Ar konservatizmas gali būti svarbus sprendžiant 21 a. iššūkius? Ar jis patiria krizę – ir kaip iš jos išeiti? Siūlau tekstą iš dviejų dalių: pirmojoje aptariama dabartinė konservatyvaus projekto būklė ir įvardijami pamatiniai principai, prie kurių turi grįžti konservatyvus mąstymas. Antrojoje bus aptariamas konservatizmo, kaip politinės pasaulėžiūros, aktualumas dabarties visuomenei.
Sero Rogerio Scrutono mirtis, nelaiku nutraukusi iškiliausio pastarųjų laikų konservatyvaus mąstytojo kūrybos kelią, atvėrė žiojinčią skylę konservatyvios dešinės intelektualiniame peizaže. Jo mirtis, galima sakyti, ženklina tam tikros epochos pabaigą ir skatina apsidairyti po gerokai pratuštėjusius ir plynus konservatizmo laukus: o kas toliau?
Tai taip pat ragina užduoti sau kitą svarbų klausimą: kokią prasmę ir ateitį turi konservatizmas kaip politinė pasaulėžiūra Lietuvoje, kur netgi diskusijos ganėtinai praktiškais policy klausimais atrodo pernelyg abstrakčios ir neįdomios tiek rinkėjams, tiek patiems viešosios politinės erdvės dalyviams?
Netgi į dabartinį Anglijos politinį lauką žiūrint, gali atrodyti, kad tai, kas vykste Britų parlamente, neturi nieko bendra su tuo klasikiniu konservatizmu, kurį išpažino Rogeris Scrutonas. Tačiau čia, prieš einant prie tolesnių svarstymų, reikia išsyk atsiriboti nuo tarsi akivaizdžios, bet labai paplitusios mąstymo klaidos: konservatoriai (kaip partija) ≠ konservatizmas.
Tai ne polemika ar užslėpta kritika; analogiška įtampa tarp ideologijos ar pasaulėžiūros ir politinės praktikos galioja visoms politinėms jėgoms. Esame įpratę kartoti, kad žalieji valstiečiai nežali, liberalai dažnai neliberalūs, o socialdemokratai iki neseniai kratėsi daugumos kairiųjų nuostatų – šie konstatavimai įprasti, akivaizdūs ir konceptualiai neįdomūs.
Tačiau ši neatitiktis nėra koks nors vienos ar kelių šalių fenomenas, liudijantis „atsilikimą nuo senųjų demokratijų“ ar pan. Ji lygiai galioja senų Vakarų demokratijų politinėms sistemoms. Bet kas, žiūrintis į dabartinių JAV respublikonų ar Boriso Johnsono politiką, susidurs su ta pačia įtampa, ta pačia atitikties problema tarp politinio mąstymo tradicijos ir politinės praktikos.
Išties, kaip neseniai Rogeriui Scrutonui skirtame nekrologe rašė The Standpoint, „Gimtojoje Anglijoje jisai buvo konservatyvus prašalietis, gerbiamas, bet ignoruojamas Torių partijos, kuri stebėjosi, kam jai, nuolat laiminčiai rinkimus, reikėtų – kaip kad Scrutonas ragino […] – „daugiau mąstyti’“.
Vėlgi, tai nereiškia, kad politinė pasaulėžiūra nesvarbi ir kad ji neatlieka vaidmens politinės partijos savivokoje, kad ji nedaro įtakos būdams, kuriais jos nariai ir elitas supranta savo politinius tikslus ir formuluoja politinę programą. Todėl yra prasminga diskutuoti apie politinę pasaulėžiūrą – netgi suprantant, kad partijos, ar bent dauguma jos narių, vargu ar remsis ja kasdieniame politiniame gyvenime.
Grįžkime prie Rogerio Scrutono. Savo raštais, savo politinio mąstymo tematika – nacionalinė valstybė, laisvės samprata, bendruomenės svarba, grožis mene ir architektūroje, tikėjimo ir moralės vaidmuo visuomenėje – jis atspindi tą pažįstamą 20 amžiaus konservatizmo pavidalą, kuris pasiekė Lietuvą sulig Nepriklausomybės atgavimu. Scrutonas šiuo požiūriu buvo klasikinis 20 amžiaus konservatorius, priklausęs praeito amžiaus antros pusės debatams taip tvirtai, kaip Edmundas Burke’as su savo polemika prieš Apšvietą ir Prancūzijos Revoliuciją – 18 amžiaus pabaigai.
Žinoma, tai nereiškia, kad tos temos liovėsi būti svarbios. Greičiau jau kiekviena epocha prie senųjų problemų ir iššūkių prideda naujus, bet senieji labai retai visiškai nustoja reikšmės. Kaip tame liūdnai ironiškame Philipo Larkino eilėraštyje, kur kiekviena karta tik prideda savo indėlį prie ankstesnių kartų trūkumų: They fuck you up, your mum and dad. / They may not mean to, but they do. / They fill you with the faults they had / And add some extra, just for you.
Konservatizmo krizė?
Tačiau ta senoji, beveik klasikine tapusi konservatizmo samprata ir tapatybė, kuriai atstovavo ir kurią taip iškalbingai išreiškė Scrutonas, yra krizėje. Kadangi „klasikinio“ konservatizmo keliami klausimai ir siūlomi sprendimai atrodo nebendramačiai, nepritaikomi naujojo amžiaus tikrovei, imama abejoti visos tos mąstymo tradicijos aktualumu.
Tuomet paprasčiausias ir lengviausias atsakas yra konservatizmą „suaktualinti“, pritraukti prie politinės darbotvarkės poreikių. Išsitraukiama neaiškios kilmės, tačiau mėgstama populiariai kartoti maksima, kad „konservatizmas nėra ideologija“. Kritiškai apsvarstyti, ką šis teiginys reiškia, kokios jo ribos ir implikacijos, dažniausiai yra intelektualiai neįveikiama ir nuobodu. Žymiai smagiau greitosiomis padaryti dvyliktoko rašinio vertą išvadą – jei konservatizmas nėra ideologija, vadinasi, galima jam suteikti kokį tik nori turinį – pritempti jo apibrėžimą prie politinės praktikos poreikių ar vyraujančių politinių nuotaikų ir tai vadinti „konservatizmu“.
Tokios adaptacijos pavyzdys yra pasirodę bandymai perrašyti lietuviškąjį konservatizmą kaip valstybingumo ideologiją, valstybės stiprinimo doktriną, teigiant, kad „visos konservatorių partijos gali būti vienijamos savo požiūrio į valstybės stiprinimą ir ypač dėmesį jos gynybai. […] [L]ietuviškąjį konservatizmą apibrėžia ne ideologiniai konstruktai, […] o paprasta kovos už valstybės egzistenciją logika, šios kovos metu susiformavę principai ir priešpriešos.“
Galima suprasti tokio politinio užsakymo potekstę. Kai politinei partijai prijaučia daugybė žmonių, kuriems vis dar už viską svarbiau yra „kovoti su bolševikais“ ir kuriuos labiausiai mobilizuoja atminimo lentelių ir paminklų klausimai, jiems yra sunku išaiškinti, kodėl jie – „konservatoriai“. Nebent apibrėžtum konservatizmą kaip tai, kas jiems patinka, – kaip valstybingumo ideologiją.
Tačiau tokie adaptacijos bandymai liudija tik pasimetimą dėl konservatyvaus projekto tapatybės ar netgi skeptišką požiūrį į pozityvų konservatizmo turinį – ir todėl patys tėra tolesni jo tapatybinės krizės Lietuvoje ženklai. Mat blogiausia, ką galima konservatizmui padaryti, tai šitaip adaptuoti jį einamosios politikos reikmėms.
O kas su tuo blogai, paklausite?
Pirma, konservatizmo redukcija į „valstybingumą“ turi pasekmių, kurių jos autoriai iki galo nepramąstė. Kuo nuo šitokio „mūsų konservatizmo principo: valstybės kūrimo, puoselėjimo ir saugojimo“ iš esmės skiriasi Vladimiro Putino pasaulėžiūra? Jeigu šitaip redukuoji konservatizmą, neįmanoma išvengti išvados, jog Putinas irgi yra konservatorius, teisėtas garbingos konservatizmos tradicijos įpėdinis (kaip ir mėgsta save vaizduoti) – tik stovintis kitoje barikadų pusėje.
Tačiau kaip tai dera su paties Edmundo Burke’o pradėta svarbia konservatyvaus mąstymo gija, svarstančia ir ieškančia, kaip apsaugoti individą ir bendruomenes nuo visagalės valstybės pretenzijų ir prievartos? Be to, jeigu jau kildiname lietuviškąjį konservatizmą iš Sąjūdžio, negalima nematyti, kad labai svarbios paties Sąjūdžio šaknys yra disidentiniame judėjime, gynusiame sąžinės laisvę ir asmens teises nuo valstybės prievartos.
Žinoma, nereikia nė aiškinti, kad valstybė konservatyviam mąstymui anaiptol nėra nesvarbi. Bet pats ginčas čia ne dėl smulkmenų ar akademinių išnašų tikslumo – už šio ginčo glūdi apsisprendimas dėl štai ko: kas yra konservatizmo politinės vizijos centre, kas yra jos orientyras ar atskaitos taškas? Ar tai tikrai valstybė?
Paprastai kalbant, jeigu konservatizmas yra „apie valstybę“, jam ne taip gerai sekasi būti „apie laisvę“ ir „apie žmogų“. Politinis nuslydimas į valstybės ir kontrolės „iš viršaus“ privilegijavimą prieš žmogų ir jo laisves – nuolat atsikartojanti lietuviškos konservatyvios politikos pagunda.
Antra, šitokia konservatizmo redukcija į valstybingumo ideologiją nurašo visą sodrią konservatyvaus mąstymo tradiciją, besitęsiančią nuo Edmundo Burke’o iki Scrutono, per de Tocqueville’į ir Oakeshottą, per Coleridge’ą ir Eliotą, su visomis politinės, socialinės ir kultūrinės įžvalgos gelmėmis, ir su visais per du šimtmečius išsikristalizavusiais giluminiais konceptualiais tos tradicijos principais.
Tuomet konservatyvus mąstymas liaujasi būti resursas, iš kurio kasdienė politika gali pasisemti idėjų, krypties jausmą. Konservatizmas tada tampa vėliava – net ne vėliava, transparantu – būtent, ideologija, tarnaujančia gan trumpalaikiams politiniams tikslams.
Išsikėlus šią vėliavą, yra lengva pliektis su liberalais ir kairiaisiais, kartojant tuos pačius praeito amžiaus argumentus prieš liberalizmą, progresą, individualizmą. Tačiau tai rezonuoja tik partiečiams ir tiems, kas ir taip įtikėję. Toks konservatizmas negali pasiūlyti nieko naujo, jokios naujos sintezės ir jokio kūrybinio pavidalo.
Drįsčiau teigti, galioja netgi atvirkštinė logika: konservatyvios tradicijos bergždumo, išsekimo jausmas ištinka todėl, kad mechaniškai žiūrima tik į praeities konservatyvias temas ir kažkada pasiūlytus sprendimus, o ne į giluminius principus, juo labiau nebandoma jų kūrybiškai pritaikyti dabartyje.
Be abejo, konservatizmas turi lankstų, dinamišką, evoliucionuojantį pavidalą – tačiau tai nereiškia, kad jame nėra nuostatų ir įsitikinimų branduolio, kuris išlieka daugiau ar mažiau stabilus nuo Edmundo Burke’o laikų: tai, ką galima išlukštenti kaip esmines, mažai pakitusias nuostatas iš dviejų konservatyvaus mąstymo tradicijos šimtmečių. Tad kokie gi tie pamatiniai konservatizmo pasaulėžiūros dėsniai?
Esminiai konservatizmo principai
Michael Oakeshott konservatyvią jauseną apibendrina taip: „Būti konservatoriumi – tai verčiau rinktis pažįstama negu nepažįstama, verčiau rinktis išbandyta negu neišbandyta, faktą negu slėpinį, tikrovę negu galimybę, ribota negu tai, kas neturi ribų, artima negu tolima, pakankamumą negu perteklių, patogumą negu tobulumą, dabartinį juoką – negu utopinę palaimą.“
Šis dažnai cituojamas konservatyvaus filosofo Credo išreiškia esminę konservatyvaus mąstymo nuostatą – realizmą, netgi empirizmą kaip pasipriešinimą ideologinėms abstrakcijoms ir utopiniams pažadams.
Antiutopinis konservatizmo nusiteikimas gerai žinomas. Nieko nuostabaus – jis gimė priešinantis Prancūzijos Revoliucijos bandymams drastiškai, nugriovus iki pamatų, perkurti visuomenę ir valstybę pagal abstraktų švietėjų brėžinį. Tačiau konservatizmas yra ne tik prieš utopijas. Jis prieš bet kokį visuomenės pertvarkymą pagal abstrakčius principus ar pagal vieną kokį principą ar vertybę – ar tai būtų laisvė, ar tautiškumas, ar lygybė. Patirtis sako, kad visuomenės gyvenimas kompleksiškas, skirtingi principai ir nuostatos priklausomi vienas nuo kito, susipynę į savotišką ekosistemą. Izoliuoti vieną iš jų reiškia tą ekosistemą sugriauti.
Su tuo susijęs ir dažnai kartojamas teiginys, kad konservatizmas nėra dogmatiškas. Tačiau „nedogmatiškumas“ nereiškia, kad konservatoriai turi įsitikinimus, bet – „ai, tiek to!“ – nusprendžia jų nesilaikyti. Toks įsivaizdavimas paviršutiniškai perteikia gilią ir nuoseklią konservatyvią teorinę poziciją. Konservatoriai mano, kad neįmanomas vertybiškai monolitiškas, vienalytis žmogaus patirties ir visuomenės gyvenimo aprašymas – kaip neįmanomas ir baigtinė, fiksuota formulė, kartą ir visiems laikams išsprendžianti visuomenės raidos iššūkius.
Geriausias pavyzdys – Margaret Thatcher laikais toriai (politinė partija) manė, kad rado galutinį sprendimą ekonomikai ir visuomenės klestėjimui: laisvoji rinka. Dabar optimizmas dėl to, kad laisvoji rinka – be rimto permąstymo ir gilių korekcijų – yra galutinis atsakymas į žmonijos ekonominės raidos iššūkis, yra gerokai sumenkęs. Tas pat galioja ir liberaliajai demokratijai, kurią dar prieš dvidešimt metų daug kas laikė galutine stadija, paskutiniu žodžiu politinių sistemų evoliucijos istorijoje. It ain’t so hot now – dabar jau būtų sunku jausti andainykštį „istorijos pabaigos“ entuziazmą.
Esminė konservatyvaus mąstymo įžvalga – kad vertybės, principai yra įtampoje ar netgi drastiškoje kolizijoje.
Pavyzdžiui, moralė ir laisvė: visuotinai morali visuomenė įmanoma tik individų laisvės sąskaita, bet ar tuomet nelaisva visuomenė su privaloma vieša morale – galvokime apie Iraną, Saudo Arabiją ir tai, apie ką svajoja Putinas – gali būti laikoma išties moralia? Ir atvirkščiai – ar visuomenė, kurioje laisvė savitikslė, kurios nevaržo jokie moraliniai gėrio sumetimai – ir kurios nepajėgia mobilizuoti joks bendro gėrio siekimas – gali būti laikoma išties laisva?
Panašios įtampos egzistuoja ir tarp laisvės bei saugumo, saugumo ir technologinės pažangos, technologinės pažangos ir laisvės, tarp laisvės ir lygybės, socialinės lygybės ir ekonominio veržlumo, individo laisvės ir žmogaus teisių – vardinti galima būtų ilgai. Būtent todėl konservatizmas įtarus toms ideologijoms, kurios suabsoliutina vieną principą – pavyzdžiui, asmens laisvę arba lygybę. Užtemptas ant vienos vertybės kurpalio, visuomenės audinys pradeda trūkinėti.
Kitais žodžiais tai paaiškina Leszeko Kołakowskio suformuluotas paradoksas: visuomenės gyvenime gali koegzistuoti skirtingos blogybės, tačiau gėrybės tarpusavyje yra įtampoje ir viena kitą riboja. Galima įsivaizduoti visuomenę (tiesą sakant, esu panašioje gyvenęs), kurioje visiškai nėra nei laisvės, nei lygybės. Tačiau neįmanoma visuomenė, kur absoliuti laisvė ir absoliuti lygybė egzistuoja vienu metu.
Todėl, sako konservatyvi mintis, politiko užduotis yra priimti sprendimą, kaip konkrečioje situacijoje surasti aukso vidurį tarp dviejų konfliktuojančių vertybių. Pavyzdžiui, laisvės ir saugumo klausimas nevienodai bus sprendžiamas karo sąlygomis (kur galima tikėtis didesnių piliečių laisvės suvaržymų bendro saugumo labui) ir taikos metu (kur saugumo sumetimai atsitraukia į tolimesnį planą).
Taigi konservatyvus politikas yra tas, kuris ieško išmintingo kelio suderinti konfliktuojančias, viena kitai prieštaraujančias vertybes bendram visų gėriui palankiausiu būdu, galbūt jas apjungti į abipusiai produktyvią sąveiką, – o ne pasičiupęs vieno kurio principo (laisvės, lygybės ar teisingumo) vėliavą, veržiasi ant barikadų.
Tai ir vadinama konservatizmo „nuosaikumu“, kuris nėra kažkoks drungnumas ar moralinis kompromisas, kaip mano nelabai apsiskaitę žmonės, bet nuolatinis aukso vidurio tarp tragiškoje kolizijoje esančių vertybių ieškojimas, būtinybė derinti įtampoje esančius principus.
Kitas svarbus konservatizmo principas – tradicijos ir istorinio tęstinumo vaidmuo. Mes gimstame į pasaulį su jau esančiomis vertybinėmis sanklodomis, institucijomis, autoritetais ir bendravimo tinklais: tauta, šeima, bendruomene, religija, moralės kodeksais, pareigų ir dėkingumo tinklais ir t.t. Juos ardyti ir griauti pavojinga. Juos reformuoti galima tik įsitikinus, kad tikrai žinai, kokį vaidmenį visuomenėje atlieka ta ar kita, atrodytų, neracionali institucija – ir kad ją išardžius ar pakeitus tikrai taps geriau.
Pavyzdžiui, pažangos ideologija ilgai neigė įvairaus lygmens bendruomenes kaip svarbų visuomenės atributą: neva valstybė tą vaidmenį gali atlikti geriau. Prireikė Roberto Putnamo tyrinėjimų, kad moksliškai pamatytume tai, ką konservatyvūs mąstytojai visą laiką žinojo remdamiesi savo filosofiniais principais: visą tą socialinio kapitalo svarbos visuomenės politinei, socialinei, kultūrinei raidai gylį, su kuriuo dabar jau niekas nebedrįsta ginčytis. Ir atvirkščiai – konservatorius neprivalo siekti visko išlaikyti: pavyzdžiui, neprivalo sergėti tokios institucijos, kaip kolūkiai, nes mato jos seklias istorines šaknis ir tą ydingą visuomeninę logiką, kuriai patenkinti ji buvo sukurta.
Kitaip tariant, ardydami tradicijos pašventintas institucijas, niekada nežinome, ar kartu nesunaikiname didesnio gėrio, kurio žiūrėdami per dabartinių vertybių prizmę nepajėgiame įžvelgti. Kuo toliau, tuo mažiau pagrindo turime manyti, kad, pavyzdžiui, visuomenės būsena be religijos nepasirodys daug pavojingesnė, negu tos blogybės, kurias religijoje įžvelgia jų priešininkai. Johno Lennono „Imagine“, gerai skambanti maištaujančio paauglio ausims, yra sąrašas dalykų, kuriuos panaikinus civilizacijos tiesiog nebeliktų (ir kartu tai palyginti tiksli kairiosios politikos programa).
Kritikuojantieji visuomenės tradicinius socialinius pavidalus – religiją, ritualus, autoritetus, tautiškumą, šeimos sanklodą – dažnai suponuoja, kad tereikėtų panaikinti šias varžančias institucijas, ir pirmapradė žmogaus prigimtis bus išlaisvinta, o kartu pranyks ir visos tos blogybės, kurios joms istoriškai priskiriamos: priespauda, prievarta, nelygybė.
Konservatoriai, atvirkščiai, mano, kad šios institucijos ir buvo sukurtos civilizacijos raidoje tam, kad spręstų priespaudos, prievartos ir nelygybės problemas, kad sušvelnintų ir apribotų pirmapradę žmogaus prigimtį, kuri palikta sau pačiai nėra toks jau simpatiškas dalykas. Socialines patologijas kuria ne tradicinės institucijos, o jose veikiantys žmonės.
Bandymas išgriauti senąsias institucijas ir pakeisti jas naujomis, tikintis, kad tobuli instituciniai mechanizmai gali pašalinti blogį visuomenėje, yra geriausiu atveju procedūrinė utopija, nes jis ignoruoja blogio kilmės pamatinę įžvalgą: blogis kyla iš asmens moralinių sprendimų, iš pačio žmogaus laisvės fakto. Todėl instituciniai sprendimai, ignoruojantys pačių žmonių tikrovę, jų įsitikinimus, moralę ir vertybes, geriausiu atveju gali sušvelninti, bet ne panaikinti visuomenės blogybių priežastis.
Jeigu reikėtų įvardyti vieną konservatyvaus mąstymo metaprincipą, galima būtų teigti, kad konservatizmas orientuojasi ne į kokią vieną vertybę ar sistemą, bet į whatever works – „tai, kas veikia“. Panašią nuostatą išreiškė dar Platonas, reikalaudamas, kad politika būtų grindžiama tuo, ką jis įvardijo „žmogaus prigimtimi“. Tik, kitaip negu Platonas, konservatoriai mano, kad žmogaus prigimtis pažįstama ne spekuliatyviai, o iš apmąstytos konkrečios politikos patirties. Politinė praktika yra konservatyvaus mąstymo horizontas ir tiesos kriterijus.
Antroje straipsnio dalyje bus aptariamas konservatizmo vieta ir aktualumas 20 amžiaus politinėje darbotvarkėje.
