Pozicija

2020.10.26 13:18

Liutauras Gudžinskas. Ar socialdemokratai turėtų sudaryti koaliciją su konservatoriais?

Liutauras Gudžinskas, VU TSPMI docentas, socialdemokratas2020.10.26 13:18

2018 m. balandį medikų, mokytojų, mokslininkų ir socialinių darbuotojų atstovai raudonu rašalu pasirašė pareiškimą dėl Lietuvą ištikusios valstybės mažakraujystės. Dalyvavau ir aš. Reikalavome nebeatidėlioti ir įgyvendinti realią mokesčių pertvarką, taip pat skaidriai valdyti viešąjį sektorių. Akcentavome, kad esminiai visuomenės gėriai – socialinė ir sveikatos apsauga, mokslas ir švietimas – nefinansuojami tiek, kiek reikėtų tam, kad būtų galima garantuoti pilnavertes medicinos ir socialines paslaugas ir gerą išsilavinimą.

Valdžios atsako ilgai laukti nereikėjo. Tik jis buvo priešingas nei tikėjomės. Valstiečiai žalieji vos per porą mėnesių paskelbė ir įgyvendino mokesčių reformą kodiniu pavadinimu: „milijardas – milijonui“. Idėjos esmė – sumažinus mokesčius paimti milijardą eurų iš ir taip striuko biudžeto ir padalinti jį gyventojams.

Gal taip tikėtasi padėti premjerui laimėti prezidento rinkimus. Finansų ministras anuomet didžiavosi esąs „minimalios valstybės“ advokatu. Piliečių verdiktas visgi buvo visiškai kitas – mums reikia ne minimalios, o gerovės valstybės!

Per 2018 ir 2019 m. Lietuvą krėtė įvairios viešojo sektoriaus akcijos. Iš pradžių į gatves išėjo medikai, o jaunieji gydytojai paskelbę simbolinę emigraciją. Vėliau į kovą pakilo mokytojai. „Ministerijos okupacija“ – reikšmingas pabudusios pilietinės visuomenės ženklas, apie kurį jau rašomos knygos . Į mokytojų kvietimą protestuoti ilgai netrukus atsiliepė visos šalies profesinės sąjungos, surengusios valdžiai „Paskutinį skambutį“.

Tada iš savo postų skriejo net trys ministrai, o Vyriausybė netgi paruošė strategiją, kaip kelti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams ilguoju laikotarpiu. Deja, premjerui prapylus prezidento rinkimus, strategija keliavo į šiukšlių dėžę. Nepadėjo net ir 2019 metų pabaigoje Vilniaus universiteto simbolinis užsidarymas „Paskutinio prioriteto“ vardu.

Netgi pandemija – ir ta nesugebėjo perlaužti valstiečių žaliųjų susidėliotos prioritetų tvarkos. Antai Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) dar pernai signalizavo, jog jiems trūksta lėšų tam, kad deramai vykdytų savo funkcijas. COVID–19 banga patvirtino tai su kaupu.

NVSC specialistai, nuo kurių esmingai priklauso, kada ir kaip bus suvaldyta pandemija, dirbdami kiauras paras, tiesiog fiziškai nespėja aptarnauti visų besiteiraujančių dėl karantino sąlygų ir testų rezultatų. Valdžios atsakymas: na, duosime jums milijoną eurų, bet tik kitais metais. O dabar – „optimizuokitės procesus“. Kol epidemiologai laukia pažadėtojo milijono kada nors ateityje, valdžia jau dabar dalija į kairę ir dešinę paramą verslui, lygią 6,3 mlrd. eurų: tiesiogiai per subsidijas ir netiesiogiai per išmokas gyventojams – „skatinant vartojimą“.

Žymus vokiečių politinės ekonomijos tyrėjas Wolfgangas Streeckas dabartinę Europos šalių padėtį įvardija kaip „pavėlintą demokratinio kapitalizmo krizę“. Tai yra, kaskart pasikartojančios ekonominės krizės ir jų metu aštrėjančios socialinės įtampos malšinamos skolintų pinigų pagalba. Taip palaipsniui vyksta valstybių transformacija: „iš save finansavusių mokesčiais“ (tax state) jos virsta „įsiskolinusiomis valstybėmis“ (debt state). Atitinkamai keičiasi ir valstybės santykis su kapitalo savininkais. Jei anksčiau valstybė juos apmokestindavo ir kontroliavo, tai kuo toliau, tuo labiau pati valstybė atsiduria šių „rentininkų“ malonėje.

Visa tai, pasak W. Streecko, veda į dar vieną Europos valstybių transformaciją – į „konsoliduojančias valstybes“ (consolidated state), kas paprastai reiškia politikų pastangas „optimizuoti“ ir taip senkančius viešuosius išteklius. Tai žymi sisteminę šiuolaikinės demokratijos krizę, nes politikai, kad ir daug žadėdami prieš rinkimus, vėliau yra įspraudžiami į nuolatinės taupymo politikos rėmus, taip dar ir dar kartą nuvildami rinkėjus.

Nors lengvos išeities iš šios padėties nėra, W. Streeckas įvardija dvi visuomenės grupes, kurių mobilizacija leistų bent iš dalies pasipriešinti šiai kapitalistų–rentininkų diktuojamai krypčiai, t.y. pensininkus (kaip aktyviausius rinkėjus, kurių gerovė tiesiogiai priklauso nuo viešųjų finansų padėties) bei tuos pačius mokytojus, gydytojus ir kitus viešojo sektoriaus atstovus.

Iki šiol Lietuva skrieja „laisvu pagreičiu“ W. Streecko nubrėžta kryptimi. Per dvylika pastarųjų metų valstybės skolos dalis nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) padidėjo daugiau nei trigubai ir jau viršija 50 proc. BVP. Atrodytų: jei jau tiek prisiskolinome, galėjome ir užtikrinti deramą viešojo sektoriaus finansavimą, orias pensijas ir kitas socialines garantijas. Tačiau – toli gražu!

Socialinė atskirtis ne mažėja, o medikai, mokytojai, mokslininkai, kultūros ir socialiniai darbuotojai, kiti viešojo sektoriaus tarnautojai arba susitaiko su žemais atlyginimais, arba renkasi pasitraukimo kelią – iš profesijos ar pačios šalies.

Šio paradokso „raktas“ būtų toks: esame valstybė, turinti siaurą mokestinę bazę ir daugiausiai gyvenanti iš darbo jėgos mokesčių bei regresyvaus pridėtinės vertės mokesčio įplaukų. Ir, žinoma, iš paskolų ir ES struktūrinių lėšų, kurios laikinai apmalšina aštrėjančias socialines įtampas ir besiplečiančią viešųjų finansų skylę.

Anksčiau įvardyti 2018–2019 m. viešojo sektoriaus maištai – medikų ir jaunųjų gydytojų sąjūdžiai, mokytojų žygis į ministeriją bei profesinių sąjungų „Paskutinis skambutis“ ir Vilniaus universiteto užsidarymas – ne tik sujudino apmusijusią Lietuvos viešąją erdvę, bet ir veikė politikų nuostatas.

Galų gale dabar turime naują prezidentą, kurio oficiali programa – didinti valstybės biudžeto pajamas iš mokesčių nuo 30,5 proc. BVP bent iki 35 proc. BVP (kai ES vidurkis – 40 proc. BVP). Ir turime dvi parlamentines partijas, kurių rinkiminėse programose pritariama šiam siekiui. Tai konservatoriai ir socialdemokratai, drauge laimėję 62 mandatus.

Nesu naivus. Tokia koalicinė suma šiuo metu nebūtų nei pakankama, nei tvari dėl istoriškai susiklosčiusio šių dviejų partijų tarpusavio santykio. Nors ir ES, ir vietos savivaldos lygiu šios partijos jau gana dažnai ir sėkmingai bendradarbiauja, nacionaliniu lygmeniu tapatybės skirtys pernelyg didelės, kad galėtų sudaryti bendrą Vyriausybę.

Taigi, veikiausiai turėsime tokią koaliciją, kurioje TS–LKD sudarys sąjungą su dviem liberalų partijoms – turinčioms palyginti progresyvius žmogaus teisių tikslus, tačiau sykiu palaikančioms tolesnį mokesčių mažinimą, t.y. dabartinio ekonominės politikos kurso išlaikymą ir pagilinimą.

Simptomiškai nuskambėjo Laisvės partijos lyderės Aušrinės Armonaitės pastaba po pirmojo turo, jog ji abejoja dėl galimo darbo su konservatoriais, nes šie „susipozicionavę kaip ekonominės kairės partija“ . Visgi, jei konservatoriai sieks didinti, kaip savo programoje įrašę, Lietuvos mokestinių pajamų santykį „bent 3–4 procentiniais punktais“, socialdemokratų parama gali būti itin svarbi.

Čia toli žvalgytis nereikia. Šiaurės šalyse, į kurias pradėjome lygiuotis dar tarpukariu, nusistovėjusi taip vadinama „kontraktinio parlamentarizmo“ tradicija, kai valdančioji partija (ar koalicija) sudaro rašytinį susitarimą su kai kuriomis opozicijoje esančiomis jėgomis.

Tokiu būdu opozicinė partija – mainais į Vyriausybės palaikymą – pasiekia, kad į Vyriausybės programą būtų įrašyti jai aktualūs programiniai siekiai. Lietuvoje tokio bendravimo precedento jau būta, kai TS–LKD palaikė socialdemokratų mažumos Vyriausybę 2006–2008 m.

Jei abi partijos nenorės atiduoti Lietuvos „laisvarinkininkų“ ir oligarchų malonei, tokia šiaurietiška, į konsensusą orientuota valdymo praktika gali pasirodyti esą vieninteliu pasirinkimu.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi