Pozicija

2021.09.14 11:49

Svajūnas Plungė. 10 dažniausių mitų apie pabėgėlius

Svajūnas Plungė, Lietuvos žaliųjų partijos lygių galimybių komiteto narys2021.09.14 11:49

Ar esate matę filmą „Viso gero, Leninai“? Jame senasis Rytų Vokietijos pasaulis ėmė ir sugriuvo, o pagrindinio herojaus mama, pabudusi iš komos, naujo pasaulio negalėjo suprasti. Man tai labai panašu į šiandienos situaciją Lietuvoje. O tiksliau – diskusijas apie „pabėgėlių krizę“, kurios dažniausiai remiasi emocijomis ir krūva įvairiausių mitų. Vasarą praleidus komoje, tikrai būtų sunku suprasti, kas vyksta aplink. Todėl, manau, verta susipažinti su 10 dažniausiai pasitaikančių teiginių, kuriais nevertėtų pasikliauti.

Mitas nr. 1: „Nelegalūs“ migrantai

Šį terminą dažnai kartoja politikai. Suprask – yra „legalūs“ ir „nelegalūs“ migrantai. Deja, realybė kiek kitokia – prieglobsčio prašytojui būnant Irake, Konge, Sirijoje, Afganistane ir panašiose vietose legalaus kelio pateikti prieglobsčio prašymą praktiškai nėra. Tipiniu atveju atvykti į Lietuvą galima kaip turistui arba su darbo viza.

Tačiau Šengeno turistinės vizos tose šalyse nėra išduodamos, jei yra rizika, kad žmogus gali negrįžti. Su darbo viza migrantai į Lietuvą dažniausiai atvyksta per įmones, kurios samdo žmones iš trečiųjų šalių nekvalifikuotam darbui (tinkuotojai, sunkvežimių vairuotojai ir t.t.). Tačiau statistika rodo, kad dažniausiai tai žmonės iš Baltarusijos ar Ukrainos.

Teoriškai legaliai į Lietuvą galima patekti pateikiant prieglobsčio prašymą pasienio punkte, tačiau realybė tokia, kad sieną pasiekusiems ir tuoj pat apgręžiamiems užsieniečiams šios informacijos nesuteikia (bent jau taip teigia Seimo žmogaus teisių kontrolierius V. Valentinavičius). Be to, baltarusiai atgal į savo šalį jų neįsileidžia, tad ir nuvykti į tuos pasienio punktus, kurie dažnai yra už kelių dešimčių kilometrų, jie negali. Tuomet kaip dar šiems žmonėms legaliai patekti į Lietuvą?

Mitas nr. 2: „Baltarusija – saugi valstybė“

Po pastarųjų metų įvykių atrodo, kad jau niekam neturėtų būti paslaptis, kaip toli gali žengti Lukašenkos režimas. Vien per 2020–2021 m. tik dėl „neteisingos“ nuomonės turėjimo buvo sužaloti 1400 žmonių, 32 000 buvo uždaryti į areštines, 50 visai pradingo, daugiau nei 4 buvo nužudyti, užgrobtas „RyanAir“ lėktuvas, pagrobti žmonės ir t.t. Tai buvo daroma savo šalies piliečiams. Kodėl geresnio likimo turėtų sulaukti pabėgėlio statuso siekiantys žmonės, naudojami kaip įkaitai politiniuose šio režimo žaidimuose?

Šių žmonių saugumu ypač verčia abejoti transliuojami vaizdai, kuriuose matėme, kaip baltarusių pareigūnai su kalašnikovais, „bananais“ ir skydais nuo sienos stumia pabėgėlius į mūsų šalies pusę. Tiesiog paklauskite savęs, ar labai saugūs jaustumėtės būdami šių žmonių vietoje?

Mitas nr. 3: „Pas mus atvyksta tik ekonominiai migrantai“

Pagal 2020 m. EUROSTAT duomenis, Europos Sąjungoje iš pirmo karto patenkinama 43 proc. Irako, 85 proc. Sirijos, 59 proc. Afganistano piliečių prašymų (dar 35 proc. papildomai patenkinami po apeliacijos). Taigi vidutiniškai patenkinama apie 40 proc. visų pateiktų prašymų. Lietuvoje, pagal paskutinius migracijos departamento direktorės komentarus, buvo apsvarstyta daugiau nei 250 prašymų ir iš jų patenkinta 0.

Iš politikų pareiškimų darosi aišku, kad Lietuvos strategija – greičiau formaliai atlikti procedūras ir pradėti visų atvykusiųjų išsiuntimą. Susidaro įspūdis, kad jokių vertinimų, kas yra ekonominis migrantas, o kam tikrai reikia prieglobsčio, Lietuvoje šiuo metu nėra. Tai patvirtina ir patys Migracijos departamente dirbę asmenys, kurių pasakojimai rodo, kad pabėgėlio statuso siekiantiems asmenims pateikiamos tik dvi alternatyvos – savanoriškas išvykimas arba deportacija.

Pasižiūrėjus plačiau, pagal „Saugokim vaikus“ (vienos iš pagrindinių tarptautinių organizacijų, teikiančių pagalbą vaikams visame pasaulyje) ataskaitą, daugiau nei 75 proc. prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyko iš pačių pavojingiausių šalių pasaulyje (kuriose vaikams kyla didžiausia tikimybė būti nužudytiems arba suluošintiems).

Be to, pasak Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro, pernai pasaulyje daugiau nei 80 mln. žmonių neteko savo namų dėl persekiojimo, konfliktų ar žmogaus teisių pažeidimų. O šių metų „Bloomberg“ duomenimis, 55 mln. neteko (laikinai ar visam laikui) savo namų dėl ekstremalių klimato reiškinių. Ar tikrai gali būti, kad pas mus atvyksta išskirtinai ekonominiai migrantai? O gal tiesiog toks teiginys atsirado tik dėl mūsų politikų noro taip tuos žmones traktuoti?

Mitas nr. 4: „Jie nesiintegruoja“

Integracijos efektyvumas dažniausiai vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali savarankiškai funkcionuoti naujoje visuomenėje (ar moka kalbą, turi darbą, dalyvauja visuomenės gyvenime ir t.t.). Remiantis organizacija World Education Services, iš 2015 m. į Vokietiją atvykusių pabėgėlių po vienerių metų 18 proc. jų jau gerai kalbėjo vokiškai, 30 proc. gerai kalbėjo po dvejų metų, o 48 proc. po trejų.

Taip pat pastebima, kad 3 iš 4 darbdavių, įdarbinę pabėgėlius, nepatyrė jokių arba patyrė mažai sunkumų. 80 proc. yra iš esmės arba visiškai patenkinti pabėgėlių darbu. Suprantama, kad integravimasis užtrunka ir reikalauja pastangų. Vokietijos pavyzdys rodo, kad po 5 metų pusė pabėgėlių turi nuolatinius darbus ir yra įdarbinti pilnai (kita dalis dirba ne pilną darbo laiką arba mokosi), po 14 metų jau trys ketvirtadaliai yra pilnai įdarbinti.

Vieni pagrindinių sunkumų integruojantis yra kalba, reikiami įgūdžiai ir išsilavinimas. Tačiau integracijai reikalingas laikas priklauso ir nuo valstybės vykdomos politikos. Taip pat svarbu paminėti, kad integravimosi procese dalyvauja ne tik pabėgėliai, bet ir bendruomenės, į kurias jie integruojasi. Institute of Labour Economics atskleidė, kad pabėgėlių buvimas Austrijos vietos bendruomenėse žymiai sumažino ultradešiniųjų politikų populiarumą tose vietovėse. Todėl pabėgėlių integravimas sukuria galimybes ir priimančiai visuomenei tapti atviresnei.

Mitas nr. 5: „Kam jų reikia?“

Dažnai tenka išgirsti, kad mums pabėgėlių ar migrantų nereikia. Tegul važiuoja iš kur atvykę. Tačiau pažvelgus į Lietuvos demografines tendencijas, atrodo, kad visur dega raudonos lemputės. Kadangi šie procesai vyksta nuolat, mes įpratome jų tiesiog nepastebėti.

Viena iš tų raudonų lempučių – mažėjantis gyventojų skaičius. Remiantis JT brėžiamomis Lietuvos demografinėmis projekcijomis (vidutiniais vertinimais), Lietuvos populiacija iki amžiaus pabaigos susitrauks iki 1,5 mln. gyventojų. Jeigu pratęstume buvusias 1996–2020 m. tendencijas į ateitį (panaudoję tiesinę regresiją, kurios determinacijos koeficientas 0,99), Lietuvoje gyventojų jau nebeliktų 2093 m. Centrinės žvalgybos valdybos pateikiamuose 2021 m. vertinimuose, Lietuva yra 4 greičiausiai nykstanti valstybė pasaulyje (mus lenkia tik Kuko salos, Latvija ir Moldova).

Kita didelė raudona lemputė yra populiacijos senėjimas. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. išlaikomo amžiaus grupė (jaunesni nei 15 m. ir vyresni nei 65 m.) Lietuvoje sudarė 35 proc. visos populiacijos, tačiau 2060 m. ši grupė sudarys jau apie pusę visos populiacijos. Akivaizdu, kad dabar esantys jaunesni nei keturiasdešimties metų žmonės orių pensijų neturėtų tikėtis.

Dirbančiųjų pečius vis labiau slėgs ne tik vyresnių žmonių, bet ir šalies infrastruktūros (kuri pritaikyta bent 4–5 mln. gyventojų) išlaikymas. Čia mums nuolat siūlomas kitas receptas – optimizavimas (ligoninių, mokyklų, bibliotekų, socialinių centrų ir kitų objektų regionuose uždarymas). Visgi jeigu artimiausiu metu gimstamumo sprogimas neįvyks (o per nepriklausomybės metus jis sumažėjo perpus), turėsime tik dvi išeitis: leisti šaliai sunykti arba galvoti, kaip skatinti imigraciją.

Mitas nr. 6: „Neturime pinigų“

Pradeda atrodyti, kad šiomis dienomis apskritai pinigai jau itin retai skaičiuojami. Ar girdėjote apie kokias nors kaštų–naudos analizes ar bent svarstymus iš mūsų politikų, kad jas reikėtų atlikti, norint įvertinti, kaip elgtis būtų geriausia? „Pabėgėlių krizės“ kontekste negirdėjau nė karto, bet manau, kad tai labai svarbu padaryti prieš imantis daug kainuojančių ir ilgalaikių sprendimų.

Pavyzdžiui, pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenis, Vokietija 2015 m. (per migrantų antplūdį) išleido 17,8 tūkst. eurų vienam žmogui pirmaisiais metais (kasmet ši suma smarkiai mažėja, nes žmonės pradeda dirbti ir išlaikyti save patys). Švedijoje 2015 m. integracijos programos buvo brangiausios. Jie išleido 37 tūkst. eurų vienam žmogui, nors paprastai pirmais metais priimdami pabėgėlį išleisdavo apie 14 tūkst. eurų.

Lietuvoje tais pačias 2015 m. pabėgėlio integracijai buvo skiriama 7,2 tūkst. eurų. World Education Services apskaičiavo, kad Vokietijoje integracijai išleisti pinigai geriausiu atveju atsiperka (dėl ekonomikos augimo, naujų darbuotojų, vartotojų, verslų kūrėjų įsiliejimo) po 3 m., blogiausiu – po 10 m.

Palyginimui, Lietuva yra nusprendusi laikyti atvykusius žmones pabėgėlių stovyklose, o šis sprendimas yra labai brangus ir jo ekonominė grąža yra nulinė. Iš informacijos viešojoje erdvėje galime matyti, kad bent 725 mln. eurų yra skirti vagonėliams, 150 mln. eurų sienai, dar galima vertinti, kad reikėtų apie 50–70 mln. žmonių išlaikymui ir 50–100 mln. papildomai sienos, pabėgėlių apsaugai, migracijos pareigūnams.

Iš šių skaičių galime matyti (padalinus iš esančių 4100 žmonių), kad vidutiniškai vienas pabėgėlis mums pirmais metais turėtų kainuoti nuo 70 iki 140 tūkst. eurų. Taigi, spręsdami „pabėgėlių krizę“ mes mokėsime (su nuline investicijų grąža) daugiau nei visi kiti Europoje. Taigi, ar tikrai mums trūksta pinigų?

Mitas nr. 7: „Atsivers naujas migracijos kelias į ES“

Visuomenėje tvyro nerimas, kad atsivers naujas migracijos kelias į Europą, tačiau FRONTEX teigimu, šis kelias egzistuoja jau seniai. Jų tinklapyje nurodoma, kad migracijos kelias per Rytų Europos šalis yra vienas iš 5 svarbiausių migracijos kelių. Tačiau iki šiol jis yra rečiausiai pasirenkamas kelias, nes yra vienas ilgiausių ir žmonės nenori „užstrigti“ Rytų Europos šalyse, kuriose jų integracijos ir ekonominės gerovės perspektyvos yra menkos, be to, paplitęs rasizmas ir ksenofobija. O Dublino procedūra garantuoja, kad atvykstantys per Lietuvą (ar kitas Rytų ES šalis) pabėgėliai savo prašymus gali pateikti tik toje šalyje, į kurią pirmiausiai pateko, ir prieglobstis jiems suteikiamas (arba ne) tik toje šalyje.

Baltarusijos režimas sugebėjo šiai avantiūrai privilioti žmones apgaule. Tačiau jų apgaulė suveikė daugiausiai su Irako piliečiais, iš kurio atvykusieji sudaro apie 75 proc. visų atvykusiųjų. Visgi šis kelias buvo gana sėkmingai privertas sustabdžius skrydžius iš Irako į Minską ir pradėjus informavimo kampaniją. Daug antgamtinių galių šioje situacijoje suteikėme Lukašenkai, manydami, kad jam panorėjus, milijonai migrantų ims plūsti į Lietuvą. Tačiau visgi, o kuo paremti šie teiginiai?

Mitas nr. 8: „Reikia sienos“

Vienas iš populiariausių ir įdomiausių mitų yra „mūsų siena“. Nors politiniuose žemėlapiuose valstybių sienos yra braižomos labai ryškiai, realybėje tai dažniausiai yra ne daugiau nei kuoliukai, pažymintys, kur baigiasi viena šalis ir prasideda kita. Suprantama, ten kur yra konfliktai tarp valstybių, ten yra ir tikros fizinės sienos su minų laukais, sutelktomis specialiomis priemonėmis, įvairia ginkluote ir daug aukų. Tačiau mes Lietuvoje tokių konfliktų su kaimynais iki šiol neturėjome. Tad ir milijardus kainuojanti siena mums nebuvo itin reikalinga.

Be to, reikia suprasti, kad pati fizinė siena ją kertančių žmonių nesustabdo, ji tik suteikia galimybę apsunkinti kirtimą, kad būtų galima sureaguoti pasieniečiams arba nubaidant, arba sulaikant sieną kertančius.

Dažnai Vengrijos pavyzdį minime kaip puikų sprendimą Lietuvai, tačiau dažnai pametame esminį skirtumą – Vengrijos siena buvo pradėta statyti tada, kai migrantų srautas per Vengriją buvo apie 140 tūkst. per mėnesį. Pas mus kol kas per visus metus yra atvykę tik 3 proc. šio skaičiaus.

Verta paminėti ir sienos kainą, kuri Lietuvoje kasdien kinta. Liepos pradžioje buvo minimi 15 mln., vėliau 40 mln, dar vėliau 500 mln., o kol kas apsistota ties 150 mln. eurų. Tai kaina tik fiziniam barjerui, be jokių kitų išlaidų (stebėjimo technologijos, papildomi pasieniečiai, sienos taisymas ir t.t.). Kadangi viešojo pirkimo konkurse nenurodyta, kiek iš tiesų kainuos pats barjeras, suma bus matyti, kai siena atsiras.

Kadangi Vengrijos siena yra panašaus ilgio, kaip ir planuojama statyti Lietuvoje, turime su kuo palyginti. Žiniasklaidoje skelbiama, kad Vengrijos sienos statyba kainavo 880 mln. eurų, o sienos saugojimui skirta 3 000 pasieniečių (su jų išlaikymu kaštai būtų apie 100 mln. eurų per metus). Be to, kasmet Vengrijos barjeras yra stiprinamas ir plečiamas, nes vis surandama būdų kaip jį įveikti. Taigi dar prisideda papildomi milijonai.

Lietuva skelbiasi jau ir dabar sėkmingai užkertanti migrantams kelią į mūsų šalį, nors tvoros vis dar nėra. Tai kam tuomet Lietuvai reikia statyti labai brangų fizinį barjerą (remiantis Vengrijos pavyzdžiu apie ~7 proc. mūsų metinio biudžeto), kai pakako (vertinant pagal Statistikos departamento skaičius) vien „apgręžimo“ taktikos?

Negana to, reikia pastebėti, kad Vengrija ir Serbija bendradarbiauja apribojant prieglobsčių prašytojų teises, o Lietuva ir Baltarusija – ne. Taigi kyla klausimas, kaip veiks mūsų fizinis barjeras, jei kita pusė turės ne tik žmones, norinčius patekti, bet ir visą kitos valstybės aparatą?

Nors iš kitos pusės, galbūt tai yra Baltarusijos tikslas? Kas galėtų paneigti, kad Latvijai, Lenkijai ir Lietuvai pastačius fizinį barjerą su apsauga už savo milijardus, ji padės būtent Lukašenkai dar efektyviau terorizuoti savo žmones, nepatenkintus jo režimu. Juk tvora puikiai tinka ne tik neįsileisti, bet ir neišleisti.

Mitas nr. 9: „Perėjo sieną, tad yra nusikaltėliai“

LR Baudžiamojo kodekso 291 straipsnis nurodo: „tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“. Dažnai šis punktas pasitelkiamas norint su prieglobsčio prašytojais elgtis kaip su nusikaltėliais. Tačiau to paties straipsnio antra dalis sako, kad „nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise“. Tad atvykę užsieniečiai, kurie padavė prieglobsčio prašymus, nėra jokie nusikaltėliai ar nelegalai.

Kol svarstomi jų prieglobsčio prašymai, jie yra Lietuvoje visiškai legaliai ir jų teisės gali būti ribojamos (uždarymas į kalėjimą, areštas ir t.t.) tik esant įrodymams, kad jie sukelia pavojų visuomenei.

Seimui liepos mėnesį „pataisius“ prieglobsio prašymo procedūras, Lietuva de facto elgiasi su prieglobsčio prašytojais kaip su nusikaltėliais, nors taip pažeidinėja savo tarptautinius įsipareigojimus, susijusius su Neįgaliųjų konvencija, Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija prieš kankinimus, Ženevos konvencija ir ES Pagrindinių teisių chartija.

Mitas nr. 10: „Rūpinamės pažeidžiamomis grupėmis“

Oficialiai teigiama, kad mūsų pasieniečiai apgręžiant prieglobsčio prašytojus pasienyje, elgiasi kaip ir turi elgtis – profesionaliai ir jautriai, atsižvelgia į žmonių situacijas, ypač pažeidžiamas grupes. Šiai grupei Raudonojo Kryžiaus duomenimis, priskiriama net 40 proc. visų atvykstančių migrantų. Tai yra moterys su vaikais, besilaukiančios moterys, suaugusiųjų nelydimi nepilnamečiai, neįgalieji. Tačiau paprasta matematika verčia kelti kelis klausimus.

Pasieniečiai kasdien praneša pasienyje apgręžę kelias dešimtis ar net šimtus žmonių. Statistikos departamento duomenys rodo, kad nuo rugpjūčio 5 d. mes vidutiniškai įleidžiame mažiau nei vieną žmogų per dieną. Atsižvelgiant į pažeidžiamų asmenų grupės proporcijas, natūraliai kyla klausimas – ar gali būti, kad pasieniečiai neįsileidžia ir pažeidžiamų asmenų? Ar gali būti, kad dėl šios priežasties Lietuvos žurnalistams neleidžiama fiksuoti situacijos pasienyje nuo pat „apgręžinėjimo“ pradžios?

Tai buvo 10 dažniausių mitų, su kuriais tenka susidurti kalbant apie „pabėgėlių krizę“, kuri po truputi tampa mūsų „žmogiškumo krize“. Deja, šis sąrašas toli gražu nėra baigtinis. Prireikus galėtume surinkti dar kelias dešimtis. Bet vietoje to linkiu mums visiems atsparumo stereotipams, kuo daugiau patikimos informacijos ir empatijos.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.