Rusijos savanorių korpusas (RDK) – didžiausias Ukrainos pusėje kovojančių rusų dalinys. Jis sumanytas ne tik kaip karinė, bet ir kaip politinė organizacija, pasižyminti dešiniosiomis, nacionalistinėmis pažiūromis ir propaguojanti bei ginanti rusų tautiškumą.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
„Kremliaus ideologija nėra rusiškumo ideologija, tai viršnacionalinė ideologija, arba tiesiog tautybę neigianti ideologija. Ji grindžiama lojalumu valdžiai. Jie pasisavino žodį „rusas“ ir jiems „rusas“ reiškia tą, kuris yra lojalus politiniam režimui. <…> Savo doktrinoje rusą apibrėžiame kaip Europos tautų šeimos narį, rusų kalbos ir kultūros atstovą“, – interviu LRT.lt sakė Kasparu prisistatantis RDK politinio sparno atstovas (saugumo sumetimais pašnekovas neatskleidžia savo tapatybės – LRT.lt).
RDK ideologinis kontekstas dažnai tampa diskusijų priežastimi. Neseniai asmeniniame susirašinėjime su RDK atstove padalinio vadą ir Ukrainos vadovybę įžeidęs Rusijos opozicijos veikėjas Leonidas Volkovas rėmėsi būtent ideologija. L. Volkovas tuomet LRT.lt sakė, kad džiaugėsi inscenizuota RDK vado Deniso Kapustino mirtimi, nes šis yra neonacis.
Tačiau ideologija – toli gražu ne vienintelė tema, aptariama kalbant apie RDK. 2023 m. balandį šis dalinys surengė reidą Rusijos Briansko srityje. Po dviejų mėnesių rusų savanoriai surengė dar vieną operaciją Belgorodo srityje. Po metų, 2024 m. pavasarį, RDK kartu su kitais Ukrainos pusėje kovojančiais Rusijos daliniais pirmieji įsiveržė į Kursko sritį, į kurią vėliau įžengė ir Ukrainos kariai, devynis mėnesius kontroliavę šią Rusijos Federacijos teritoriją.
Kokį vaidmenį RDK vaidina Ukrainos kare? Ar organizacijos ideologija yra radikali? Kokią vietą RDK „rusiškumo“ ideologijoje užima ne rusų tautybės Rusijos piliečiai? Kodėl RDK nepasitiki kai kuriais Rusijos opozicijos atstovais? Koks yra RDK diplomatinės veiklos tikslas? Šiuos ir kitus klausimus LRT.lt žurnalistai uždavė į Vilnių dalyvauti Laisvosios Rusijos forume atvykusiam RDK atstovui Kasparui.
– Kiek iš viso žmonių sudaro Rusijos savanorių korpusą?
– Tikslus skaičius yra slepiamas, tačiau mes viešai sakome, kad RDK šiuo metu atlieka bataliono užduotis, kitaip tariant, iš esmės tai yra batalionas. Galima pažiūrėti, kokia yra jo organizacinė ir personalo struktūra. Turime šturmo būrius, aplink kuriuos kuriama visa karinė infrastruktūra. Turime valdymo skyrių, žvalgybos skyrių, bepiločių orlaivių skyrių, šarvuotą grupę, logistikos skyrių.
Kol kas esame taktinio lygio padalinys, bet viskas jau nebe taip, kaip anksčiau, kai tebuvo kelios nedidelės diversinės grupės. Dabar tai yra struktūra, galinti atlikti rimtas užduotis.
– Ar teisingai suprantu, kad tu esi politinio RDK sparno atstovas?
– Visi RDK nariai pirmiausia yra kariai, kariškiai, tai reiškia, kad aš atlieku ir kovinę funkciją. Tiesiog pačioje tarnybos pradžioje patyriau rimtą traumą ir apie pusantrų metų buvau reabilitacijoje, todėl daugiausia dirbau administracinį darbą. Dabar aš taip pat vykstu į kovines užduotis: Naujųjų Metų naktį išėjau į užduotį ir grįžau tik prieš pat komandiruotę [į Lietuvą].
– Norisi suprasti, kas iš tiesų yra RDK politinė struktūra. Kam buvo sukurtas organizacijos politinis sparnas?
– Nuo pat pradžių RDK prisistatė ne tik kaip karinė, bet ir kaip karinė-politinė organizacija.
Svarbiausia [politinio sparno] užduotis yra išorinė, diplomatinė: atstovavimas, lobizmas ir pan. Mes labai aktyviai tuo užsiimame Ukrainoje.
Kita dalis – vidinė. Tai švietimo ir ideologiniai kursai, paskaitos mūsų kariams, samdiniams. Turime ideologinę mokyklą jaunesniesiems vadams, perspektyviems jaunuoliams, kurie vadovauja kitiems. Mes visi esame maždaug vienos nuomonės, bet yra ir visiškai skirtingų politinių spektrų atstovų.
Kad ir kaip atrodytų keista, mūsų dalinyje yra liberalų, „navalnistų“, yra žmonių, kurie neigiamai vertina dešiniąsias ideologijas. Tai puiku, nes, kaip nurodyta mūsų doktrinoje, idėjų aptarimas yra europietiškumo požymis. Tačiau organizacija yra vientisas darinys, ji turi bendrus tikslus ir uždavinius.
– Kokie žmonės tarnauja RDK?
– Labai skiriasi mūsų žmonių išsilavinimo lygis: nuo mokslų daktarų iki tų, kurie 30 metų praleido kalėjime ir baigė vos 9 klases. Ir jie turi būti vieningas organizmas. Todėl aš vedu integracijos kursą mūsų naujokams. Pasakoju jiems, kas yra europinė civilizacija, iš kur ji atsirado, kalbu apie rusiškumą, rusų literatūrą ir pan. Rodau filmus.
Deja, ne visada tam yra laiko, nes mes vis dėlto esame karinė organizacija, ir pagrindinis dėmesys skiriamas kariniams veiksmams. Taigi, vieną ar du mėnesius vykdome užduotį, o po to mėnesį esame rotacijoje, atsigauname – per tą laiką ir vyksta politinis, ideologinis darbas. Bet naujokai jaunųjų kovotojų kursą lanko maždaug du mėnesius, ir per tą laiką jiems taip pat skaitome seriją paskaitų – aš, Denisas (Kapustinas, vadas) ir Vasilijus Kardinalas, mūsų politinės tarnybos vadovas.
Stengiamės tai sistemizuoti pagal „Azovo“ pulko Trečiojoje šturmo brigadoje naudojamą modelį.
– Man įdomu apie paskaitas ir rusiškumą. Kuo rusiškumas, apie kurį kalbi, skiriasi nuo rusiškumo, kurį matome ir kurį šiandien propaguoja Kremlius? Nes pastaraisiais metais Kremlius labai aiškiai reiškia ideologiją, kuri Europoje, Lietuvoje, visus gąsdina.
– Mus taip pat gąsdina.
– Tuomet kuo jūsų rusiškumas skiriasi nuo Kremliaus rusiškumo?
– Labai geras klausimas. Pirmiausia, turime – aš pareklamuosiu – ideologinę doktriną ir RDK savanorių programą, kuriose visi šie klausimai yra aptariami; jie yra paskelbti mūsų žiniasklaidoje.
Kremliaus ideologija nėra rusiškumo ideologija, tai viršnacionalinė ideologija, arba tiesiog tautybę neigianti ideologija. Ji grindžiama lojalumu valdžiai. Jie pasisavino žodį „rusas“ ir jiems „rusas“ reiškia tą, kuris yra lojalus politiniam režimui, trumpai tariant.
Reikia pasakyti, kad Rusijoje – Rusijos imperijoje, Sovietų Sąjungoje ir t. t. – per visą jos istoriją, pradedant Maskvos ir Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystėmis, buvo du konkuruojantys projektai. Pirmasis projektas – europietiškas. Savo doktrinoje rusą apibrėžiame kaip Europos tautų šeimos narį, rusų kalbos ir kultūros atstovą.
Alternatyvus projektas – tai, kas šiandien vadinama euraziškumu, – tai bendradarbiavimas su Aukso Orda. „Azijietiškumas“ nėra visiškai teisingas terminas, nes yra Azijos tautų, kurios gyvena pagal europietiškus standartus ir europietiškus modelius, bet tuomet, Aukso Ordos laikais, tai buvo būtent „azijietiškumas“. Jis pasižymi absoliučia valdžia, kai tai, ką sako stovintis aukščiau tavęs piramidėje, yra absoliuti tiesa, nekvestionuojama. Jam taip pat būdingas smurtas prieš saviškius.
Europos ir Azijos projektai, atleiskite, skiriasi ne rasistine prasme, o civilizacine – tai yra viena iš pagrindinių mūsų paskaitų temų. Aš tai aiškinu remdamasis paminklų, architektūros ir pan. pavyzdžiais.
– Pokalbio pradžioje sakėte, kad jūsų gretose yra žmonių, kurie nesilaiko dešiniosios ideologijos. Tuo tarpu jūs patys prisistatote dešiniuoju kariniu ir politiniu judėjimu. Kokią vietą šioje rusiškumo koncepcijoje užima šiuolaikinės Rusijos piliečiai, kurie nėra rusų tautybės?
– Mes save pateikiame kaip rusų nacionalistus, kaip Europos nacionalistus. Reikia atskirti nacionalizmą ir šovinizmą. Šovinizmas – tai neapykanta kitiems, tai, kas šiuo metu yra labai paplitę šiuolaikinėje Rusijoje. Jie pirmiausia nekenčia tų, kurie bando suformuoti tautą, nacionalinį projektą. Kodėl jie taip nekenčia ukrainiečių? Būtent dėl to. Pirmasis tikslas – kaip sakė V. Putinas, „denacifikacija“ – tai visko, kas yra nacionalinis, sunaikinimas.
Mūsų rusiškas nacionalizmas – tai meilė saviesiems. Tai reiškia, kad aš myliu žmones, su kuriais jaučiu bendrumą, ir man šie žmonės yra brangesni už kitus. Bet tai nereiškia, kad turiu žudyti kitus žmones, kurti kokias nors stovyklas ir pan.
Mes deklaruojame geros kaimynystės principą ir manome, kad pirmiausia visos Europos tautos, visi Europos nacionalistai turi būti sąjungininkai, nes prieš mus labai baisus, rimtas, didelis bendras priešas (Rusija). Tačiau šiuo klausimu Europos nacionalistai iki šiol negali susitarti tarpusavyje. O jis labai svarbus, nes mūsų priešas gali tiesiog visiškai sunaikinti mūsų tapatybę. Maždaug taip.
– Gerai, pakalbėkime dar šiek tiek apie RDK. Kaip suprantu, tu ne nuo pat pradžių esi šiame dalinyje.
– Taip, nuo 2024 m.
– Vis dėlto gal galėtum apibūdinti, kaip atrodė RDK augimo dinamika? Pavyzdžiui, kada prie jūsų prisijungė daugiausiai žmonių?
– Turbūt kaip tik šiuo metu pas mus atvyksta daugiausiai žmonių, nes mes išaugome ir galime priimti bei mokyti daugiau žmonių: jau turime suburtą komandą, instruktorių, mokymo infrastruktūrą ir pan. Esame pasiekę šių galimybių piką.
Kalbant apie paraiškų skaičių, jų, žinoma, padaugėja, kai įvyksta kokie nors žiniasklaidos plačiai nušviečiami įvykiai – Belgorodo ir kitos garsios operacijos. Pavyzdžiui, paraiškų skaičius labai išaugo, kai buvo sukama Deniso žūties istorija.
Tačiau jų visada yra daug daugiau, nei mes galime apdoroti. Be to, mes labai reiklūs atrinkdami naujokus. Kartais neišnagrinėta lieka tūkstančiai paraiškų, kartais – dešimtys. Aš pats tiesiogiai nesu susijęs su atranka, bet, kiek žinau, situacija atrodo maždaug taip.
– Užsiminei apie Belgorodo, Kursko, Briansko operacijas. Mes prisimename, kaip plačiai jos buvo aptariamos, ir tuomet RDK buvo dėmesio centre. Tačiau aišku, kad šiose operacijose dalyvavo ne vien RDK. Esu išklausęs ankstesnį tavo interviu, kuriame sakei, kad RDK dalyvavimas šiose operacijose buvo labiausiai nušviečiamas žiniasklaidoje, įskaitant Ukrainos informacinę erdvę. Koks buvo jūsų vaidmuo tuo metu?
– Operacijos buvo skirtingos. Būta tikslinių reidų, infiltracijų – pačioje pradžioje, kai RDK buvo visai mažas. Tai buvo įsibrovimai į nedideles gyvenvietes, jų valymas. Kurį laiką mūsų kovotojai ten pabūdavo, o paskui pasitraukdavo.
Paskutinės didelės operacijos buvo vykdomos jau rimtomis pajėgomis, įtraukiant sąjungininkus, visus mūsų pagrindinės struktūros – Vyriausiosios žvalgybos valdybos – išteklius. Tačiau pagrindą sudarė būtent RDK kovotojai. Be to, buvo ir kitų užduočių, apie kurias žiniasklaidoje beveik nebuvo kalbama.
Svarbu paminėti, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos nuo 2022 m. vykdė operacijas priešo teritorijoje, tik apie tai nebuvo plačiai skelbiama. Šiuo atveju (RDK atveju) buvo aiškus informacijos šaltinis: rusai vykdo karo veiksmus priešo teritorijoje, „vaduoja“ savo žemę.
Vėliau ukrainiečiai gerokai mus pranoko, devynis mėnesius išlaikydami dalį Kursko srities. Suprantama, kad šiuo metu RDK negali vykdyti tokio masto operacijų, bet idealiu atveju mes siekiame turėti tokią galimybę. Manau, kad dabar, turėdami tiek žmonių ir išteklių, kiek turime šiandien, galėtume išlaikyti tuos kaimus, kuriuos RDK buvo užėmęs 2023–2024 m.
– Dar prisimenu, kaip jūsų vadas Denisas kreipėsi į vienus iš pirmųjų rusų belaisvių. Jis prisistatė tiems žmonėms ir sakė, kad jie gali prisijungti prie jūsų ir kovoti prieš Rusiją. Kiek belaisvių prisijungė prie jūsų, kas juos motyvuoja?
– Stengiamės, kad jų būtų ne daugiau kaip 10–15–20 proc. bendro personalo skaičiaus, labiau linkstame link 10 proc., nes nenorime, kad pasikeistų dalinio kultūra. Atitinkamai, mes juos atrenkame su trigubai didesniu atidumu ir kruopštumu. Tačiau manau, kad šie žmonės daugeliu atvejų yra labiau motyvuoti nei savanoriai, nes jie pamatė blogį, kurį Rusijos Federacija pirmiausia nukreipia į savus.
Turime žmonių, kurie buvo kankinami, kurie buvo įkalinti, sufabrikavus kaltinimus. Yra žmonių, kurie anksčiau buvo nusikaltėliai, bet čia, Ukrainoje, daug ką permąstė ir suprato, kas yra kas. Kai jie pamatė, kaip pramoniniu mastu naikinami jų bendražygiai, kaip jie yra laikomi eikvoti skirta medžiaga, daugeliui atsirado tokia motyvacija.
Visiems pasakoju istoriją apie kovotoją šaukiniu Diedas, kuris 36-erius metus praleido kalėjime ir, žiūrėdamas Rusijos televiziją, nusprendė pasirašyti sutartį. Kalėjime jis turėjo privilegijuotą statusą – niekas negalėjo jo priversti tai padaryti. Jis pats nusprendė galų gale „išlaisvinti priespaudą kenčiančius Donbaso žmones“. Atvažiavęs pamatė, kaip viskas yra iš tikrųjų, kaip bombarduojami taikūs gyventojai ir kiek rusų žūva šioje mėsmalėje.
Jis paėmė į nelaisvę du Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų karius. Gavo įsakymą juos nužudyti, bet pradėjo su jais kalbėtis, ir jie jį įtikino. Galiausiai jis kartu su jais perplaukė Dnieprą ir pasakė, kad nori prisijungti prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Dabar jis yra su mumis.
Dar viena istorija – yra vaizdo įrašas, kuriame du Rusijos kariai smaugia vienas kitą duobėje. Jų vadas juos ten įmetė ir pasakė, kad išeis tik vienas – nužudykite vienas kitą. Nugalėtojas dabar yra pas mus. Jam pavyko pasiduoti į nelaisvę. Jis nenužudė savo priešininko, o tik prismaugė, kad šis prarastų sąmonę. Į duobę jis pateko dėl to, kad buvo reketuojamas – vadas reikalavo atiduoti dalį pinigų, jis atsisakė mokėti, todėl ten ir atsidūrė.
Tai visiškai paprastas žmogus, neturintis išsilavinimo, neapsiskaitęs ir pan. Mes su juo dirbome: rodėme filmus, davėme knygų, jis aktyviai įsitraukė į procesą. Jis puikus, manau, mes jį greitai išugdysime.
Kadangi sakome, kad esame politiniai kariai, turime svarbią politinę funkciją – parodyti, kad rusai turi ginklu kovoti prieš režimą.
– Ką sužinojai apie Rusijos kariuomenės vadovybę, apskritai apie rusų kariavimo stilių? Ar tave kas nors nustebino, šokiravo?
– Aš beveik visą gyvenimą praleidau Rusijoje, todėl negaliu pasakyti, kad mane kas nors nustebino. Seniai žinojau, kad ten kalėjimuose žmonės kankinami, kad nepatogūs žmonės žudomi. Rusijos Federacijoje žmogus iš tikrųjų neturi jokių teisių. Manęs nenustebino jų požiūris į savus.
Tačiau viena yra apie tai skaityti ar matyti žiniasklaidoje ir visai kas kita būti štabe ir žiūrėti vaizdus iš drono.
Per šiuos Naujuosius Metus mačiau, kaip rusų karys peiliu nusipjauna nušalusią koją.
Jų karininkai praneša vadovybei, kad yra planas: iki konkrečios datos pasiekti tam tikrą ribą. Viskas susieta su šventėmis – pavyzdžiui, užimti Pokrovską iki gegužės 9-osios, kad būtų galima pranešti prezidentui: „Drauge vyriausiasis vade, jūsų įsakymas įvykdytas, iki pergalės Didžiajame Tėvynės kare dienos išlaisvintas Krasnoarmeisko miestas.“
Tačiau jiems nesiseka įvykdyti planų iki iškilmingų datų, nes sulaukia rimto pasipriešinimo. Nepaisant to, jie vis tiek praneša viršininkams, kad viskas atlikta: kad jie užėmė teritoriją ir įsitvirtino. Dėl to duodami nurodymai įsitvirtinti ne ten, kur reikia, o daug toliau. Sakoma: „Ten viskas jau išvalyta, eikime pirmyn.“
Ir jie tiesiog eina ir žūva šimtais kiekvieną dieną, ir visiems į tai nusispjauti. Aš nežinau, kas turėtų darytis su šių žmonių psichika.
– Pakalbėkime apie situaciją su L. Volkovu, jo pareiškimus jūsų atstovei apie Ukrainos vadovybę, apie jūsų vadą D. Kapustiną. Kaip jūs reagavote į jo žodžius? Ar jie jums buvo netikėti?
– Tuo metu vykome į užduotį. Aš niekada nesekiau konteksto Rusijos opozicijos aplinkoje, nes, sąžiningai sakant, manau, kad šis klausimas nėra labai svarbus. Vis dėlto, kai tai pamačiau, supykau. Nes jis parašė Anai (Tiron, RDK atstovei) jos gimtadienio dieną.
Gavome žinią, kad žuvo mūsų labai mylimas vadas, ir man tai buvo sunkus asmeninis smūgis. Važiuojant mano viršininkas Vasilijus perskaitė L. Volkovo žinutę – ji mane šiek tiek supykdė. Bet, kita vertus, šis įžeidimas nėra kažkas rimto. Kas tas žmogus? Tai tiesiog kažkokių dotacijų gavėjas, transliuojantis tam tikrą darbotvarkę ir turintis 0,001 proc. tikimybę laimėti rinkimus. Tai ne RDK lygis. RDK kovoja su egzistenciniu iššūkiu Europai. O čia tiesiog kažkoks pudelis loja – tegul sau loja.
Aš, pavyzdžiui, nenorėjau, kad ši istorija būtų išpūsta, nors žiniasklaidos požiūriu ji mums labai padėjo, nes dėl kažkokių priežasčių buvo panaikintas draudimas diskutuoti apie RDK ir dėl šio bjauraus poelgio visi ėmė mus aptarinėti. Žinomumas žiniasklaidoje mums naudingas, nors aš buvau prieš, nes tai neatitinka mūsų organizacijos lygio. Kaip čia korektiškai pasakyti – tai kažkokie turgaus lygio ginčai. Man tai nemalonu. Manau, kad turime diskutuoti apie svarbius ir turiningus dalykus.
Be to, mes siūlėme jų organizacijai bendradarbiauti ir jokio „karo“ su jais nepradėjome.
– Tai buvo prieš ar po?
– Iš karto po to. Mes oficialiai kreipėmės į FBK (Kovos su korupcija fondą – LRT.lt) ir pasakėme: „Galbūt tarp mūsų kyla nesutarimų dėl to, kad mes nebendraujame. Susėskime prie derybų stalo ir aptarkime, kaip galime padėti rusams, kurie šiuo metu yra užsienyje, kaip galime padėti Ukrainai.“ RDK tuo užsiima. Mūsų pastangomis buvo priimtas įstatymas, kad savanoriai ir jų šeimos nariai gali gauti pilietybę (toks įstatymas Ukrainoje buvo priimtas 2024 m. rugpjūtį – LRT.lt). Nė vienoje kitoje šalyje, kur gyvena rusų diaspora, tokio įstatymo nėra. Kiek žinau, L. Volkovas kažko panašaus siekė, tik ne savanoriams, o oligarchams.
– Su kokiomis dar organizacijomis, be FBK, jūsų nuomone, vertėtų dirbti? Juk užsienyje yra daug opozicinių politinių jėgų, kurios dažnai tarpusavyje konkuruoja. Kas, jūsų nuomone, iš tikrųjų daro realius darbus?
– Pirmiausia tai yra pačios paprasčiausios vietos diasporų organizacijos: laisvųjų rusų asociacijos Ispanijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, kurios atsiliepė ir šiuo metu renka mums aukas. Pirmą kartą rusų diaspora užsienyje renka rusų savanoriams aukas.
Mums atsivėrė ir kitos organizacijos. Pavyzdžiui, į Laisvosios Rusijos forumą atvykome gavę kvietimą, ir turime kontaktų beveik su visais Rusijos platformos nariais Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (PACE). Kai kurie iš šių žmonių lankėsi pas mus Kyjive, pavyzdžiui, Nadežda Tolokonikova.
Labai džiaugiuosi, kad vieno iš pirmųjų jų paskelbtų dokumentų tekstui įtakos galbūt turėjo ir mūsų pokalbiai su jais. Labai tai vertinu – tai yra atvirumas.
Formaliai, jei kalbėtume apie politinį diskursą, N. Tolokonikova atstovauja ideologiniam spektrui, kuris yra priešingas mūsiškiam: pankai, ultraliberalai ir pan. Tačiau ji randa bendrą kalbą su mumis, nes turime vieną tikslą ir dėl jo sutariame. Ji atvyko, bendravo su mumis, su mūsų kovotojais – viskas praėjo puikiai.
Nors mus dažnai laiko „super-mega-ultradešiniaisiais“, kurie, tikriausiai, tokių žmonių kaip L. Volkovas nuomone, turėtų ją nubausti, sudeginti krosnyje ar kažką panašaus padaryti, – tai visiška nesąmonė.
– Norėčiau šiek tiek sustoti prie L. Volkovo minėtos „ultradešinės“ ir neonacizmo temos. Jis, beje, komentare LRT.lt sakė, kad nepalaiko neonacių, todėl nepalaiko RDK, D. Kapustino ir visko, kas su tuo susiję.
Mes jau šiek tiek apie tai kalbėjome, bet ką galėtum pasakyti apie neonacizmą, kuriuo tave kaltina L. Volkovas?
– Turime paskelbę doktrinas, programas, kuriose aprašytas mūsų požiūris. Kviečiame bet kurį ekspertą, istoriką, politiką aptarti ir išsiaiškinti, ar ten yra neonacizmo ar nacizmo.
Antra, aš nuoširdžiai nesuprantu, kas yra neonacizmas ir kuo jis skiriasi nuo paprasto nacizmo. Kas yra „dešinysis“, „ultradešinysis“, kraštutinė dešinė – kaip nutolusi? Yra dešinysis spektras, yra kairysis. Mūsų programoje parašyta, kad mes neigiamai vertiname totalitarinius režimus. Mūsų pagrindinė vertybė – laisvė.
Atitinkamai, mes smerkiame praeities režimų nusikaltimus, kurie sunaikino žmogaus laisvę. Reikia žiūrėti, kokius veiksmus atlieka organizacija. Tokių žmonių kaip L. Volkovas, kurie savo neveiklumą teisina tuo, kad neva yra kažkokie neonaciai, akyse mes turime statyti koncentracijos stovyklas, kažką deginti, skleisti neapykantą. O mes, atvirkščiai, sakome, kad esame prieš šovinizmą, prieš neapykantą, prieš laisvės ribojimą. Ir mes kovojame su tais, kurie stato koncentracijos stovyklas. Iš tiesų mes mirštame, prarandame sveikatą.
– Kaip į jus žiūri Ukrainos visuomenė ir kariuomenė? Prisimenu, kad 2023 m. man viešint Ukrainoje, bendraujant su ukrainiečių žurnalistu ir Kyjivo srities gyventoju kalba pasisuko apie RDK.
Pastarasis papasakojo, kaip plataus masto karo pradžioje jis bandė prisijungti prie savanorių dalinio, kuriame kovėsi ir rusų savanoriai. O žurnalistas į tai reagavo fraze: „Jais (rusų savanoriais) sunku pasitikėti.“ Pirmasis bandė ginčytis, kad rusų savanoriai Ukrainos kariuomenėje turi gerą reputaciją ir pan. Ar dabar nėra taip, kad jumis nepasitikima?
– Karinėje aplinkoje mūsų reputacija puiki, ir, tiesą sakant, jau ir civilinėje taip pat. Aš pats vykdžiau užduotis brigados štabe, mačiau vyresniųjų karininkų požiūrį į mus. O jei rimtai, kai mums atneša barščių ir sako: „Atsiprašome, šiandien šašlykų neatvežė“, jie demonstruoja mums didelę pagarbą ir pasitikėjimą. <...>
Nemažai mūsų kovotojų tuokiasi, mezga santykius su vietinėmis merginomis, susipažįsta su jų šeimomis ir niekada nesusiduria su jokia neigiama reakcija.
– Pabaigoje pakalbėkime šiek tiek apie jūsų diplomatinę veiklą. Kokia buvo jūsų darbotvarkė Laisvosios Rusijos forume? Kodėl į jį atvykote?
– Pirmiausia norėčiau padėkoti už kvietimą. Dalyvavau keliose apskritojo stalo diskusijose – tai diskusijos, kuriose pirmiausia pareiški savo poziciją, o tada ji aptariama.
Taip pat dalyvavau kitose sesijose, uždaviau klausimų, nes manau, kad RDK pozicijai yra mažai atstovaujama pagrindinėse politinėse srovėse ir žiniasklaidoje. Ji turi būti išsakyta, kad žmonės bent jau apie ją susimąstytų.
Tai ir yra mano pagrindinė užduotis – supažindinti žmones su RDK, su mūsų politine platforma: ne su tuo, ką sako oponentai, o su tuo, kaip yra iš tikrųjų.
– Prieš interviu kalbėjome, kad šio vizito į Vilnių metu susitikote su Lietuvos politikais. Sakėte, kad susitikimai vyko ir anksčiau, bet jie buvo kitokie. Kuo? Ir ką šįkart aptarėte, kokių nuotaikų pastebėjote?
– Prieš metus tai buvo užkulisiniai susitikimai, atsargus susipažinimas. Dabar – visiškai kitoks priėmimo lygis, nors susitikimas taip pat vyko už uždarų durų, todėl apie konkrečius darbotvarkės klausimus nekalbėsiu.
Bendras įspūdis – mus priėmė labai atvirai. Už tai reiškiu didelę pagarbą ir dėkingumą. Ten buvo visų partijų atstovų, labai aukšto lygio politikų, įskaitant Seimo pirmininką.
Mums tai labai aukštas priėmimo lygis. Man asmeniškai ir mūsų organizacijai tai didelė garbė.
Mes tęsime šį dialogą. Manau, kad viskas praėjo labai sėkmingai. Sulaukėme daug klausimų – tiek dėl mūsų politinės pozicijos, tiek dėl programos.
Manau, kad mus bent jau išklausė, o mano atsakymai patenkino pašnekovus. Man pasirodė, kad yra noras bendradarbiauti.
Su manimi buvo žmonės, atstovaujantys Rusijos opozicijos struktūroms, kurie jau seniai užsiima rusų interesų lobizmu ir bendradarbiavimu su politikais. Jie man neoficialiai pasakė, kad tokio lygio Europos politikų palankumą jie mato labai retai.
