Tarptautinis teisingumo teismas 2024 m. sausio 26 d. nurodė Izraeliui imtis visų priemonių, kad būtų prevenciškai užkirstas kelias genocido veiksmams Gazoje (§ 86), tačiau neįsakė nedelsiant sustabdyti karinių operacijų. Visų pirma, krenta į akis, kad aptariamame Tarptautinio teisingumo teismo sprendime žongliruojama ne tik teisiniais, o ir kriminologiniais terminais, kurie savaime imlūs interpretacijai.
Pastebėtina, kad egzistuoja ne viena žodžio „prevencija“ samprata, savo ruožtu priklausanti nuo kriminologinės paradigmos. Viena vertus, tai yra saliamoniškai išmintinga Tarptautinio teisingumo teismo pasirinkta formuluotė – taip diskrecija užbaigti karą perduodama į Izraelio rankas. Izraelis nėra baramas kaip vaikas ir jam nėra imperatyviai įsakoma tiesiog užbaigti karines operacijas.
Antra vertus, jei Izraelis nieko nedarytų (sakydamas, kad yra ir taip daroma viskas, kad būtų išvengiama civilių aukų, ir Izraelis kovoja su Hamas, ne su civiliais), tuomet Tarptautinis teisingumo teismas po vieno mėnesio jau gali paklausti: kaip konkrečiai Izraelis užkirto kelią genocidui?
Suprantama, tokia įmantri Tarptautinio teisingumo teismo strategija yra subtili, bet ji nėra greita. Žmonės miršta kiekvieną minutę. Deja, tai nėra naujiena – vien teisinėmis priemonės apmalšinti kelis dešimtmečius aktyviai kunkuliuojantį ugnikalnį, kuris vis prasiveržia – o pastaruoju metu itin drastišku būdu – kažin, ar įmanoma. Bet įmanoma paieškoti paralelių, kurios galbūt padėtų derybose, kai įvairių profesijų atstovai, nebūtinai teisininkai, susės prie stalo, kur būtų galima kalbėtis nerizikuojant patirti akustinių traumų.
Kriminologiškai žvelgiant į situaciją, galima manyti, kad teorine prasme daug kas kartojasi. Abi konflikto pusės, panašu, kad turi savo tiesą ir yra užvaldytos „piktosios agresijos“ būsenos. Teigiama, kad kariškiai, patekę į šią būseną, veikia automatiniu kovok-bėk-sustink režimu. Tokiu režimu veikiantys žmonės nekelia filosofinių klausimų, jiems nebūdinga (priešo) empatija, save paprastai suvokia kaip (didesnes) aukas, o savo veiksmus – kaip savigyną.
Ne antraeilis vaidmuo čia skiriamas ilgus metus trunkančiai propagandai ir indoktrinacijai, kuri atitinkamą suvokimą pakursto ir taip kariai lieka tik įsakymų vykdytojais, ir labai retai – kritiškai mąstančiais žmonėmis. Abiem pusėms vykdant nuoseklią indoktrinaciją, tiesą nuo melo ne taip paprasta atskirti, nes informacijai būdingas Rašomono efektas – kai skirtingos pusės įvykius ir jų interpretacijas reprezentuoja radikaliai priešingu būdu.
Tokia teorinė schema būdinga daugeliui karinių konfliktų. Neretai sutinkami vaizduotę sužadinantys terminai, tokie kaip (de)nacifikacija ar (de)humanizacija yra priemonės „privesti“ žmones prie aprašytosios automatizuotos būsenos. Egzistuoja daug empatijos ir kritinio mąstymo „užbukinimo“ mechanizmų, o tam tikrą svorį turintys žodžiai bei naratyvai yra ne paskutinė priemonė atitinkamų mechanizmų eilėje. Tiesa, reikia pridurti, kad Izraelio formuojami naratyvai, panašu, kad yra subtilesni – jie paprastai yra skirti savos kančios išryškinimui, ir svetimos kančios „išblukinimui“. Tuo tarpu kita pusė naudoja paprastesnę „metodiką“ – pavyzdžiui, žydų istorijos išbraukimą iš dėstomų dalykų.
Grįžtant prie žodžių, kuriuos vartojo Tarptautinis teisingumo teismas, ir turint omenyje situaciją, jog Hamas kovotojai galimai slepiasi tarp civilių, – vis dėlto, ką galėtų reikšti formuluotė „imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias genocido veiksmams Gazoje“? Nebebombarduoti civilių pastatų? Ko gero, ne. O galbūt tai reiškia, „nutraukti betikslį bombardavimą“, nes net ir numušti vieną Hamas karį (daugelio civilių sąskaita), yra neproporcinga ir tikriausiai neverta, nes, pasak žurnalisto Gideon Levy, smurtu galima sunaikinti gyvybę, bet ne ideologiją.
Kitaip tariant, Izraelio valstybė neatlaiko proporcingumo testo, bet lygiai taip pat jo neatlaiko ir Palestina, nepaleisdama įkaitų ir taip (savanoriškai) rizikuodama keliomis dešimtimis tūkstančių savų žmonių. Bet jeigu abi kariaujančios pusės jau neišlaiko proporcingumo testo, galbūt tarptautinei bendruomenei būtų laikas imtis veiksmingesnių priemonių nei saliamoniškai skambantis žaidimas žodžiais?
Nesinori baigti straipsnio klausimu, kuris vargu, ar kur nors veda. Norėčiau priminti vieną (taip pat saliamoniškai skambančią) paralelę iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos. Ten, vertinant grėsmę gyvybei, taigi ir valstybės pozityviąsias pareigas saugoti teisę į gyvybę, buvo įtvirtintas realios ir neišvengiamos rizikos (arba realios ir tiesioginės rizikos) kriterijus. Atitinkamai, jei egzistuoja reali ir tiesioginė rizika, valstybė privalo užkirsti jai kelią – nes neužkirtus kelio, inter alia, pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis (t.y., teisę į gyvybę).
Vėlgi, ką reiškia „reali ir neišvengiama rizika“? Kaip nuspręsti, kas vyksta į smurtą linkusių žmonių galvose – ir kada jie bus pasirengę „riziką paversti realybe“, o kada bus linkę ją kuriam laikui atidėti ar persigalvoti.
Beje, oksimoronišką šio kriterijaus pobūdį pastebėjo teisėjas Egidijus Kūris savo atskirojoje nuomonėje byloje Selahattin Demirtaş prieš Turkiją (Nr. 15028/09). Pasak E. Kūrio, rizika pati savaime vargu ar gali būti reali – rizika yra tikimybinė; realūs gali būti tik faktai. Šių kalbinių žaidimų paralelės Izraelio ir Palestinos konflikto atveju galėtų būti tokios, kad genocido prevencija gali skambėti taip pat oksimoroniškai, kaip ir „realios rizikos“ formuluotė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad sveikas protas kužda, jog vienintelis būdas užkirsti kelią genocidui yra paprasčiausiai nežudyti – tačiau tokios tiesmukos formuluotės Tarptautinis teisingumo teismas nepasirinko.
Iš esmės tai nieko naujo. Teisiniai mechanizmai yra neišvengiamai riboti ir kartais skamba dirbtinai – tačiau, ko gero, būtų dar blogiau, jei jų nebūtų. Nagrinėjamu atveju padaryta ne tiek mažai: pasitelkiant įmantrią žodžių ekvilibristiką leidžiama pačioms kariaujančioms pusėms susiprasti, kad būtina kažką keisti. Pirmiausia leidžiama suprasti Izraeliui – dėl ko Tarptautinio teisingumo teismo teisėjas A. Barakas nesutiko ir savo atskirojoje nuomonėje pareiškė, kad tokiu sprendimu Kainas kaltinamas Abelio nusikaltimu.
Panašu, kad kol kas Izraelio politikoje vyrauja būtent tokia pozicija. Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po teisiškai privalomo Tarptautinis teisingumo teismo sprendimo, Izraelio atakos ir apgultys ne tik nenuslopo, bet dar ir suintensyvėjo. Panašu, kad tokių atakų tikslas yra ne tik sunaikinti Hamas, bet, visų pirma, pasėti baimę. Tai taip pat gali byloti ir apie Izraelio žūtbūtinį norą atsikeršyti už 2023 m. spalio 7-osios žudynes ne bet kokiu būdu – o pažeminant (net jei pažeminimai ir patyčios prieštarauja kariniam statutui ir nėra palaikomi vadovybės) palestiniečius. Kas, pasak garsios nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų tyrinėtojos Alette Smeulers, savo ruožtu gali tapti „derlinga dirva“ ne kam kitam, o tolimesniam atsakomajam smurtui, įskaitant ekstremistines ir teroristines operacijas.
Tiesa, pasak Vidurinių rytų žiniasklaidos, artėjant Ramadanui „bet kurią minutę“ galima sulaukti ir kiek optimistiškiau nuteikiančių žinių – pavyzdžiui, šešių savaičių trukmės paliaubų.
Pasaulis šio „amžinojo“ konflikto kontekste tuo tarpu užima nepatogiai sėdinčio stebėtojo poziciją. Vargu ar kam nors patinka tai, kas vyksta Gazoje, tačiau tuo pačiu didžiosios šalys neša metafizinę savo protėvių naštą, kuri, atrodytų, joms yra aiškiai per sunki, ir vis delsiama priimti konstruktyvų sprendimą (jei jis apskritai įmanomas).
Išeities taškas, pasirodo, yra viso labo 67 žodžių tekstas (ne, tai ne Biblijos ar Korano ištarmės, nors ir šie šventraščiai aptariamame konflikte vaidina nemenką rolę), kurį žydai laiko vilties simboliu, o palestiniečiai – išdavyste. Tas tekstas – tai 1917 m. Balfūro deklaracija, kuria buvo išreiškiamas Didžiosios Britanijos Vyriausybės palankumas įkurti namus žydų tautai Palestinoje (angl. His Majesty’s Government view with favour the establishment in Palestine of a national home for the Jewish people). Akcentuotina, kad netgi šiais laikais (bent jau visai neseniai) vaikai mokyklose buvo mokomi visiškai priešingos šio teksto interpretacijos. Toliau pateikiama ištrauka iš 2017 m. BBC parengto reportažo lankantis abiejų pusių ugdymo įstaigose.
„Kaip manote, ar Didžioji Britanija įvykdė nusikaltimą prieš palestiniečių tautą?“ – klausė mokytojas per pamoką Palestinos mokykloje Vakarų Kranto Ramalos mieste.
Visi pakėlė ranką.
„Taip“, – atsakė penkiolikmetė mergaitė. „Balfūro deklaracija buvo neteisėta, nes Palestina vis dar priklausė Osmanų imperijai ir Didžioji Britanija jos nekontroliavo. Britanija arabus laikė mažuma, nors jie sudarė daugiau kaip 90 proc. gyventojų.“
Izraelio vaikai akivaizdžiai palankiau vertino Didžiosios Britanijos dalyvavimą priimant Balfūro deklaraciją. Šiaurės Izraelyje esančiame Balfūro kaime devynmetė Noga Yehezekeli išdidžiai mokėjo atmintinai deklamuoti tekstą hebrajų kalba.
„Tą akimirką, kai deklaracija buvo paskelbta, ji suteikė didžiulę viltį ir milžinišką postūmį sionistiniam judėjimui“, – sakė jos tėvas Nevė. „Žmonės manė, kad jei Didžiosios Britanijos Vyriausybė paskelbs tokią deklaraciją, yra tikimybė, kad vieną dieną bus įkurta žydų valstybė, ir tai iš tiesų įvyko vėliau, 1948-aisiais – tais metais, kai buvo įkurta Izraelis.“
Tad daugiau nei šimtmečio senumo deklaracijos interpretacijos radikaliai skiriasi jau mokykliniame amžiuje – tik šiuo atveju stebima skaudi tikrovė, o ne minėtasis Akira Kurosawos 1950 m. filmas „Rašomonas“.
Paprastai kalbant, iki šiol nerandama sutarimo, kas (Balfūro deklaracijos kontekste) laikytina žydų tautos namais, bei kur baigiasi bei kur prasideda tų namų ribos.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
