Pozicija

2021.03.04 13:46

Vytautas Sinica. Ar gali prabilti kunigai?

Vytautas Sinica, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas2021.03.04 13:46

Pastarąją savaitę diskusijų dėl vienalytės partnerystės ir Stambulo konvencijos metu, peticijas prieš šiuos neokomunistinius projektus pasidalino ir pakvietė pasirašyti įvairūs kunigai, tarp jų ir turėję gana liberalų įvaizdį.

Niekas nesipiktino nuolatos politiniais klausimais pasisakančių kunigų rezistentų pasisakymais, tačiau jaunesni kunigai sulaukė puolimo, kaip gi jie drįsta kištis ir komentuoti politinius klausimus. Ypač ryškus čia buvo LRT žurnalistės Indrės Makaraitytės, aktyviai dalyvavusios spaudžiant tiek Algirdą Toliatą, tiek Paulių Vaineikį, vaidmuo.

Ypač iš A. Toliato, kaip labai plačiai žinomo visuomenėje ir turinčio socialinį statusą, kurį nesunku prarasti agituojant už prigimtinę šeimą ir lytiškumo supratimą, norėta padaryti pavyzdį visiems galvas keliantiems kunigams. Pavyzdį, kas būna, kai kunigas išsišoka prieš žiniasklaidos elito kuriamą „mainstreamą“.

Tai nepavyko. Reakcija į spaudimą buvo priešinga nei tikėtasi. Tiek moralų „nesikišti į politiką“ sulaukę kunigai tapo dar aktyvesni savo pasisakymais, tiek ir pasauliečiai bei kiti kunigai suaktyvėjo ir įsitraukė į diskusijas apie Stambulo konvenciją, kurioms anksčiau buvo abejingi. Pasisako vis jaunesni kunigai.

Galiausiai Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas paskelbė laišką kunigams, kuriame aiškiai rašo: „Ar kunigas ir pati Bažnyčia gali pasisakyti rūpimais klausimais? Atsakymas yra TAIP! [...] Drąsinkime vieni kitus būti aktyvius reiškiant savo nuomonę ir nebijoti tų, kurie prieštarauja prieš teisę pasisakyti“. Ir jis visiškai teisus.

Tildantieji apie partnerystes ir Stambulo konvenciją prabilusius kunigus vis akcentuoja tai, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“. Tačiau šiai Konstitucijos nuostatai priskiriama neįtikėtinai plati reikšmė, kurios ji visai nereiškia.

Yra trys esminiai valstybės ir Bažnyčios santykių modeliai: valstybinė religija, religijos laisvė ir laicizmas. Ypač religijos laisvė įgauna pačias įvairiausias formas ir dažniausiai negeba ištesėti savo pažadėtų normų, tačiau modeliai yra šie. Valstybinė religija reiškia, kad yra viena religija, kuria oficialiai remiamasi ir priimant politinius sprendimus, ir religiniame gyvenime, nors ir tada kitų religijų praktikavimas nėra draudžiamas. Atitinkamai tai, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, politiniu požiūriu reiškia tiesiog tai, kad Bažnyčia neturi teisės priiminėti politinių sprendimų, o politikai savo ruožtu turi teisę nesivadovauti Bažnyčios pozicija.

Visus Bažnyčios narius, t.y. save laikančius katalikais, saisto ne tik valstybės įstatymai, bet ir kanonų teisė ir jos numatomos pareigos. O kanonų teisė numato dvasininkų pareigą mokyti dorovės klausimus ir aiškinti Katalikų Bažnyčios Mokymo santykį su politiniais reiškiniais. O valstybės teisė numato tokią jų teisę.

Tiesa, kaip vyskupai akcentavo 2019 metais, ragindami kunigus neagituoti per prezidento rinkimus, pagal kanonų teisės 287 kanono 2 dalį, dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti“.

Bendrasis gėris šiuolaikiniam sekuliariam žmogui gali būti labai miglota ir atvira interpretacijoms sąvoka. Tačiau Bažnyčiai ji tokia nėra. Nesileisdami į išsamią problematiką, galime akcentuoti kokios plačios yra rūpesčio bendruoju gėriu ribos. Kaip popiežius Jonas XXIII 1963 metais rašė enciklikoje Pacem in Terris: „Bendrasis gėris yra gėris žmogui kaip visumai, tai yra kūno ir sielos poreikiams. Valstybių vadovai turi atsižvelgti į vertybių hierarchiją ir sielos gerovės poreikiais rūpintis ne mažiau nei materialiais kūno poreikiais. Tačiau nemirtingos sielos poreikiai negali būti patenkinti mirtingame gyvenime, todėl bendrojo gėrio siekis reiškia pareigą nesužlugdyti amžinojo išganymo, priešingai, padėti jį pasiekti“.

Taigi valstybės vadovai, Bažnyčios akimis, privalo rūpintis jiems pavaldžių piliečių sielų išganymu, kas praktikoje reiškia bent nepriiminėti nuodėmę normalizuojančių ir taip ją skatinančių įstatymų. Savo ruožtu dvasininkai turi pareigą pasisakyti prieš visus nuodėmę normalizuojančius ar kitaip krikščioniškai žmogaus sampratai prieštaraujančius politinius sprendimus.

Konstitucinis Teismas apie valstybės ir Bažnyčios santykius yra pasisakęs 2000, 2007 ir 2017 metais. Pasisakęs labai negausiai. 2000 metais išaiškinta, kad „Bažnyčia ir jos organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos“. Ir iš tiesų Bažnyčia valstybinės politikos neformuoja, jokie jos sprendimai neturi teisinės galios visiems piliečiams.

Tačiau net visiškai laicistinė valstybė kaip Prancūzija numato Bažnyčiai galią formuoti ne valstybės politiką, o viešąją nuomonę, kuri tada gali – jeigu Bažnyčios balso klausomasi – jau per piliečius transformuotis ir į valstybės sprendimus. Taigi viešai kalbėti bendrojo gėrio klausimais yra absoliutus minimumas to, ką politikoje gali sau leisti Bažnyčia.

Tačiau tuo Bažnyčios teisės valstybės gyvenime neapsiriboja. Lietuva su Šventuoju Sostu yra pasirašiusi keturias tarptautines sutartis ir jose įtvirtintas bendradarbiavimo principas. Praktikoje jis reiškia, kad valstybė ir Bažnyčia bendradarbiauja priimant politinius sprendimus Bažnyčiai aktualiose (jos Mokymo) srityse.

Tai lemia, kad Bažnyčios atstovai dažnai dalyvauja įvairiose darbo grupėse, etikos komisijose ir panašiai. 2009 metais įsigaliojusios sutarties „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų“ 1 straipsnio 2 dalis numato, kad kompetentingos valstybės ir Bažnyčios „institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais.“

2017 metais Konstitucinis Teismas paaiškino, jog niekas – įskaitant dvasininkus – negali būti atleistas nuo pareigos tarnauti kariuomenėje. Nors tai daugeliu požiūriu problemiškas sprendimas, šiuo atveju jis labai reikšmingas. Nes kas galioja konstitucinėms pareigoms, juo labiau galioja teisėms. Nuo pareigų Konstitucija dar numato išlygas atskiroms grupėms, tačiau išlygos atskirų grupių teisėms nėra numatomos. Taigi ir dvasininkų teisė į politinį dalyvavimą iš valstybės pusės nėra ir negali būti ribojama.

Lietuvos sutartys su Šventuoju sostu, konkrečiai dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, būtų paneigtos ratifikavus Stambulo konvenciją. 2000 metais įsigaliojusi sutartis numato, kad Katalikų Bažnyčios Mokymas, sutartyje vadinamas tiesiog „katalikų tikybos mokymu“, gali būti dėstomas šalies mokyklose (1 straipsnio 1 dalis). Pagal šį Mokymą, homoseksualūs santykiai yra nuodėmė (Pradžios 19:1-13; Kunigų 18:22; Romiečiams 1:26-27; 1 Korintiečiams 6:9). Šis Mokymas pagal Konstitucinį Teismą yra Lietuvos kultūrinio paveldo dalis (tos pačios sutarties 13 straipsnio 1 dalis), nes tradicinės bažnyčios per šimtmečius formavo visuomenės moralę ir kultūrą. Sutartis užtikrina, kad šis paveldas bus dėstomas mokykloje (išvada, logiškai susiejant 13.1 ir 1.1 straipsnius).

Gi Stambulo konvencija ne tik numato mokyti, kad galimas ir kitoks gyvenimo būdas nei moko Bažnyčia, bet ir tai, kad dėstyti Bažnyčios doktrinos šiais klausimais apskritai nebegalima, nes išsikelia tikslą „panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą [...] stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“ (Stambulo konvencijos 12 straipsnis), o krikščioniškasis mokymas apie vyro ir moters prigimtinį skirtingumą ir papildomumą kaip tik ir atitinka tai, ką konvencija suprantam kaip „stereotipinius lyčių vaidmenis“. Vadinasi Stambulo konvencija tiesiogiai prieštarauja Lietuvos sutartims su Šventuoju Sostu. Už šias įžvalgas esu dėkingas nuostabiam teisininkui Vyčiui Turoniui.

Dvasininkai turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasisakyti politinėmis temomis, ypač kai tai susiję su moralės klausimais. Pastaruoju metu kunigai kaip tik ir ėmėsi naudotis šia teise. Ilgus metus Bažnyčia šia prasme buvo užguita ir jai priešiška visuomenės dalis prie to be reikalo priprato. Situacija reikalauja, kad Bažnyčia išsakytų savo poziciją. Panašu, kad šįkart ji neišsigąs ir neatsitrauks.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.