Apie 300 tūkst. žmonių 2025 m. birželį Budapešte susirinko į „Pride“ eitynes, nepaisydami valdžios draudimo. „Kai kuriems tai nebuvo vien LGBTQI klausimas – tai tapo susirinkimo laisvės ir protesto prieš valdžią simboliu“, – sako Vengrijos organizacijos „Hatter Society“ atstovas, sociologas Tamásas Dombosas. Šios eitynės atskleidžia ir platesnę Vengrijos valdžios strategiją – nusitaikymas į socialiai pažeidžiamas grupes tampa politiniu įrankiu kovojant dėl rinkėjų paramos.
„Hatter Society“ teikia LGBTQI (lesbietėms, gėjams, biseksualiems, translyčiams, queer ir interseksualiems) asmenims informaciją ir paramą, psichikos sveikatos, teisinės pagalbos paslaugas, rengia įstatymų apžvalgas, siūlymus, mokymus specialistams.
T. Domboso teigimu, valdžioje 16 metų esanti dešiniojo sparno partija „Fidesz“ taikosi į socialiai pažeidžiamas grupes, prieš kurias nusistatymų turi didžioji dalis visuomenės. Todėl ne išimtis pastaruosius 5–6 metus valdžios taikiniu tapusi ir LGBTQI bendruomenė. Anot jo, tokiu būdu siekiama, kad daugumą parlamente turinti partija užsitikrintų pakankamai balsų artėjančiuose rinkimuose.
„LGBTQI vaizduojama kaip milžiniška grėsmė tautos išlikimui, demografinės krizės sprendimui ar vaikams, kurie esą yra veikiami šios propagandos. Tuomet jie sako: „Žiūrėkite, mes esame vieninteliai, kurie jus saugo nuo migrantų, benamių, romų tautybės asmenų nusikaltėlių, LGBTQI asmenų.“ Natūralu, kad žmonės ima galvoti, kad valdžia tikrai saugo, ir tuomet balsuoja už daugumą“, – sako organizacijos vadovas.
INFORMACIJA TRUMPAI
- Anot sociologo, LGBTQI tapo atpirkimo ožiu – valdžia laikosi pozicijos, kad ji bando apsaugoti vengrus, ypač vengrų vaikus nuo LGBTQI propagandos.
- Ekspertas teigia, kad dabartinė valdžia prieš rinkimus pasitelkia tokią pačią taktiką, kurią taikė ir prieš kitas pažeidžiamas grupes, pavyzdžiui, benamius, migrantus ir romų tautybės asmenis.
- Atrodo, kad „Pride“ eitynių draudimas turėjo priešingą efektą – jis paskatino žmones atsistoti ir pasakyti: „Gana. Susirinkimų laisvė yra pagrindinė teisė ir mes jos neleisime atimti.“
- Sociologas pastebi, kad Vengrijos Vyriausybė tarptautinį spaudimą, ypač Europos Sąjungos, naudoja visuomenės pasitikėjimui ES mažinti.
– Kaip trumpai apibūdintumėte LGBTQI asmenų padėtį Vengrijoje šiandien?
– Sakyčiau, kad pagaliau yra kažkiek vilties po ilgų niūrių metų. Paskutinius 5–6 metus, deja, Vengrijos Vyriausybė vykdo kampaniją prieš LGBTQI, kuri yra politiškai gerai koordinuota. LGBTQI tapo atpirkimo ožiu – valdžia laikosi pozicijos, kad bando apsaugoti vengrus, ypač vengrų vaikus, nuo LGBTQI propagandos. Dabartinė konservatyvi Vyriausybė valdžioje yra 16 metų, turinti 2/3 daugumą, todėl jie gali priimti įvairius įstatymus ar netgi pakeisti Konstituciją, tą, deja, ir padarė. Taigi per pastaruosius 5–6 metus matėme ne tik šį diskursą, bet ir LGBTQI žmonių teisių apribojimą. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsime į „ILGA-Europe“ (organizacija matuoja ir vertina LGBTQI asmenų teisių padėtį Europos šalyse – LRT.lt) žemėlapį, skelbiamą kasmet, tai šalių indekse Vengrija 2012 m., t. y. dabartinės valdžios kadencijos pradžioje, užėmė 9 vietą tarp visų Europos šalių. Šiuo metu esame 37-oje vietoje. Tai rodo, kad Vengrijoje LGBTQI teisių pažeidimai yra labai dideli.
Valdžia uždraudė translyčių asmenų teisinį lyties pripažinimą, tad dabar nebėra galimybės keisti lyties žymos oficialiuose dokumentuose. Buvo panaikinta Lygiateisiškumo institucija ir lytinė tapatybė nebelaikoma diskriminacijos pagrindu. Šiuo metu translyčiams asmenims praktiškai nėra jokios apsaugos. Be to, jie apribojo įsivaikinimą nesusituokusiems asmenims, o tai reiškia, kad žmonėms, kurie yra vieniši arba gyvena su tos pačios lyties partneriu, tapo labai sunku įsivaikinti vaiką.
Įsivaikinimas niekada nebuvo prieinamas tos pačios lyties poroms, tik susituokusioms heteroseksualioms poroms. Bet pora galėjo nuspręsti, kad vienas iš jų taps įtėviu. (...) Dabar įstatymai sako, kad tai vis dar įmanoma, bet tik išimtiniais atvejais. O išimtinis atvejis reiškia, kad sprendimas vyksta ne per vietines vaikų apsaugos tarnybas, o per ministrą. Nuo šių įstatymų priėmimo mes nežinome nė vieno atvejo, kai tos pačios lyties santykiuose esantis asmuo būtų įsivaikinęs vaiką.
Jie jau pačioje proceso pradžioje tos pačios lyties santykių porą sustabdo ir paskelbia netinkamais įsivaikinti, pateikdami argumentus: „Konstitucija sako, kad tėvas yra vyras, mama – moteris, o jūs to neatitinkate.“ Jie sako, kad nebus įmanoma užtikrinti krikščioniško auklėjimo vaikui, kuris dabar taip pat tapo konstituciniu reikalavimu.
Taigi visi šie argumentai, nuolat keliami poroms, teismų buvo pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais įstatymus. Dabar tarsi vyksta stalo teniso žaidimas tarp vaikų apsaugos institucijų ir teismų. Šiuo metu mes atstovaujame, manau, septynioms poroms, ir laimėjome kiekvieną bylą teisme, bet procesas stringa tai teismuose, tai institucijose.
– Kaip manote, kodėl LGBTQI klausimai tapo tokie svarbūs valdantiesiems?
– Manau, kad dabartinė valdžia tiesiog veikia tokia logika. Ta pati logika buvo taikoma ir anksčiau, bet kitų pažeidžiamų socialinių grupių atžvilgiu – taip nutiko su benamiais, migrantais, romų tautybės asmenimis. Iš esmės tai yra valdžios modus operandi (liet. veikimo būdas) – jie pasirenka pažeidžiamą grupę, prieš kurią dauguma visuomenės yra nusistačiusi.
Valdžia tikrai tą išnaudoja – organizuoja įvairias kampanijas, taip skleisdama dezinformaciją ir klaidinančią informaciją bei pasirinkdama tam tikrus atvejus ir juos iškraipydama. LGBTQI vaizduojama kaip milžiniška grėsmė tautos išlikimui, demografinės krizės sprendimui ar vaikams, kurie esą yra veikiami šios propagandos. Tuomet jie sako: „Žiūrėkite, mes esame vieninteliai, kurie jus saugo nuo migrantų, benamių, romų tautybės asmenų nusikaltėlių, LGBTQI asmenų.“ Natūralu, kad žmonės ima galvoti, kad valdžia tikrai saugo, ir tuomet balsuoja už daugumą.
Jeigu pasižiūrėsime į įvairias nuomonių apklausas, Vengrijos visuomenė nėra homofobiška. Žinoma, Europos Sąjungoje mes esame prie tų, kurie linkę mažiau priimti LGBTQI asmenis. Tačiau jei žvelgsime į Rytų Europos valstybes kaip Rusija, Turkija, tuomet priimtinumo lygis Vengrijoje yra didesnis. Tiesa, valdžia taikosi į specifines rinkėjų grupes – vyresnius, mažiau išsilavinusius kaimo gyventojus – ir, deja, homofobija bei transfobija tokiose grupėse vis dar gana gaji. Šių žmonių yra pakankamai, kad galėtų lemti rinkimų rezultatus. Be to, šie žmonės turi gana ribotą prieigą prie nepriklausomos žiniasklaidos – jie beveik neturi galimybių matyti ne valstybės kontroliuojamos informacijos. Todėl juos labai lengva paveikti.
Valdžia spaudimą išnaudoja kaip politinį įrankį, sakydama: „Matote, ES rūpi ne jūsų gerovė, o tik LGBTQI žmonės ir migrantai. Tai kodėl turėtumėte ja pasitikėti?“
– Norėčiau pereiti prie praėjusiais metais birželį įvykusių „Pride“ eitynių. Tiesa, jos buvo uždraustos, tačiau žmonės nepakluso ir vis tiek susirinko. Budapešto meras bandė apeiti ribojimą įregistruodamas „Pride“ demonstraciją kaip miesto renginį ir dabar jam yra pareikšti kaltinimai dėl demonstracijos organizavimo.
– Daugiausiai tarptautinio dėmesio sulaukė vadinamasis „vaikų apsaugos“ arba Pedofilijos propagandos įstatymo priėmimas. Po metų buvo uždraustos „Pride“ eitynės. Šios dvi priemonės teisiškai yra susijusios. Pernai vasario mėnesį mūsų premjeras Viktoras Orbánas savo kalboje pasakė, kad „Pride“ organizatoriams nereikėtų per daug rūpintis ar skirti laiko rengiant eitynes, nes jos neįvyks. Po to buvo priimtas įstatymas, kuris praktiškai sako, kad bet koks renginys su LGBTQI turiniu yra neteisėtas. Nuo tada vyko dvi didelės „Pride“ eitynės. Vienos iš jų – Budapešto „Pride“ (...) ir mažesnės „Pėčo Pride“ eitynės Pietų Vengrijoje. Jos oficialiai buvo organizuotos kaip susirinkimas, kuris buvo uždraustas. Dabar tai yra ikiteisminio tyrimo objektas. Procesas šiek tiek vėluoja, tad kol kas neaišku, ar byla pasieks teismą. Vis dėlto, ikiteisminis tyrimas baigtas – policija konstatavo, kad, jos vertinimu, buvo nusižengta įstatymui.
Valdžia bandė uždrausti eitynes, bet draudimas nesuveikė taip, kaip jie tikėjosi. Nors mes jautėme grėsmę, ji nebuvo tokia, kad nerengtume eitynių. Budapešte, spėjama, dalyvavo daugiau nei 300 tūkst. žmonių, o pastaraisiais metais „Pride“ dalyvių skaičius buvo apie 30–35 tūkst. Taigi dalyvių skaičius išaugo 10 kartų. Pėčo mieste dalyvavo apie 5 tūkst. žmonių. Atsižvelgiant į miesto dydį ir ankstesnių „Pride“ renginių mastą, taip pat yra reikšmingas augimas.
Atrodo, kad draudimas turėjo priešingą efektą – jis paskatino žmones atsistoti ir pasakyti: „Gana. Susirinkimų laisvė yra pagrindinė teisė ir mes jos neleisime atimti.“ Daugelis žmonių dalyvavo pirmą kartą. (...) Kai kuriems žmonėms tai nebebuvo tik LGBTQI klausimas – tai tapo susirinkimo laisvės ir protesto prieš valdžią simboliu. Tai buvo didžiulis politinis renginys. Kai kurie tyrėjai net teigia, kad tai greičiausiai didžiausias kada nors organizuotas politinis susirinkimas ar protesto renginys Vengrijoje. Tai buvo tikrai mums svarbus ir labai įkvepiantis įvykis.
– Ką visa ši situacija, ypač kai kalbame apie „Pride“ eitynes, pasako apie valdžios požiūrį į LGBTQI asmenų teises? Ir apskritai apie pagarbą žmogaus laisvėms ir jo pasirinkimams?
– Per pastaruosius 15 metų viskas, ką matome, tai visur vykstančios kampanijos prieš LGBTQI: politikai pareiškia, kad „Pride“ eitynės turėtų būti uždraustos, kad LGBTQI žmonės turėtų laikytis atokiau nuo vaikų, kad tos pačios lyties asmenims įsivaikinant yra tarsi pedofilija. Taigi, tai labai neigiama Vyriausybės politika. Tačiau kai praktiškai buvo įtvirtinta, kad „Pride“ eitynės, kurios Vengrijoje vyksta jau 30 metų, nebegalės būti organizuojamos, visuomenės apklausos parodė, kad maždaug tik ketvirtadalis gyventojų palaikė tokį valdžios sprendimą.
Tad Vyriausybė, skirtingai nei daugelyje anksčiau vykusių kampanijų, neturėjo daugumos palaikymo. (...) Atrodo, kad strategija, kuri veikė pastaruosius 16 metų, nesuveikė. Manau, kad Vyriausybė kartais priima atsitiktinius sprendimus. Pavyzdžiui, Orbáno pareiškimas apie „Pride“ eitynes, sulaukęs didelių plojimų minioje, kurioje jis kalbėjo, bet vėliau atsiliepus priešingai socialiniame ir platesniame politiniame lygmenyje, gali būti apsiskaičiavimas arba neteisingai įvertinta situacija.
– Taigi matome, kad valdžia yra nusistačiusi prieš LGBTQI asmenis: yra vadinamasis „homoseksualumo propagavimo nepilnamečiams“ draudimas, „Pride“ eitynių draudimas, galiausiai – Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad asmuo gali būti laikomas tik vyru arba moterimi. Kaip šie sprendimai paveikia LGBTQI asmenų kasdienybę?
– Visos šios priemonės veikia skirtingai. Labiausiai neigiamą efektą junta translyčiai asmenys. Jie kasdien turi identifikuotis oficialiai, privalo naudoti asmens tapatybės kortelę, kuri neatitinka jų tapatybės ar išvaizdos. Tai sukuria daugybę problemų. Žinoma, įsivaikinimo apribojimas paveikia tos pačios lyties poras, norinčias įsivaikinti. (...) Tai nebuvo masinis teisių apribojimas – įstatymai visada buvo gana griežti, tik dabar tapo dar labiau apribojantys.
„Pride“ eitynių ir LGBTQI propagandos draudimai siunčia labai neigiamą žinią, nes sukuriamas vaizdas, kad šie asmenys yra pavojingi vaikams, kad jiems ne vieta viešojoje erdvėje, kad tai turėtų būti privatu ir pan. Tai labiau veikia kaip politinė diskusija ar socialinis spaudimas, bet teisiškai iš esmės neapriboja gyvenimo. (...)
Įsivaizduokite, kad kas rytą atsikeliate, atsiverčiate naujienas ir skaitote visas šias nemalonias politines žinutes. Daugelis žmonių stengiasi visiškai atsiriboti nuo politikos – jie tapo apolitiški. Daugelis paliko šalį. Žinoma, migracija yra sudėtingas sprendimas, bet tyrimai rodo, kad LGBTQI asmenų, kurie išvyko iš šalies, pasirinkimui įtakos turėjo tai, kad šalis tapo mažiau palanki LGBTQI asmenims. Laimei, kai kurie žmonės neišvyko ir netapo apolitiški, bet priešingai – tapo daug labiau įsitraukę į organizacijų darbą.
– Ką reiškia būti aktyvistu čia, Vengrijoje? Ar jūsų organizacija susiduria su kokiu nors instituciniu ar politiniu spaudimu?
– Sakyčiau, kad spaudimą tikrai jaučiame. Yra Suvereniteto apsaugos biuras – tai speciali institucija, įsteigta užsienio kišimuisi į šalies reikalus stebėti, rengianti ataskaitas. Ji negali pradėti prieš mus tyrimo, tačiau skelbia ataskaitas, kuriose mūsų veikla vaizduojama labai neigiamai. Mus vadina „užsienio finansuojamais propagandistais“. Tokia šmeižto kampanija akivaizdžiai mus veikia, bet prieš mus nėra pradėta jokia oficiali byla.
Tačiau pavasarį buvo pateiktas vadinamasis Skaidrumo įstatymo projektas. Oficialiai jis turėjo padaryti užsienio finansavimą skaidresnį, bet praktiškai tai būtų reiškę, kad Vyriausybė galėtų nuspręsti, kurios organizacijos yra „probleminės“. Ir tai liečia ne tik LGBTQI organizacijas. Tokios organizacijos būtų įtrauktos į sąrašą, o patekus į jį organizacijos veikla taptų daug sudėtingesnė. Bankiniai pervedimai būtų itin atidžiai stebimi, bet kokios užsienio lėšos būtų sustabdytos pusmečiui, kol būtų tikrinama, ar jos „tinkamos“. Taip pat nebūtų leidžiama gauti vadinamojo 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
Ta pati logika buvo taikoma ir anksčiau, bet kitų pažeidžiamų socialinių grupių atžvilgiu – taip nutiko su benamiais, migrantais, romų tautybės asmenimis.
Tai būtų labai neigiamai paveikę mūsų veiklą. Projektas buvo įtrauktas į parlamento darbotvarkę, bet vėliau paskelbta, kad kyla klausimų dėl įstatymo, todėl svarstymas atidedamas iki rugsėjo. Jis daugiau nebegrįžo į darbotvarkę, bet oficialiai jis nėra atšauktas, bet iki balandžio rinkimų, panašu, kad nebus svarstomas.
– Paminėjote artėjančius rinkimus balandį. Apklausos rodo, kad šiuo metu V. Orbáno „Fidesz“ partiją 14 procentinių punktų lenkia naujoji centro dešinės partija „Tisza“. Kokių pokyčių žmogaus teisių srityje tikėtųsi LGBTQI bendruomenė, jei valdžia pasikeistų?
– Per 16 metų rinkimai vyko, bet iš esmės visada buvo aišku, kad laimės „Fidesz“. Šiuo metu yra reali galimybė nugalėti šią partiją. Tai yra „Tisza“, kuri yra gerai organizuota, tačiau nauja. Mes nieko nežinome apie jos poziciją LGBTQI klausimais. Jie strategiškai tyli, nenori, kad ši tema taptų lemiama rinkimų kampanijoje. Jie nori kalbėti apie švietimą, sveikatos apsaugą, viešąsias paslaugas, korupciją. Bet kokių socialiai skaldančių temų stengiasi visai neliesti.
Buvo vienas partijos vicepirmininko (ne aukščiausio rango atstovo) pareiškimas: „Žinome, kad turėsime spręsti mokesčių ir LGBTQI teisių klausimus, bet prie to grįšime po rinkimų.“ Žiniasklaida, žinoma, tai iškart interpretavo kaip ženklą, kad „jie kažką planuoja, bet apie tai nekalba atvirai“. Akivaizdu, kad tai sąmoningas politinis sprendimas dabar šių temų nekomunikuoti.
– Kalbant apie LGBTQI situaciją Vengrijoje, svarbu paminėti ir tarptautinę reakciją, ypač tuomet, kai po „Pride“ uždraudimo Vengrija sulaukė daug kritikos. Kokią žinią ta reakcija siunčia LGBTQI bendruomenei ir Vengrijos valdžiai?
– Mes manome priešingai nei Vyriausybė, kad esą tai vidaus politikos klausimai ir niekas neturėtų kištis. Tai yra žmogaus teisių klausimai. Kiekviena valstybė privalo laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje. Nediskriminavimas, teisė į privatų gyvenimą, susirinkimų laisvė – visa tai įtvirtinta tarptautinėse sutartyse, kurias Vengrijos Vyriausybė yra pasirašiusi. (...)
Mes palaikome tarptautinį spaudimą, nors suprantame, kad tai nėra vienintelė priežastis, kodėl pokyčiai turėtų įvykti. Šie įstatymai turi būti panaikinti todėl, kad jie yra blogi. Jie nėra sąžiningi, jie buvo priimti kaip politinio žaidimo dalis, jie neapsaugo vaikų ir neturi jokios socialinės, teisinės ar ekonominės naudos šaliai.
Laimei, dauguma vengrų – nors ir netriuškinama dauguma – tokiems ribojimams nepritaria. Šiuo metu 72 proc. vengrų pasisako už teisinį lyties pripažinimą. Naujausioje apklausoje 54 proc. palaiko tos pačios lyties santuoką. Tik 27 proc. remia „Pride“ draudimą. O apie vadinamąjį „vaikų apsaugos“ įstatymą 45 proc. mano, kad jį reikėtų panaikinti arba pakeisti į geresnį. Vyriausybė buvo gudri pasirinkdama „vaikų apsaugos“ rėminimą, nes tai visuomenei rezonuoja labiau nei tiesioginis teisių ribojimas. (...)
Manome, kad tarptautinis spaudimas yra naudingas. Sunkumas tas, kad Vengrijos Vyriausybė tarptautinį spaudimą, ypač iš Europos Sąjungos (ES), naudoja visuomenės pasitikėjimui ES mažinti. Vengrai palaiko narystę ES – paskutinė apklausa rodė, kad apie 75 proc. vengrų labiau pasitiki ES institucijomis nei savo parlamentu ar Vyriausybe. Todėl valdžia šį spaudimą išnaudoja kaip politinį įrankį, sakydama: „Matote, ES rūpi ne jūsų gerovė, o tik LGBTQI žmonės ir migrantai. Tai kodėl turėtumėte ja pasitikėti?“ Taigi tai tampa politinės retorikos dalimi.
– Ar manote, kad tokio tarptautinio spaudimo, koks yra dabar, pakanka?
– Buvome patenkinti, kad 2021 m., kai buvo priimtas įstatymas prieš LGBTQI, Europos Komisija reagavo iš karto ir pradėjo teisės pažeidimo procedūrą. Tačiau ši procedūra pradėta 2021-aisiais, o dabar jau 2026 m. – praėjo penkeri metai ir vis dar nėra teismo sprendimo. Atrodo, kad mechanizmas veikia, bet jis negali trukti penkerius metus. Deja, kai buvo uždraustas „Pride“, nauja pažeidimo procedūra taip ir nebuvo pradėta. Tai įvyko prieš daugiau nei metus. Komisija sakė, kad „nagrinėja situaciją“, bet oficialios procedūros nepradėjo, nors galėjo tai padaryti.
– Galbūt įtakos turėjo tai, kad protestuotojai galiausiai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn?
– Tai galėjo turėti reikšmės. Tačiau sunku nepastebėti, kad pasikeitė ir pati Komisija. Turime naują Europos Parlamentą, kuriame daugiau galios įgijo dešiniosios ir kraštutinės dešinės jėgos. Orbánas grasina vetuoti įvairius ES sprendimus. Tad kyla klausimas, kokį spaudimą Komisija šiuo metu realiai gali taikyti Vengrijos Vyriausybei. Taip pat girdėjome gandų, kad ir partija „Tisza“ nenori, jog tai taptų rinkimų kampanijos tema, todėl galbūt Komisijai siunčiami signalai, kad „nepriimkite dabar didelių sprendimų, nes tai gali paveikti rinkimų eigą“. Atrodo, kad 2021 m. Komisija buvo labai ryžtinga, o pastaruoju metu tapo politiškai gerokai atsargesnė ir man tai nepatinka. Manau, kad ji vis dar turi laikytis ES teisės aktų ir yra įpareigota juos vykdyti.
– Kas šiandien teikia vilties Vengrijos LGBTQI bendruomenei?
– Akivaizdu, kad vilčių teikia „Pride“ eitynės, kuriose dalyvavo daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Tai rodo visuomenės palaikymą. Taip pat mes turime artėjančius rinkimus, kurių baigtis nėra aiški. Dabar viskas žmonių rankose – jie turi eiti balsuoti ir galbūt pasirinkti valdžią, kuri būtų palankesnė LGBTQI teisėms.
