Pozicija

2021.09.25 10:00

Austė Žalnieriūnaitė. Kalbos šventės ir šiukšlės: nuo standartinės kalbos ideologijos link ritualo

Austė Žalnieriūnaitė, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro studentė2021.09.25 10:00

„Išsišluokime kalbos šiukšles“, „Švari kalba – švari galva“, „Išvalykime kalbą“, „Užkask blogą žodį“ – tai ne kas kita, o Lietuvoje vykdytų lietuvių kalbai skirtų akcijų, konkursų ir projektų pavadinimai. Kas slepiasi už juose užkoduotų švaros ir nešvaros metaforų?

Mes esame linkę klasifikuoti mus supančius reiškinius ir objektus į kategorijas. Tarp kategorijų, kurias pasitelkiame aplinkinio pasaulio supratimui, yra „švara“ ir „purvas“. Įsivaizdavimas, kad kalba gali būti (ne)švari bei, kad kalboje gali būti „šiukšlių“ ar purvo, kad ją reiktų valyti ar šluoti, atsispindi ne viename lietuvių kalbai skirtų renginių apraše ar pavadinime.

Remiantis šiukšlių ir nešvaros konceptais metaforizuojami nevartotinais ir nepageidaujamais laikomi žodžiai ir posakiai. Tai susiję su mūsų visuomenėje dominuojančia standartinės kalbos ideologija, kuri remiasi tikėjimu, jog yra tik viena geriausia kalba, o į standarto rėmus netinkančias kalbos atmainas ir jų formas laiko blogomis ir klaidingomis.

Suvokiame, jog kalbos fiziškai supurvinti neįmanoma, tačiau kodėl būtent švaros ir nešvaros metaforas pasitelkiame įsivaizduodami apie kalbą?

Švaros ir purvo kategorijos

Anot britų antropologės Mary Douglas, dažnai nešvariais laikomi ir socialiai draudžiami, tabu baimėmis apipinti dalykai ar reiškiniai nėra susiję su realiomis higienos, švaros normomis, o su moraliniu ar simboliniu nešvarumu. Nors šios antropologės pagrindinis tyrimo objektas buvo ritualai ir ritualinio švarumo bei susitepimo kategorijos, idėjas apie švarą, purvą ir taršą ji laikė universaliomis.

Purvas ir švara – ne absoliučios, o sutartinės ir kintančios sąvokos. Tai, kas bus palaikyta švariu ar nešvariu, gali skirtis ir individo, ir kultūros lygmeniu. Kaip antai higienos taisyklės keičiasi kartu su mokslo pažanga ir mūsų žiniomis apie pasaulį. Tikėjimas, kad tam tikri dalykai gali būti sutepti ar nešvarūs, autorės laikomas kultūriniu reiškiniu. Tad tapsmas nešvariu tampa matomas kaip spontaniškas šio kultūrinio reiškinio padarinys, o ne racionali veikla.

Pasak Douglas, švara yra glaudžiai susijusi su tvarkos samprata. Tarkime, jei švariname namus, tai dėliojame daiktus į jiems priskirtas vietas: šiukšlių vieta – šiukšliadėžėje, rūbų — spintoje ar komodoje ir taip toliau. Toks veiksmas yra artimas klasifikavimui. Taigi objektas ar fenomenas, netelpantis į klasifikacijos sistemos rėmus ar esantis už jų ribos, imamas laikyti griaunančiu tvarką ir yra vertinamas kaip purvinas ar nešvarus, o dėl to – pavojingas. Klasifikacinės sistemos tvarka yra prilyginama simbolinei socialinės tvarkos išraiškai, o į nesuklasifikuojamus dalykus projektuojamos socialinės grėsmes ir pavojai. Pastarieji užima reikšmingą poziciją antropologės svarstymuose.

Neapibrėžtumo ir grėsmės sąsajos

Douglas teigia, kad grėsmė juntama ne tik tada, kai reiškiniai ar daiktai yra klasifikacijos užribyje, bet ir paribyje arba kai kategorijas skiriančios linijos išblukusios. Anot jos, neapibrėžtumo ar neaiškumo būsena yra priešinga švaros sampratai, todėl ir į ją pakliūvantys objektai ir fenomenai regimi kaip potenciali grėsmė. Ši švaros ir purvo metaforų perspektyva gali būti vienas iš būdų paaiškinti, kodėl į tam tikras kalbos atmainas, frazes ar žodžius projektuojama neracionali baimė, o juos vartojantiems – priskiriami neigiami įvaizdžiai.

Jei vienintele tinkama kalba laikoma bendrinė lietuvių kalba, tai kitos įvairios lietuvių kalbos atmainos, žodžiai, formos, įvairūs variantai ir mišrūs stiliai tampa matomi grėsmingais, o ta grėsmė priskiriama ir juos vartojantiems.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad grėsmė ir pavojus socialinėje bendruomenėje veikia ir kaip įrankis, ir simboliškai. Tai – dvilypės sąvokos. Visų pirma, jomis siekiama paveikti kitą asmenį elgtis tam tikru būdu. Antra, tai yra ir asmeninių įsitikinimų ir sąžinės išraiška, sietina su baime prasižengti priimtai socialinei tvarkai ir būti nubaustam.

Ritualo prieskonis

Į švaros ir purvo metaforų lauką įsilieja ir apsivalymo sąvoka. Nuo simbolinės sutepties apsivaloma atliekant tam tikrus ritualus, pavyzdžiui, atliekant aukojimą, nuplovimą, išpažįstant prasižengimus nustatytoms taisyklėms. Tas, kuris ką nors suteršia ar susipurvina, tampa dvigubo pasmerkimo objektu – jis matomas kaip ne tik prasižengęs taisyklėms, bet ir užtraukęs socialinį pavojų kitiems ir neretai turintis už tai atsakyti. Kad ir kaip būtų keista, bet ritualinio apsivalymo įvaizdžiai išryškėja ir lietuvių kalbai skirtų švenčių bei renginių aprašuose tiek organizatorių svetainėse, tiek žiniasklaidoje.

Vienas ryškesnių pavyzdžių — Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete 2013 m. vykdyta akcija „Užkask blogą žodį“. Šios akcijos dalyviai turėjo viešai įvardinti ir paskelbti nevartotinais pluoštą žodžių bei duoti pažadą jų atsisakyti. Žodžių lapeliai su „netaisyklingais“ žodžiais, anot „Šiaulių Naujienose“ publikuoto straipsnio, sudeginti ir užkasti šios akademinės institucijos kiemelyje. Žodinė priesaika ir žodžio paskelbimas prilygsta viešai išpažinčiai, o toliau sekantys apvalymo per ugnį ar net kremavimo veiksmai užbaigiami simboliniu laidotuvių ritualu.

Straipsnyje taip pat pateikiama iliustracija, kurioje akcijos dalyviai įsiamžinę su jiems įteiktais pasižadėjimais–atmintinėmis prie antkapio, kurį puošia amžinojo atilsio simbolis. Jo funkcija parodyti, kad „netinkami“ žodžiai – eliminuoti, išgyvendinti iš vartojimo, nuo jų apsivalyta.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos 2007 m. rengto projekto „Išsišluokime kalbos šiukšles“ metu pirmų–penktų klasių mokiniai buvo skatinami rinkti „kalbos šiukšlėmis“ įvardintinus žodžius, greta jų nurodyti „taisyklingus“ atitikmenis, o tada juos mesti į urną ar kabinti stende. „Kalbos šiukšlės“ bandytos nukenksminti šalia jų nurodant taisyklingais laikomus žodžius. Metimo į urną aktas vaizdžiai susisieja su atliekų metimu į šiukšliadėžę, įprasta mūsų kultūrai tvarkymo praktika, todėl tik dar labiau sietinas su apsivalymo ritualu. „Kalbos šiukšlių“ skelbimas stende veikia kaip tam tikras viešas tvarkos pažeidimų įvardijimas, o juo sustiprinamos ir deklaruojamai brėžiamos bendrinės kaip vienintelės tinkamos lietuvių kalbos sistemos ribos.

Taip pat paminėtinas ir net beveik 10 metų (2008–2017 m.) Lietuvoje vykdytas mokinių raštingumo konkursas „Švari kalba–švari galva“, kurio pavadinimą galima interpretuoti kaip išvirkščią pasakymą, jog „nešvari“ kalba gali „suteršti“ galvą ar mintis, bet tuo pat metu ir kūną kaip simbolinį visuomenės modelį.

Bendrinę kalbą švenčiančių renginių ir akcijų panašiais pavadinimais pasitaiko kone kiekvienais metais. Neretai deklaruojama, jog renginys skirtas lietuvių kalbai išsaugoti ir skanduojama, jog kalbai gresia išnykti. Skelbiama, kad tokiais renginiais siekiama išnykimą atitolinti ir sustabdyti. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai norime, jog mokykla, biblioteka ar universitetas palaikytų idėją, kad per kalbą galima susitepti ir užsiiminėtų religinį kultą primenančiomis praktikomis?

Literatūros ir šaltinių sąrašas

Čiubrinskas, V. (2007). Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos: mokomoji knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Douglas, M. (1984 [1966]). Purity and Danger: An Analysis of the Concepts of Pollution and Taboo. London; New York: Routledge.

Hylland Eriksen T. & Nielsen F. S. (2001). A History of Antropology, London: Pluto Press.
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka. (2007). Projektas „Išsišluokime kalbos šiukšles 2007“.

Konkursas „Švari kalba – švari galva“. (2017).

Pokštas, V. (2020). Akcija „Išvalykime kalbą“.

Urbonavičiūtė, R. (2013). Šiauliečiai blogus žodžius užkasė po žeme. In Šiaulių Naujienos.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt