Džiugiai pavasariškai nusiteikę Lenkijoje švenčiame svarbią nacionalinę šventę, kurios genezė siekia 18 amžių. Ji mini 1791 m. gegužės 3 dieną priimtą Konstituciją, vadinamą Valdymo įstatymu arba Gegužės 3–iosios Konstitucija. Tai buvo pirmasis Europoje ir antras pasaulyje novatoriškas pagrindinis valstybės valdymo įstatymas. Varšuvoje posėdžiavusio Didžiojo Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimta Konstitucija buvo istorinio lūžio taškas.
Gegužės 3–iosios Konstitucijos palikimas, joje įtvirtinta valstybės valdymo idėja ir laisvės, demokratijos dvasia yra nepaprastai svarbi Europos istorijos dalis. Todėl 230–osios šios Konstitucijos priėmimo metinės turėtų būti įkvepianti šventė visai šiuolaikinei Europai.
Didieji valdymo įstatymai dažnai esti politinės ar kultūrinės kaitos efektas, atidžios šviesiųjų ir tamsiųjų istorijos pusių stebėsenos vaisius. Tačiau svarbu išmintingai taisyti, o ne visiškai sugriauti, vadovaujantis utopiniu mąstymu, neturinčiu nieko bendro su istorijos realijomis. Nėra įmanoma dekretu popieriuje nustatyti naujos tvarkos; ji turi būti įvesta remiantis autentiška žmonių patirtimi, ilgesiu ir siekiais.
Puikus vizionieriškos svajonės ir realizmo jungties pavyzdys yra pirmoji pasaulyje Amerikos Konstitucija, gimusi kaip atsakas istoriniams iššūkiams. 1791 m. Gegužės 3–iosios Konstitucijos kūrėjai savo reformų planus taip pat kūrė pagal konkrečią politinę ir visuomeninę situaciją. Konstitucija tapo gerai parinktu vaistu nuo krizės, apėmusios tuometinę Abiejų Tautų Respubliką.
Valdymo įstatymas turėjo sustiprinti ir piliečių bei jiems priklausančių teisių laisvę, ir valstybės stabilumą bei palengvinti jos valdymą. Jis turėjo suteikti valstybės organizmui jėgos būti nepriklausomam ir veiksmingai priešintis kaimyninių imperijų priešiškiems veiksmams, siekiant įtraukti Abiejų Tautų Respubliką į savo įtakos zoną, o galiausiai užgrobti jos teritoriją.
Neatsitiktinai Rusijos carienė Jekaterina II ir Prūsijos karalius Frydrichas II tarptautinėje erdvėje kūrė neigiamą lenkų įvaizdį, vaizduodami juos kaip neįstengiančius savarankiškai gyvuoti ir veiksmingai valdyti savo šalies. Gegužės 3–ios Konstitucija liudijo, kad yra priešingai: kad iš Vidurio Rytų Europos, iš Lenkijos Erelio ir Lietuvos Vyties atstovaujamos Abiejų Tautų Respublikos – įvairių tautų ir kultūrų namų – sklinda modernūs, ir nors vizionieriški, bet sveiku protu pagrįsti šiuolaikiški sprendimai.
Gegužės 3–iosios Konstitucijos priėmimo sukaktis yra puiki proga prisiminti visą didingą Abiejų Tautų Respublikos valdymo santvarkos tradiciją – teisės, demokratijos, parlamentarizmo tradiciją. Ji yra svarbi mūsų tapatybės dalis.
Dera prisiminti, kad turtingos, senovės Romos ir Graikijos pavyzdžių įkvėptos respublikos tradicijos Lenkijoje siekė net 14 amžių. 1430 m. priimta Lenkijos bajorų privilegija neminem captivabimus („nieko neįkalinsime be teismo nuosprendžio“) buvo gerokai ankstesnė nei 1679 m. Anglijoje įsigaliojusi Habeas Corpus Act. Seimo įstatymas nihil novi sine communi consensu („nieko naujo be visuotinio sutikimo“), draudžiantis monarchui įvesti bet kokius pakeitimus, nepatvirtintus parlamento, siekia 1505 metus.
Nuo 1573 m. karalius buvo renkamas visuotiniuose rinkimuose bajorų, sudarančių apie 10 proc. visuomenės. 1573 metų Varšuvos konfederacijos aktas iki šiol laikomas religinės tolerancijos paminklu. Fenomenas ano meto Europoje buvo ir 1569 metais sudaryta Abiejų Tautų Respublika – bendra lenkų ir lietuvių valstybė, kurios pamatu tapo laisva valia, lygiomis teisėmis pasirašyta unija. Šiandien šį fenomeną galima laikyti dabartinės Europos Sąjungos prototipu.
Taigi Gegužės 3–iosios Konstitucija, reformavusi 18 amžiaus Abiejų Tautų Respubliką į konstitucinę monarchiją, paremtą valdžių padalijimo principu ir užtikrinančią piliečiams teisinę apsaugą, buvo logiškas istorine patirtimi pagrįstas žingsnis.
Dera pabrėžti, kad moderni konstitucinė reforma buvo politinio proceso, o ne ginkluotos revoliucijos ir kruvinų represijų prieš ištisas visuomenės grupes, išdava. Konstitucijos esme galima laikyti pilietinės visuomenės idėją: „Tegyvuoja mylimas karalius! Tegyvuoja seimas, tegyvuoja tauta, tegyvuoja visos federacijos!“ Šis istorinis aktas – neblėstančio mūsų pasididžiavimo šaltinis.
Laisvės priešai suvokė, kad naujoviška, laisvės pagrindus įtvirtinanti Gegužės 3–iosios Konstitucija kelia jiems grėsmę. Absoliutinė monarchija – Rusijos imperija, padedama Prūsijos, dėl Konstitucijos sukėlė karą ir padarė viską, kad sunaikintų jos paveldą.
Tačiau Gegužės 3–iosios Konstitucijos įdirbis išliko. Ištisų kartų sąmonėje įsirašė atmintis apie naujovišką valdymo reformą, apie minties ir dvasios pakilimą, kurio tikslas buvo gyvybiškai svarbi modernizacija, pagrįsta tyriausiomis universaliomis vertybėmis. Gegužės 3–iosios Konstitucijos paveldas yra neatskiriama nuostabiausio europinio paveldo dalis. Neatsitiktinai švenčiant Romos sutarties 50–ąsias metines, Gegužės 3–iosios Konstitucija buvo minima kaip „vienas pirmųjų Europos Sąjungos idėjos šaltinių“.
Esu įsitikinęs, kad ir šiandien galime remtis šios Konstitucijos idėjomis ir palikimu, kad ir mąstant apie tolesnę europinę integraciją ar būsimą Europos traktatų novelizavimą. Nuolatinio įkvėpimo šaltinis turėtų būti Gegužės 3–iosios Konstitucijoje įrašytas principas: „bet kokia visuomenės valdžia turi prasidėti nuo tautos valios“.
Demokratijos deficitas, nepakankamai artikuliuojamas pilietinis atstovavimas priimant sprendimus Europos Sąjungoje – tai vienas svarbiausių bendrų spręstinų problemų, su kuriomis susiduriame (įdomu, kad įtampa tarp poreikio praktikuoti ir demokratiją, ir meritokratiją randama ir gegužės konstitucijos įrašuose.) Joje panašiai ieškota būdų suderinti tradicijas su naujovėmis – juk Konstitucija buvo Apšvietos minties junginys su Europos vienybės pagrindu pripažintų krikščioniškųjų vertybių praktikavimu.
1971 metų Valdymo įstatymas buvo grįstas principais, kurie ir šiandien yra laikomi europinės civilizacijos ir Europos tvarkos pamatais: pagarba žmogaus orumui, laisvei, lygybei ir solidarumui. Tai aksiologinio kompaso rodmenys, kurie niekada neturi išnykti iš mūsų matymo lauko.
Todėl Gegužės 3–iosios Konstitucijos priėmimo 230–ųjų metinių proga dalijuosi su Jumis dideliu džiaugsmu ir pasididžiavimu. Tai didi šventė lenkams ir lietuviams, visoms Vidurio ir Rytų Europos tautoms, kūrusioms Abiejų Tautų Respublikos paveldą; tai taip pat bendra mūsų europietiška šventė. Lai ji įkvėpia kurti dar geresnę suvienytą Europą. Lai ji būna, kaip dainuojama senosiose dainose, „gegužės Aušrinė“.
Tekstas taip pat publikuojamas Lenkijos mėnesiniame laikraštyje „Wszystko Co Najważniejsze“, vykdant projektą, realizuojamą kartu su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu ir KGHM.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
