„Tai yra žinia visiems Rusijos, Kinijos sąjungininkams diktatoriams, kad niekas nėra saugus“, – vertindamas JAV karinę operaciją Venesueloje sako užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys. Anot jo, Jungtinių Valstijų veiksmai atitinka jų nacionalinius interesus ir siunčia strateginę žinutę visam pasauliui.
– Pone ministre, pradėkime nuo to, kas šeštadienį įvyko Venesueloje – kalbu apie karinę operaciją, atliktą Jungtinių Valstijų. Kokiu žodžiu reikėtų apibūdinti tą procesą, kas ten atsitiko?
– Jungtinės Amerikos Valstijos ėmėsi veiksmų tam, kad užtikrintų savo nacionalinį saugumą. Kaip pačios ir sako, tam, kad sustabdytų narkotikų tarptautinio organizuoto nusikalstamumo sukeliamas pasekmes JAV.
Iš operacinės pusės tai, kas buvo atlikta, – preciziška karinė operacija. Iš politinės pusės – demonstravimas didesnės atsakomybės ėmimosi už tai, kas vyksta regione. Na, o tai, ką matome kaip rezultatą, tai neteisėtas vadovas, dėl kurio demokratinio legitimumo nedaug kam kyla abejonių, pradėtas patraukti atsakomybėn.
– Pone Budry, Lietuva oficialiai palaiko Europos Sąjungos poziciją, kuri sako, kad turi būti laikomasi tarptautinės teisės principų, tačiau tarptautinės teisės ekspertai jau dabar sako, kad čia su tarptautine teise labai prasilenkiama.
Štai profesorius Žalimas feisbuke rašo, kad JAV šįkart net nemėgina viso to įvilkti į tarptautinę teisę, net nebando pasiteisinti, kad tai – tiesiog karinė operacija, ir tiek. Ar ne per tylūs esame tiek mes, tiek ES, tylėdami ir matydami galimus arba akivaizdžius tarptautinės teisės pažeidimus?
– Mes tikrai nesame tylūs, darbas savaitgalį vyko tiek koordinuojantis pozicijas, tiek keičiantis informacija. Kai kurios Europos valstybės, kaip žinia, dėl istorinių priežasčių yra visai arti Venesuelos tiek žemyne, tiek salose. To rūpesčio buvo tikrai daug. Ir su Amerikos puse buvo bendrauta, ir vyriausioji įgaliotinė tai darė. Dėl to bendras pareiškimas, išskyrus eilinį sykį vieną valstybę, kuri turi kitokią nuomonę dėl viso to, kas vyksta, buvo suderintas.
Yra keli svarbūs aspektai. Vienas yra dėl paties režimo ir jo veiklos. Nekyla abejonių dėl to, kad jis, kaip ir minėjau, yra demokratiškai neteisėtas dėl Maduro jau antrų pavogtų rinkimų. Jis užsiima veikla, kuri kelia grėsmę atskiroms valstybėms, tarptautiniam stabilumui. Kitas dalykas – kviečiama demokratiniam perėmimui, tranzicijai, t. y. demokratiniu būdu išrinkti naują valdžią, taikiai, laikantis visų tarptautinės teisės principų. Dėl to ir yra akcentuojama tarptautinė teisė.
– Koks signalas siunčiamas tokioms valstybėms kaip Rusija, Kinija po šios karinės operacijos?
– Viena iš svarbių priežasčių kalbant apie naują JAV saugumo kryptį į Vakarų pusrutulį, – tai nėra naujas Vakarų pusrutulis, bet tikrai dėmesys daug labiau koncentruotas, – yra tai, kad kitos valstybės, kurios daro žalingą įtaką, kišasi į politinius procesus, periminėja ištisus ekonomikos sektorius, tokiu būdu daro poveikį saugumui ir stabilumui regione, jos turės viena ar kita forma atsitraukti.
Ir kalbama čia apie Rusiją, Kiniją, tą patį Iraną ir jų įtaką Pietų, Centrinėje Amerikoje. Amerika sako „viskas, gana“. Ir čia, beje, yra Lietuvos pavyzdžių ir patirčių, kuriomis mes dalijamės su amerikiečiais, kaip Rusija veikia kaimyninėse valstybėse, galų gale Europoje, pietinėse savo kaimynėse ir tą patį taiko Pietų Amerikoje.
Maduro režimas buvo visiškai tiesiogiai susijęs su Rusija, atskiruose formatuose balsuodavo kaip Rusija, nors Jungtinėse Tautose Venesuela balso jau nebeturėjo, bet kituose formatuose juos palaikė ir veikė kaip grupuotė, tokia valstybė, kuri savo elgesiu yra visiškai už tarptautinės teisės ribų.
Tai žinia yra tokia, kad tokie klausimai gali būti sprendžiami ir griežčiau. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – tai yra žinia visiems Rusijos, tos pačios Kinijos sąjungininkams diktatoriams, kad niekas nėra saugus.
Jeigu paskaičiuotume, tai yra jau kelintas diktatorius, kuris turėjo savo tam tikrus, sakykime, apsaugos garantus susidėjęs į Rusijos krepšelį ir visa tai prarado. Assadas, kuris turėjo nešdintis iš Sirijos ir slepiasi šiuo metu Rusijoje, turėjome tą patį Iraną, kuriam buvo suduoti smūgiai, dabar turime Venesuelą. Tai yra žinia visiems, kurie įsivaizduoja, kad Rusija yra kažkokia galbūt alternatyva ar galima atsvara Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tai JAV sako „ne, taip nėra ir bus visiškai kitaip“. Lygiai taip pat ir tiems, kurie tikisi paramos iš Kinijos tam tikrais sudėtingais atvejais.
– Tačiau vakar šioje studijoje, laidoje „Savaitė“, dalyvavo Gabrielius Landsbergis, buvęs užsienio reikalų ministras. Jis perspėjo, kad tai gali atsisukti ir kitu galu. Kas dabar trukdo, tarkime, Rusijai atskristi į Moldovą, pasakyti, kad „ši prezidentė neteisėta, mes jos nepripažįstame“, ją išgabenti ir tokiu būdu įvykdyti karinę operaciją, tarkime, Moldovoje?
– Kai visas pasaulis su keliomis išimtimis sako, kad vadovas yra neteisėtas, rinkimai yra neatitinkantys jokių standartų, negalima to lyginti su vadovais, kurie yra išrenkami su rinkimų rezultatais, dėl kurių abejonių nekyla tarptautinėje bendruomenėje.
Kitas dalykas yra dėl nusikalstamos veikos pasitelkimo, organizuotu nusikalstamumu veikti prieš kitas valstybes ar netgi fasilituoti tokią veiklą vykdyti. Na, tai yra rimta. Mes su tuo, beje, susiduriame visiškai čia pat iš Baltarusijos pusės, kai buvo instrumentalizuota migracija, kontrabanda vykdoma per sienas. Amerika braukia brūkšnį, kas yra galima, kas negalima. Aš čia jokių analogijų, tiesą sakant, neįžvelgiu ir negaliu matyti. Tai, ką daro Jungtinės Amerikos Valstijos, atitinka jų nacionalinius interesus, ir tokiu būdu, kaip minėjau, kuria tam tikrą strateginę žinutę visam pasauliui.
– Jūs paminėjote Jungtinių Valstijų interesus. Jūsų akimis, tai padaryta dėl demokratijos įtvirtinimo, kad būtų nuverstas diktatorius, ar vis dėlto dėl interesų – naftos ir kitų Jungtinių Valstijų interesų Venesueloje?
– Tuo, ką jie akcentuoja, aš neturiu pagrindo abejoti, – visų pirma kalbama apie nacionalinio saugumo interesus. Tai, kiek deda pastangų naujoji prezidento administracija kovoti su narkotikų gabenimu į JAV, tikrai yra be precedento. Priemonės, kurių imasi, taip pat yra be precedento.
Beje, ir paskutinio vizito Vašingtone metu kalbėjausi su ne vienu atstovu apie Lietuvos galimą prisidėjimą prie kovos su tarptautiniu nusikalstamumu, kovos su narkotikų prekursorių gabenimu, kur Europos Sąjunga dar tikrai turi nemažai galimybių pasistūmėti į priekį. Taip pat [kalbėjausi – LRT.lt] dėl Lietuvos aktyvios veiklos tarptautiniuose Jungtinių Tautų formatuose būtent šioje srityje.
Taip, Amerika imasi griežtesnių priemonių, nes mato, kad kitos priemonės sustabdyti narkotikų srautą, kuris šiuo metu sukelia per metus daugiau aukų negu per visą Vietnamo karą Amerikoje – na, taip, jos tam tikra prasme beprecedentės.
– Pone Budry, dar viena tema – Grenlandija. Prezidentas Trumpas jau ne pirmą kartą reiškia pretenzijas į Grenlandiją. Šiandien Baltijos šalys, Baltijos šalių ministrai kartu su jumis išplatino pareiškimą, kad Grenlandija yra neatsiejama Danijos dalis. Jūsų vertinimu, ar dabar situacija grėsmingesnė, negu buvo prieš metus, kai maždaug prieš metus ar anksčiau Trumpas pradėjo kelti šiuos klausimus?
– Tai, kad per metus, sakykime, neturime aiškesnio, ramesnio paveikslo, nėra savaime geras ženklas, bet iš Lietuvos pusės keli dalykai nesikeičia. Tai yra visiškas solidarumas su mūsų sąjungininke Danija ir visiška parama Danijos teritoriniam integralumui, Danijos, kaip NATO sąjungininkės, saugumo interesų užtikrinimui.
Antras principas yra tarptautinės teisės viršenybės principas. Galų gale, šitie du principai labai gerai sukrenta į NATO sąjungininkų santykius, kaip jie turi atrodyti. Akivaizdu, kad sąjungininkai tarpusavyje santykius turi spręsti ramiai, konstruktyviai, pasitikėjimo pagrindu ir tarptautinės teisės ribose. Lietuva – trečias punktas – reiškia viltį, kad taip bus ir šį sykį.
– O kiek rimtai turime reaguoti į tokius grasinimus?
– Na, vėlgi priklauso nuo to, kas tai sako, kaip sako ir kodėl sako.
– Kalbu apie prezidento Trumpo užuominas.
– Mes turėtume tai priimti, kaip kalbėjome ir prieš metus, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesį Arkčiai. Tiek dėl ledynų tirpimo, tiek dėl didelio Rusijos aktyvumo su savo strateginėmis pajėgomis Arktyje natūralu, kad ir ta sritis turi būti uždengta, bet tai yra taip pat ir Šiaurės Atlanto organizacijos atsakomybės erdvė. Dėl to čia turime visi imtis daugiau veiksmų.
Lietuva ne kartą sakė, kad taip pat matome savo didesnį vaidmenį ir tame regione, nes veiklos yra apsčiai visiems. Negalime leisti Rusijai, Kinijai imtis aktyvesnės veiklos už NATO tame regione. Tai yra visiškai natūralu. Esu įsitikinęs, kad galime tai padaryti drauge su Danija, drauge su Šiaurės šalimis, JAV ir NATO kaip organizacija be jokių didesnių įtampų.
– Pone ministre, pabaigoje apie Ukrainą. Kiek realiai esame arti taikos susitarimo, o kiek tos derybos labiau imitavimas?
– Tiek, kiek Putinas su mumis nežaidžia. Paprastas atsakymas, nes Europa deda dideles pastangas, JAV – dideles, Ukrainos derybininkų komanda 24/7 režimu dirba su įvairiomis pusėmis, tačiau Rusija į tą nėra tiesiogiai ir konstruktyviai įsitraukusi.
– Kuo jūs aiškinate, kodėl prezidentui Trumpui iki šiol nepavyko užbaigti karo? Jis gi anksčiau žadėjo, vėliau sakė juokavęs, kad per 24 val. nuo išrinkimo užbaigtų karą, tačiau jau metai, kaip jis užima postą...
– Pažiūrėkite, kiek jis daug pastangų į tai įdėjo. Žinoma, ne visi JAV įrankiai yra išnaudoti. Mano lūkestis yra, kad jeigu europiečiams ir praeitą savaitę, ir šiandien, ir rytoj, ir savaitės gale dirbant, sutarus dėl pagrindinių principų, dėl europinių indėlių į Ukrainos saugumą, susiderinus su ja, – jeigu Rusijos pusė visa tai atmes, sakys „Mums neįdomu, mes toliau kariaujame“, kad šį sykį mes susiderinsime su JAV labai rimtą sankcijų paketą ir kad Putinui nepavyks išsprūsti iš šitos situacijos.
Kitu atveju jis švaisto mūsų visų laiką, degina kantrybę, visų pirma – JAV prezidento komandos. Tai negali praeiti be pasekmių, nes mes turime suprasti, kaip visi ir suprantame, ko mums tereikia, kad visa tai pasibaigtų. Putinas turi pasakyti „stop“.
– Ar prognozuojate, kad šiemet karas Ukrainoje baigsis?
– Noriu būti optimistas. Tikrai ir mūsų įsitraukimas į procesą yra didelis, dirbame su atskirais segmentais tiek dėl ilgalaikės karinės paramos, tiek dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Norisi, kad visa tai duotų tam tikrą rezultatą ir pagaliau galėtume pereiti prie veiklos paliaubų, taikos sąlygomis. Aš noriu būti optimistas, tačiau iš Rusijos aš nematau ženklų, kurie pagrįstų mano tokį optimizmą.
