Karas Ukrainoje atskleidė tiesą apie Rusiją. Tie, kurie nenorėjo matyti, kad Putino valstybė linkusi į imperializmą, šiandien turi pripažinti faktą, kad Rusijoje atgimė 19 ir 20 a. demonai: nacionalizmas, kolonializmas ir vis labiau ryškėjantis totalitarizmas. Tačiau karas Ukrainoje taip pat atskleidė tiesą apie Europą. Daugelis Europos lyderių buvo pasidavę Vladimiro Putino vilionėms ir šiandien jaučiasi sukrėsti.
Rusijos imperializmo sugrįžimas neturėtų stebinti. Rusija, Vakarams tyliai stebint, du dešimtmečius pamažu siekė atkurti savo pozicijas. Vakarai visą šį laikotarpį buvo pasirinkę geopolitinį snaudulį, o ne sąmoningą budrumą. Jie nenorėjo matyti didėjančios problemos, užuot iš anksto jai pasipriešinę.
Europa atsidūrė tokioje padėtyje ne todėl, kad buvo nepakankamai integruota, bet todėl, kad nenorėjo įsiklausyti į tiesos balsą. O šis balsas jau daugelį metų sklido iš Lenkijos.
Mes nepretenduojame į tiesos monopolį, tačiau santykiuose su Rusija turime kur kas daugiau patirties nei kitos šalys. Lenkijos prezidentas Lech Kaczyński, prieš daugelį metų sakydamas, kad Rusija nesustos ties Sakartvelu ir sieks daugiau, buvo teisus kaip Kasandra, kuri pranašavo Trojos žlugimą. Jis taip ir liko neišgirstas.
Tai, kad Lenkijos balsas ignoruojamas, tik pažymi platesnę problemą, su kuria šiandien susiduria ES. Atskirų valstybių lygybė sąjungoje yra tik deklaratyvi. Politinė praktika rodo, kad svarbiausias yra Vokietijos ir Prancūzijos balsas. Taigi, susiduriame su formalia demokratija ir faktine oligarchija, kurioje valdžia priklauso stipriausiems. Be to, stipriausieji daro klaidas ir nesugeba priimti kritikos iš šalies.
Saugiklis, apsaugantis ES nuo daugumos tironijos, yra vienbalsiškumo principas. Kompromiso ieškojimas tarp 27 šalių, kurių interesai taip dažnai prieštarauja vieni kitiems, gali būti varginantis, o pats kompromisas negali 100 proc. tenkinti visų. Tačiau tokiu būdu užtikrinama, kad kiekvienas balsas bus išklausytas ir priimtas sprendimas atitiks bent minimalius kiekvienos valstybės narės lūkesčius.
Jei kas nors siūlo, kad ES veiksmai turėtų dar labiau nei iki šiol priklausyti nuo Vokietijos sprendimų – o tai būtų vienbalsiškumo principo panaikinimo pasekmė – tereikia atlikti trumpą retrospektyvinę Vokietijos sprendimų analizę.
Kaip būtų, jeigu pastaraisiais metais Europa visados būtų dariusi taip, kaip norėjo Vokietija, ar šiandien mums būtų geriau, ar blogiau?
Jei visa Europa eitų paskui Vokietiją, jau daugelį mėnesių veiktų ne tik „Nord Stream 1“, bet ir „Nord Stream 2“. Europos priklausomybė nuo rusiškų dujų, kurios šiandien yra V. Putino šantažo įrankis prieš visą žemyną, būtų beveik negrįžtama.
Jei visa Europa būtų sutikusi su pasiūlymu 2021 m. birželį surengti ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą, jis būtų pasibaigęs tuo, kad V. Putinas būtų pripažintas visateisiu partneriu, o Rusijai po 2014 m. įvestos sankcijos būtų atšauktos. Jei šis pasiūlymas, kurį tuo metu blokavo Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija, būtų priimtas, V. Putinas būtų gavęs garantiją, kad ES nesiims realių veiksmų Ukrainos teritoriniam vientisumui ginti.
Jei Europos Sąjunga būtų priėmusi 2015 m. siūlytas migrantų paskirstymo taisykles, o ne išlaikiusi tvirtą savo sienų apsaugos politiką, kuri yra esminis valstybės suverenumo požymis, šiandien vis dažniau būtume tarptautinės politikos objektas, o ne subjektas.
2015 m. V. Putinas pamatė, kad migrantus galima panaudoti hibridiniame kare prieš ES, ir 2021 m. kartu su Aliaksandru Lukašenka tokiu būdu užpuolė Lenkiją, Lietuvą ir Latviją. Jei 2015 m. būtume klausę atvirų sienų šalininkų, šiandien mūsų atsparumas kitoms didelėms krizėms būtų dar mažesnis.
Galiausiai: jei visa Europa būtų siuntusi ginklus Ukrainai tokiu mastu ir tempu kaip Vokietija, karas būtų jau seniausiai pasibaigęs. Absoliučia Rusijos pergale. O Europa atsidurtų ant kito karo slenksčio. Nes Rusija, padrąsinta oponentų silpnumo, judėtų toliau.
Šiandien bet kokį Vakarų balsą riboti ginklų tiekimą Ukrainai, sušvelninti sankcijas, paskatinti „abi puses“ (t. y., agresorių ir auką) užmegzti dialogą V. Putinas vertina kaip silpnumo ženklą.
Tačiau Europa yra daug stipresnė už Rusiją.
Jei šiandien tikrai norime kalbėti apie demokratines vertybes, atėjo laikas atlikti didžiąją Europos sąžinės apskaitą. Pernelyg ilgai daugeliui šalių svarbiausia vertybė buvo maža rusiškų dujų kaina. Tačiau žinome, kad ji galėjo būti maža, nes į ją nebuvo įskaičiuota tikroji kraujo kaina, kurią šiandien moka Ukraina.
Įveikti imperializmą Europoje yra iššūkis ir pačiai Europos Sąjungai. Tarptautinės organizacijos galės sėkmingai pasipriešinti imperializmui tik tada, jei pačios gins pagrindines vertybes – visų savo valstybių narių laisvę ir lygybę. Tai ypač aktualu kalbant apie Europos Sąjungą.
ES vis dažniau susiduria su problemomis, susijusiomis su pagarba visų valstybių narių laisvei ir lygybei. Vis dažniau girdime, kad ne vienbalsiškumas, o dauguma turėtų lemti visos Bendrijos ateitį. Atsisakydami vienbalsiškumo principo vis daugiau ES veiklos sričių, artėjame prie modelio, pagal kurį stipresni ir didesni dominuoja prieš silpnesnius ir mažesnius.
Laisvės ir lygybės deficitas atsiskleidžia ir euro zonoje. Bendros valiutos įvedimas neužtikrina tvaraus ir darnaus vystymosi. Euras netgi sukuria tarpusavio konkurencijos mechanizmus, kurie pasireiškia, pavyzdžiui, nuolatiniu kai kurių šalių eksporto pertekliumi, kuris neutralizuoja savo valiutos brangimą, palaikydamas kitų šalių ekonominį sąstingį. Tokioje sistemoje lygios galimybės lieka tik popieriuje.
Dėl šių trūkumų Europos Sąjunga tampa ypač pažeidžiama ir užleidžia pozicijas, kai susiduria su Rusijos imperializmu. Rusija nori paversti Europą jai jau kelis šimtmečius pažįstamu ir artimu dariniu – kelių didžiųjų valstybių, turinčių bendrai apibrėžtas įtakos sferas, sambūriu. Tikriausiai nereikia pridurti, ką tokia „tarptautinė tvarka“ reiškia Europos taikai.
Vidutinių ir mažų valstybių galimybės ginti savo teises, interesus ar poreikius vis dažniau prarandamos, kai susiduriama su didžiausiomis valstybėmis. Šis priverstinis laisvių pažeidimas dažnai vykdomas dėl tariamo visos bendrijos intereso.
Bendrasis gėris buvo viso Europos projekto pagrindas. Tai buvo Europos integracijos varomoji jėga nuo pat jos pradžios. Šiandien šiam gėriui kelia grėsmę atskiri interesai, dažniausiai skatinami nacionalinio egoizmo. Tai sistema, kurioje žaidžiamas nelygių galimybių žaidimas tarp silpnųjų ir stipriųjų. Šiame žaidime yra vietos ir didžiausioms šalims, turinčioms didelę ekonominę galią, ir mažoms bei vidutinio dydžio šalims, neturinčioms tokio privalumo.
Stipriausieji griebiasi politinio ir ekonominio dominavimo, o likusieji – politinio ir ekonominio klientelizmo. Visiems žaidėjams bendrasis gėris tampa vis labiau abstrakčia kategorija. Europos solidarumas tampa tuščia sąvoka, de facto paverčiama priverstiniu paklusimu stipresniojo diktatui.
Būkime atviri: Europos Sąjungos tvarka šiandien nepakankamai apsaugo mus nuo svetimo imperializmo. Priešingai: ES institucijos ir jų tvarka, pačios neišvengdamos pagundos dominuoti prieš silpnuosius, išlieka atviros Rusijos imperializmo įtakai.
Todėl kreipiuosi į visus Europos vadovus – išdrįskime mąstyti kategorijomis, kurios atitinka mūsų laikmetį. O šiuo metu išgyvename istorinį momentą. Imperinė Rusija gali būti nugalėta – Ukrainos ir mūsų paramos jai dėka. Pergalė šiame kare priklauso tik nuo mūsų nuoseklumo ir ryžto.
Ginklų tiekimas, kurio mastas, lyginant su Vakarų pajėgumais, vis dar yra palyginti nedidelis, suteikė Ukrainai galimybę keisti karo eigą. Rusija puola, sėja mirtį ir destrukciją, vykdo žiaurius nusikaltimus, tačiau jau beveik pusę metų ukrainiečių valia nėra palaužta. Tuo tarpu Rusijos karių kovinė dvasia, žvalgybos duomenimis, vis labiau silpnėja. Kariuomenė patiria labai didelių nuostolių. Ginklų ir kitų priemonių atsargos nėra neišsenkančios, o sankcijų suvaržytai pramonei bus vis sunkiau jas atkurti.
Todėl reikia remti Ukrainą, kad ji atgautų prarastas teritorijas ir priverstų Rusiją trauktis. Tik tada bus galima užmegzti realų dialogą ir užbaigti karą taip, kad tai reikštų tikrą karo pabaigą, o ne tik trumpą atokvėpį prieš kitą agresiją. Tik tokia pabaiga reikš mūsų pergalę.
Taip pat privalome įveikti imperializmo grėsmę Europos Sąjungos viduje. Reikia esminės reformos, kuri bendrąjį gėrį ir lygybę sugrąžintų į ES principų viršūnę. To nepavyks pasiekti iš esmės nepakeitus požiūrio – Bendrijos veiksmų kryptis ir prioritetus privalo nustatyti valstybės narės, o ne ES institucijos, nes šios institucijos sukurtos valstybėms, o ne valstybės institucijoms. Bendradarbiavimo pagrindas visada turi būti konsensusas, o ne didžiausiųjų dominavimas kitų atžvilgiu.
Šiandieninė padėtis verčia mus mąstyti visiškai naujai. Privalome išdrįsti pripažinti, kad ES COVID–19 krizės ir karo akivaizdoje neveikė taip, kaip turėtų. Tačiau problema yra ne ta, kad per lėtai judame integracijos keliu ir turėtume šį procesą labiau spartinti. Problema ta, kad pats kelias yra neteisingas. Kartais, užuot žengus du žingsnius į priekį, verta žengti žingsnį atgal ir pažvelgti į viską iš perspektyvos. Sugrįžimo prie principų, pagal kuriuos Europos bendrija buvo organizuojama nuo pat pradžių, perspektyva atrodo patikimiausiai. Juk nenorime pakirsti ES pamatų – siekiame juos sustiprinti, o ne statyti skersai jų.
Europai kaip niekad reikia vilties. Ją galima atrasti tik grįžtant prie ištakų, o ne stiprinant institucinį antstatą.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
