoje sąlygomis kiekvienas centras veikė nepriklausomai ir savaip.
Vilniaus LAF planavo kaip iš Raudonosios armijos atitraukti lietuvius karininkus ir kareivius, juos apginkluoti ir sudaryti kovines pajėgas tiek sukilimui, tiek ir būsimos Lietuvos kariuomenės branduoliui. Kauno LAF kūrė tinklą Lietuvoje, kuris galėtų perduoti informaciją ir burtų patriotus pasipriešinimui. Berlyno LAF siekė Lietuvos nepriklausomybės politinio pripažinimo. Vienintelis įmanomas tokio tikslo laukas buvo Vokietijos vyriausybė ir karinė vadovybė.
Kaip rašo P. Narutis, „Lietuvoje pogrindžio organizacija plėtojosi skirtingai nuo Berlyno. Kraštas kovojo pats už save, kraštas yra pagrindas, o tie, esantieji Berlyne, yra pagalbiniai, nes jie yra už Lietuvos ribų. Lietuva nesikišo, kaip jie kūrėsi.”[2] 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas ir tą pačią dieną LAF pradėjo sukilimą.
Birželio 23 dieną buvo paskelbta nepriklausomybės atkūrimo Deklaracija, o birželio 24 dieną, tebeaidint šūviams, į posėdį susirinko Lietuvos laikinoji vyriausybė – LLV. Ji veikė iki rugpjūčio 5 dienos – keturiasdešimt tris dienas. Nors jos veikla buvo okupacinės vokiečių administracijos ribojama, bet nėra klaida tas 43 dienas vadinti Antrąja Lietuvos Respublika.
Kitaip sunku paaiškinti istoriko profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tezę: „Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyveno Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941 metų birželį. Visa tai Birželio 23-iąją stato į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja.“
Sukilimo tikslas buvo pasiektas – atkurta Lietuvos nepriklausomybė, suformuota ir pradėjo veikti Lietuvos laikinoji vyriausybė. Tai tautoje sukėlė didelį entuziazmą ir grąžino savigarbos bei valstybingumo jausmą.
Nauja – vokiečių okupacija to jausmo neužgesino. LAF vadovai tęsė kovą už laisvę antinacistinėje organizacijoje Lietuvių Frontas – LF. Susikūrė ir kita stipri pogrindinė organizacija – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. 1943 metais pavyko sudaryti bendrą pasipriešinimo veiklą koordinuojantį organą – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kuris veikė iki pat 1990 metų.
Pokario partizanų kova prieš naują sovietų okupaciją tęsėsi nuo 1944 iki 1953 metų. Partizanai laukė naujo karo, kad „ateis amerikonai“, tarsi tikėdami atkartoti Birželio sukilimą. Juo labiau, kad žymiausi partizanų vadai buvo Birželio sukilėliai, vienaip ar kitaip dalyvavę sukilime.
Partizaninį judėjimą Lietuvoje tyrinėjęs Kęstutis Girnius rašė: „Pokario metais greito karo viltis buvo labai gaji tarp partizanų ir turėjo esminį, o ne atsitiktinį vaidmenį jų galvojime bei apsisprendime ginklu priešintis komunizmui.“[3]
Nuslopinus partizaninį pasipriešinimą, rezistencija įgavo naują – neginkluotą kovos už laisvę formą. Pasipriešinimo centru tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Didelę įtaką visuomenei darė kunigo Sigito Tamkevičiaus pogrindyje leista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Dvasinis pasipriešinimas Lietuvoje sustiprėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje, į tėvynę grįžus didelei daliai politinių kalinių ir tremtinių. Dažnas iš jų šventai tikėjo, kad Lietuva bus laisva.
Kai 1972 metais Kaune, protestuodamas prieš sovietų okupaciją, susidegino Romas Kalanta, jo laidotuvės virto masinėmis protesto demonstracijomis, su šūkiais „Laisvę Lietuvai“. Visa tai buvo nulemta ir Birželio sukilimo. Šiandien vargu, ar kas drįstų ginčytis, kad be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios. Panašiai yra ir su Birželio 23-iąja.
Istorinė Birželio sukilimo reikšmė yra ta, kad jis Tautoje išlaikė tikėjimą, jog, susiklosčius palankioms aplinkybėms, tauta gali išsikovoti laisvę.
Istorinė atmintis
1943 metais keturių didžiausių Latvijos politinių partijų atstovai pogrindyje įkūrė Latvijos centrinę tarybą, kurios pagrindinis siekis buvo atkurti Latvijos nepriklausomybę. 1944 metais šimtas aštuoniasdešimt devyni Latvijos politiniai lyderiai ir visuomenės veikėjai pasirašė Latvijos centrinės tarybos memorandumą. Memorandumas deklaravo būtinybę atkurti Latvijos nepriklausomybę ir suformuoti savarankišką vyriausybę.
Juo remiantis, Paulas Kálninis (Pauls Kalninš) pasirašė Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, laikydamasis Latvijos Konstitucijos, prisiėmė veikiančio prezidento pareigas bei pakvietė Mintautą Čakstę (Mintauts Čakste) suformuoti Ministrų kabinetą. Paulas Kálninis ir Mintautas Čakstė buvo vokiečių suimti. Bandymas padėti pamatą tikram nepriklausomybės atkūrimui nepavyko. Tačiau Latvijos centrinės tarybos memorandumas laikomas svarbiu ir garbingu istoriniu dokumentu.
1944 metais estai, kaip ir latviai, vėl pabandė atkurti nepriklausomybę ir Juri Uluotsas, paskutinis prieškario Estijos ministras pirmininkas, laikydamasis Estijos Konstitucijos, paskyrė Otto Tieftą vyriausybės vadovu ir pavedė suformuoti ministrų kabinetą. Taline buvo iškelta Estijos vėliava, sudaryta Estijos vyriausybė ir per radiją paskelbtas Estijos nepriklausomybės atkūrimas.
Atkurta Estijos nepriklausomybė truko tik keturias dienas. Tada Raudonoji armija užėmė Taliną, suėmė naująją Estijos vyriausybę ir užgesino laisvės viltis. Suimtieji Estijos vyriausybės nariai buvo išsiųsti į lagerius ar nužudyti. Dabartinė Estija teisiškai pripažino nepriklausomybės atkūrimą 1944 metais, Uluotso Tiefto vyriausybę kaip teisėtą Estijos vyriausybę ir Estijos valstybės tęstinumą.
1941 metais pirmame leidinio „Į Laisvę“ numeryje paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija yra itin svarbus Lietuvos ir Europos istorijos dokumentas. Ji skelbia, kad atstatoma laisva Lietuva, kurioje Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės valstybės ir socialinio teisingumo pagrindais. Taip deklaracijos autoriai suprato pažadą prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Deja, nacistinė Vokietiją neleido šių siekių įgyvendinti. 1941 metų Birželio sukilimas ir Deklaracija tebėra ašaka gerklėje Lietuvos priešams.
Kalbant apie istorinę atmintį Antrojo pasaulinio karo istorijoje dominuoja dvi temos – kova su fašizmu ir holokaustas. Tačiau yra ir trečia, dažnai nutylima tema – kova už laisvę. Nenuvertinant pirmųjų paminėtų temų, Birželio sukilimas yra trečios ne mažiau svarbios temos – kovos už laisvę dalis.
Kaip rašo Kęstutis Skrupskelis, Vytauto Didžiojo Universiteto garbės daktaras: „Čia mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus, politinėje plotmėje prieš vokiečius.“ Sukilimas pradedamas birželio 22 dieną 10 val. vienbalsiu Kauno LAF štabo sprendimu ir paskelbiamas[4] per LAF Aleksoto radiją „Dangus 22“ apie 15 val. Tada jis vyksta tose Lietuvos teritorijose, į kurias dar neįžengė Vermachtas ir baigiasi vokiečiams įžengus.
Holokaustas prasideda tose teritorijose ir tada, kur jau yra vokiečiai. Jį inspiruoja, organizuoja ir vykdo vokiečių saugumo policija ir SD per tam specialiai sukurtas Einsatzgruppen operatyvines grupes[5]. Propagandoje naudojamas metodas – suplakti pozityvius reiškinius bei įvykius su negatyviais, tuo būdu abu parodant kaip neigiamus. Būtent taip sumaišomas Birželio sukilimas su holokaustu, holokausto nusikaltimus primetant sukilimui.
Tokia propaganda pradėta sovietmečiu leidžiamose propagandinėse brošiūrose „Faktai kaltina“, Lietuvos komunistų partijos CK dienraštyje „Tiesa“ ir kituose šaltiniuose. Šiandien ji kartojama 2025 metais Maskvoje išleistoje monografijoje „История Литвы“ su įvadiniu Rusijos užsienio reikalų ministro S. Lavrovo straipsniu, minimam laikotarpiui skiriant net 184-207 puslapius. Tokia propaganda naudojama ir prieš Ukrainą, jos kovą už laisvę apšaukiant nacizmo atgimimu.
Visa jėga galioja J. Brazaičio žodžiai: „Akcija prieš 1941 metų sukilimą ir jo dalyvius rodo, kad sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiems tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.“[6]
Parengta pagal knygą – „Birželio sukilimas nėra baigtas“. Gelmės. 2025.
[1] Budreckis, Algirdas Martynas. Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2023, p. 302.
[2] Žukauskas-Narutis, Pilypas. Tautos Sukilimas. 1941 Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Vilnius: Valstybingumo studijų centras, 2021, p. 183
[3] Kęstutis K. Girnius. Parizanų kovos Lietuvoje. Į laisvę fondo leidinys Nr. 19, Draugo spaustuvė, 4545 W. 63rd St. Chicago, Il 60629, p. 343
[4] Skrupskelis Kęstutis, Užpulti gynėmės. 1940-1941 metų įvykiai ir jų ištakos, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2011, p. 412.
[5] Arūnas Bubnys. Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941–1944). https://www.genocid.lt/Leidyba/1/arunas1.htm
[6] Brazaitis, Juozas. Vienų vieni. Vilnius: „Vilties“ spaustuvė, 1990, p. 531.
