Antradienį Vilniaus miesto rotušėje šventėme Japonijos imperatoriaus gimtadienį (kuris buvo praėjusį mėnesį). Šis renginys – diplomatinis nacionalinės dienos atitikmuo, kuriame dalyvavo diplomatai ir mūsų draugai Lietuvoje, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuriam už indėlį gilinant mūsų santykius įteiktas Tekančios saulės ordinas.
Pastaraisiais metais buvo kvestionuojamas ir pažeidžiamas daugelio tautų ir žmonių suverenitetas ir vienybė. Pavyzdžiui, Ukrainos vienybės klausimą didžiosios valstybės pastatė į chaoso būseną – iš dalies dėl neatsakingų lyderių klaidingo ego, iš dalies dėl kitų, vengiančių rizikuoti, mentaliteto. Ši diena privertė mane susimąstyti apie suverenitetą ir jo simboliką.
Atsižvelgiant į Japonijos karo ir kolonijinę istoriją, imperatorius – ypač pats titulas – yra prieštaringai vertinama figūra. Pačiame pirmajame Japonijos Konstitucijos straipsnyje (t. y. 1 straipsnyje) teigiama: „Imperatorius yra valstybės ir tautos vienybės simbolis, savo padėtį kildinantis iš tautos, kuriai priklauso suvereni valdžia, valios“. Panašiai kaip britų monarcho, imperatoriaus vaidmuo yra ceremoninis. Tačiau, kaip ir britų monarchas, imperatorius yra religijos – šintoizmo – vadovas, vadovaujantis įvairioms apeigoms ir maldoms už taiką ir klestėjimą.
Kai amerikiečių kariuomenės vadai, vadovaujami generolo Douglaso MacArthuro, konsultavosi su pokario Japonijos ministrų kabinetu dėl demokratinės konstitucijos rengimo, jiems pasirodė, kad dabar jau ne dieviškasis imperatoriaus sostas yra naudingas siekiant sutvirtinti nacionalinę vienybę atstatymo ekonominių iššūkių akivaizdoje. Kitur komunizmo banga viliojo darbininkų klasę įžiebti revoliucinius neramumus, grasino dar labiau kurstyti Šaltąjį karą ir suskaldyti tautas.
Nesvarbu, ar tai buvo pragmatiškas amerikiečių sprendimas išlaikyti pokario tvarką, ar neginčijamas Japonijos derybininkų reikalavimas, Imperatoriaus sostas galiausiai buvo išsaugotas Konstitucijoje.
Imperatoriškosios šeimos nariai paprastai daug dėmesio skiria mokslinei pažangai – pavyzdžiui, gobijams (ankstesnio imperatoriaus tyrinėta žuvų rūšis) ir upių transportui (dabartinio imperatoriaus, kuris taip pat yra oksonietis) – ir yra pavyzdys intelektualams. Nereikia nė sakyti, kad jų statusas leidžia Japonijos vyriausybei palaikyti sklandesnius diplomatinius santykius su kitomis monarchijomis ir lygiaverčiais subjektais, įskaitant Vatikaną.
Tačiau bene svarbiausia imperatoriškosios šeimos funkcija yra jos ryšys su istorija. Kraujo linijos tęstinumas sustiprina mūsų pretenzijas į suverenitetą, taip pat mūsų unikalią kalbą ir kultūrą. Jų atliekamos ceremonijos vizualiai primena šį kultūrinį paveldą, o simbolinis suvereniteto įkūnijimas suteikia komforto jausmą konceptualizuojant tautą.
Be abejo, yra piliečių, kurie mano, kad sostas yra mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas, o kiti jį laiko skausmingu mūsų karo praeities priminimu. Bet juk gyvename demokratinėje valstybėje – tokios nuomonės yra sveikintinos.
Vis dėlto manau, kad šiame nerūpestingame pasaulyje, kuriame taip lengvai pažeidžiamas suverenitetas, užpuldinėjamos tautos ir ignoruojamos pilietinės teisės, mums reikia simbolių, kurie suteiktų vilties. Tai gali būti kalba, kultūra, vėliava... ar net Sostas.
Be to, mums reikia daugiau draugų, tokių kaip Emanuelis, kurie dalijasi vertybėmis ir moralės normomis ir kartu stoja prieš bet kokius bandymus pakenkti mūsų valstybingumui.
Taigi, su gimtadieniu, Jūsų Didenybe!
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
