„Suomis rusiška pavarde“: kaip per trejus metus pasikeitė rusų gyvenimas Suomijoje

Rusakalbiai Suomijos gyventojai pastaruoju metu sulaukė didelio visuomenės, tyrėjų ir valstybės dėmesio. Jų likimuose susipina istorinė atmintis apie sovietines deportacijas, šiuolaikinės integracijos istorijos ir ginčai dėl požiūrio į karą Ukrainoje bei NATO. „Aš visada buvau suomis. Tik su rusiška pavarde“, – sako Mikaelis Šepelenka, kuriam suomių kalba ir kultūra nuo gimimo yra tapusios natūralia aplinka. Tuo tarpu Sankt Peterburge gimusi ir Helsinkyje gyvenanti Liubovė Šalygina prisipažįsta apie savo suomiškas šaknis sužinojusi tik paauglystėje. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Prasidėjus karui Ukrainoje Suomijoje daug kas pasikeitė. Šalis galutinai atsisakė neutraliteto politikos ir įstojo į NATO, sustiprindama karines investicijas ir gynybą. Tuo pačiu metu buvo uždarytos sienos su Rusija; šis žingsnis sulaukė plataus visuomenės palaikymo – apie 75 proc. Suomijos gyventojų pritaria tokiam sprendimui. Šalies viduje sustiprėjo dėmesys rusakalbiams – jie atsidūrė po padidinamuoju stiklu.

„Apie savo suomiškas šaknis sužinojau tik paauglystėje“

Suomijos visuomeninio transliuotojo „Yle“ žurnalistė L. Šalygina rašo apie rusakalbių gyvenimą Suomijoje. Ši tema jai nėra vien profesinio intereso sritis – jos pačios biografijoje slepiasi istorija apie šaknų paieškas ir integraciją naujoje šalyje.

1999 m., kai Liubovei buvo 15 metų, jos šeima iš Sankt Peterburgo persikėlė į Suomiją. Čia ji baigė mokyklą ir universitetą, laikui bėgant puikiai išmoko suomių kalbą. Apie tai, kad jos šeima turi suomiškų šaknų, L. Šalygina sužinojo tik paauglystėje. Močiutė kalbėjo suomiškai, bet dėl istorinių aplinkybių šios kalbos neišmokė nei sūnaus, nei anūkės.

„Apie savo suomiškas šaknis sužinojau tik paauglystėje. Mano močiutė, kaip ir daugelis Ingrijos gyventojų, išgyveno deportaciją, lagerius. Tokius dalykus išgyvenę žmonės stengėsi nekalbėti apie praeitį, slėpė savo kilmę“, – prisimena žurnalistė.

Ji paaiškina, kad jos šeima kilusi iš tų Leningrado srities rajonų, kur istoriškai gyveno daug suomių ir ingrų. Persikėlimas į Helsinkį 15 metų amžiaus merginai buvo didelis iššūkis – Liubovė tiesiog maldavo mamą leisti ją į mokyklą prie Rusijos ambasados, kad galėtų baigti mokslus rusų kalba. Tačiau mama buvo neperkalbama. „Dabar esu jai labai dėkinga“, – šypsosi pašnekovė.

Tėvams taip pat teko mokytis suomių kalbos nuo nulio. Liubovės teigimu, jos mamai sekėsi visai neblogai, ji gana gerai išmoko kalbą, kad galėtų ją vartoti kasdieniame gyvenime ir darbe. „Žinoma, ji neskaitys Williamo Shakespeare`o suomių kalba, bet darbo ir kasdienio bendravimo reikmėms jai pakanka“, – sako L. Šalygina.

Vis dėlto, pasak žurnalistės, suomių kalbos mokėjimas tarp šalyje gyvenančių rusakalbių labai priklauso nuo jų amžiaus ir persikėlimo aplinkybių. „Antroji karta – vaikai, kurie buvo atvežti dar maži arba gimė čia – beveik be problemų kalba suomiškai. Tų, kurie atvyko jau suaugę, situacija kiek įvairesnė: daug kas priklauso nuo socialinio statuso ir poreikių. Pavyzdžiui, IT specialistams suomių kalba dažnai nėra reikalinga – visiškai pakanka anglų kalbos“, – sako ji.

Šiandien Liubovė dirba žurnaliste nacionalinio transliuotojo „Yle“ rusų redakcijoje. Jos šeimos patirtis atspindi daugelio likimą. Suomijoje gyvena apie 100 tūkstančių rusakalbių, o šios grupės įvairovė puikiai atsiskleidė prasidėjus karui Ukrainoje: redakcija net sulaukė grasinimų dėl paramos Ukrainai.

„Gerai prisimenu pirmąsias reakcijas, kai prasidėjo karas, – pasakoja L. Šalygina. – Mes nedelsdami pradėjome rengti naujienas šia tema, ir tuoj pat sulaukėme grasinimų. Mums rašė, kad mus išduos FSB, kad mus suims pasienyje, jei važiuosime į Rusiją.“

Žurnalistė pažymi, kad iš tiesų nė vienas iš jos kolegų jau seniai nevažiuoja į Rusiją. „Mes, žinoma, pasijuokėme iš to, – prisipažįsta ji. – Bet tuo pačiu metu buvo aišku, kad žmonės labai audringai reaguoja.“

„Visada buvau suomis, bet su rusiška pavarde“

Helsinkyje dirbančio žurnalisto M. Šepelenkos gyvenime susilieja du pasauliai: rusiška pavardė ir tėvo šaknys Sankt Peterburge, taip pat motinos dėstytojos patirtis Helsinkio universitete, ir kartu jo paties tapatybė, kuria jis neabejoja.

„Aš visada buvau suomis. Tiesiog su rusiška pavarde“, – interviu LRT.lt sakė Mikaelis, kuriam suomių kalba ir kultūra nuo gimimo yra tapusios natūralia aplinka.

Šiandien jis rašo apie politiką, karą ir santykius su Rusija. Ir kaip niekas kitas jaučia: nuo 2022 m. rusakalbių mažuma atsidūrė Suomijos visuomenės dėmesio centre.

„Mano pavardė rusiška, bet aš visą gyvenimą gyvenau Suomijoje. Suomių kalba yra mano gimtoji, niekada nekalbėjau ja su akcentu. Man visada buvo natūralu laikyti save suomiu. Nors, žinoma, turiu rusiškų šaknų: mama yra rusų kalbos mokytoja, tėtis gyvena Sankt Peterburge“, – pasakoja žurnalistas.

Vis dėlto jis pabrėžia, kad niekada savęs šimtu procentų nelaikė suomiu. „Turiu rusišką pavardę, bet vaikystėje visiškai nemokėjau rusų kalbos – tik universitete pradėjau jos mokytis. Dabar suprantu, skaitau, bet kalbėti sunku – seniai nesipraktikavau“, – sako Mikaelis.

Jis pažymi, kad jo aplinka visada buvo suomiška, net jei šalia buvo rusiškų knygų ar filmų. Rusų kultūra vis tiek liko nuošalyje, labiau kaip fonas: „Kinas mane visada domino. Ypač seni rusų filmai, o iš šiuolaikinių mėgstu Aleksejų Balabanovą.“

Pasak jo, rusakalbių bendruomenė Suomijoje yra labai įvairi, tačiau iki šiol praktiškai nebuvo jokių nesutarimų. Situacija pasikeitė uždarius Suomijos ir Rusijos sieną.

„Vyriausybės sprendimą uždaryti sieną dalis žmonių suprato kaip signalą radikalizuotis. Pavyzdžiui, atsirado „Aleksandro draugija“, organizuojanti įvairius protestus prieš sienos uždarymą. Tačiau tai nėra kokios nors įtartinos struktūros, o greičiau labai suomiškas dalykas: sukurti organizaciją, rengti mitingus, rašyti skundus Europos Sąjungai. Mes atidžiai juos stebėjome – ryšių su Rusija neradome“, – sako jis.

Rusai Suomijoje: kas jie?

Naujausiais duomenimis, iki karo Ukrainoje pradžios Suomijoje gyveno beveik 88 tūkstančiai rusakalbių, dabar jų yra daugiau nei 100 tūkstančių. Jų likimai ir persikėlimo į šalį priežastys labai skiriasi – nuo repatriacijos programų iki politinių motyvų.

„Tuo metu, kai žlugo SSRS, Suomijoje buvo vos apie 3000 rusakalbių, tai yra labai nedaug, todėl apie rusakalbius iki dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio kalbama nedaug, – interviu LRT.lt sakė Rytų Suomijos universiteto mokslininkas, socialinių mokslų magistras Teemu Oivo. – Nemažai žmonių čia persikėlė dėl darbo, studijų ir šeimyninių aplinkybių daugiausia iš šiaurės vakarinės Rusijos dalies, taip pat iš kitų Rusijos ir buvusios SSRS regionų.“

Mokslininko teigimu, dešimtajame dešimtmetyje situacija smarkiai pasikeitė: po SSRS žlugimo Suomijoje jau buvo baiminamasi migrantų iš šio regiono antplūdžio.

„Tuomet egzistavo etninės repatriacijos programa, oficialiai skirta Ingrijos suomiams, tačiau iš tiesų ja pasinaudojo daugelis suomiškų šaknų turinčių žmonių. Dešimtajame dešimtmetyje maždaug du trečdaliai visų rusakalbių atvyko būtent pagal šią programą, – sako T. Oivo, tačiau priduria, kad migracijos priežastys buvo ne tik etninės. – Daugelis atvyko tiesiog dėl sunkios ekonominės padėties Rusijoje ir kitose posovietinėse šalyse.“

Visgi didžioji dalis migrantų yra kilę iš šiaurės vakarinių Rusijos regionų, kuriems dėl sienos artumo Suomija pasirodė esanti patogi vieta gyventi. „Galima buvo nuvažiuoti automobiliu, aplankyti giminaičius, sutvarkyti kasdienius reikalus abiejose sienos pusėse“, – aiškina T. Oivo. Pasak tyrėjo, nuo antrojo šio amžiaus dešimtmečio padaugėjo dėl politinių motyvų savo šalį paliekančių rusų.

Šiandien rusakalbiai yra didžiausia tautinė mažuma Suomijoje po švedų. 2021 m. čia gyveno apie 87,5 tūkst. rusakalbių, dabar – daugiau nei 100 tūkst. Iš jų daugiau nei 37 tūkst. yra dvigubą pilietybę – Suomijos ir Rusijos – turintys žmonės. Situaciją pakeitė karas Ukrainoje.

„2022–2023 m. į Suomiją atvyko apie 40 tūkst. ukrainiečių, tačiau jų skaičius svyruoja – daugelis atvyksta ir išvyksta. Todėl sunku tiksliai pasakyti, kiek žmonių iš bendro rusakalbių skaičiaus šiandien sudaro ukrainiečiai“, – pažymi tyrėjas.

T. Oivo tiria rusakalbių diskusijas socialiniuose tinkluose. Jo darbas apima tris sritis: pilietybės (Rusijos ir Suomijos) klausimus, judėjimo apribojimus ir sienų uždarymą bei su tuo susijusius pokyčius žmonių gyvenime ir mirties bei atminties politiką.

„Turime projektą apie tarpvalstybinę mirties politiką Rusijos ir Suomijos kontekste, ir man norėjosi suprasti, kaip žmonės sprendžia tokius klausimus. Pavyzdžiui, kaip prižiūrėti giminaičių kapus, jei jie yra kitoje šalyje, kaip pervežti per sieną palaikus, arba ką daryti, jei laidotuvės atidedamos“, – sako jis.

Pasak jo, rusakalbių grupėse dažnai minimas faktas, kad Suomijoje neretai delsiama laidoti mirusį žmogų: paprastai tai trunka kelias savaites, bet būna atvejų, kai laukimas užsitęsia iki kelių mėnesių.

„Tokios situacijos rusakalbiams sukelia stiprias emocijas ir nuostabą, taip pat kelia klausimų apie kultūrinius skirtumus ir praktikas, susijusias su laidojimo tradicijomis. Tuo tarpu internetinėse grupėse pastebimas palaikymas: žmonės dalijasi praktiniais patarimais, patirtimi ir padeda vieni kitiems įveikti biurokratines kliūtis“, – tęsia pašnekovas.

„Taip pat tiriu priežastis, kodėl žmonės ir toliau važinėja per sieną. Dažniausiai tai susiję su giminaičiais: noru jais rūpintis, juos lankyti, prižiūrėti kapus. Tačiau minimos ir kitos priežastys – vizitai pas gydytoją, nekilnojamojo turto priežiūra, kartais netgi apsipirkimas. Tiems, kurie persikėlė į Suomiją dešimtajame praėjusio ar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, ypač svarbu aplankyti Rusijoje likusius tėvus ir vyresnius giminaičius“, – priduria T. Oivo.

Kaip rusakalbiai vertina karą Ukrainoje?

Fondas „Cultura“, ekspertų organizacija, užsiimanti rusakalbių integracijos ir dalyvavimo Suomijos visuomeniniame gyvenime klausimais, atlieka apklausas, susijusias su rusakalbių gyvenimu, jų integracija ir paslaugų naudojimu. 2022 m. „Cultura“ pirmą kartą pabandė išsiaiškinti Suomijos rusakalbių požiūrį į karą Ukrainoje, o 2024 m. atliko pakartotinį tyrimą, siekdama stebėti jų požiūrio pokyčius.

Apklausos duomenimis, didžiausią pasitikėjimą tarp rusakalbių respondentų yra pelniusios Suomijos policija ir ginkluotosios pajėgos. Tuo tarpu pasitikėjimas NATO akivaizdžiai žemas. Taip pat paaiškėjo, kad rusakalbių požiūris į Rusijos karinius veiksmus yra labai nevienodas.

Du trečdaliai apklaustų rusakalbių Suomijos gyventojų mano, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje yra nepateisinami. Per dvejus metus Rusiją remiančių žmonių skaičius sumenko, o atsakymų „nežinau“ padaugėjo. Tai, tyrimo autorių nuomone, rodo, kad sumažėjo užtikrintumo vertinant Rusijos veiksmus. Dalis karą smerkiančių respondentų vis dėlto bando paaiškinti Rusijos motyvus arba nurodo kitų šalių kaltę. Dalis apklaustų rusakalbių teigė jaučiantys, kad yra vertinami per Kremliaus politikos prizmę, todėl atsiranda atskirties jausmas.

Tame pačiame 2024 m. tyrime sociologai domėjosi rusakalbių gyventojų požiūriu į Suomijos narystę NATO. Rusakalbių nuomonės dėl Suomijos prisijungimo prie Aljanso labai išsiskyrė. Tik 21 proc. mano, kad narystė didina jų saugumo jausmą, o 37 proc. įsitikinę, kad, atvirkščiai, jį mažina. Palyginti su bendra gyventojų nuomone, rusakalbių požiūris į NATO narystės įtaką jų saugumo jausmui yra akivaizdžiai labiau neigiamas. Nuomonė apie NATO taip pat yra glaudžiai susijusi su pasitikėjimu žiniasklaida: tie, kurie pasitiki Suomijos žiniasklaida, NATO vertina palankiau.

Populiariausias naujienų šaltinis tarp respondentų buvo nacionalinis transliuotojas „Yle“ – jį stebėjo 63 proc. apklaustųjų. Toliau pagal populiarumą rikiuojasi tarptautinė žiniasklaida (27 proc.), Rusijos žiniasklaida (25 proc.) ir iš Rusijos pasitraukusi žiniasklaida (25 proc.). Rusijos žiniasklaida – tai Rusijoje leidžiami leidiniai, besilaikantys oficialios valstybės pozicijos ir naratyvo, o iš Rusijos pasitraukusi žiniasklaida daugiausia yra opozicijos leidiniai, kritikuojantys Kremliaus veiksmus.

Dėmesys rusakalbiams pastebimai sustiprėjo

M. Šepelenka pažymi, kad pastaraisiais metais dėmesys rusakalbiams Suomijoje pastebimai sustiprėjo – dabar jie tarsi nuolat stebimi. Tokia įtampa, jo nuomone, susijusi su istoriniais nuogąstavimais dėl galimo Rusijos ar SSRS užpuolimo, o karas Ukrainoje tik sustiprino įsisenėjusias baimes.

„Mes nuolat ieškome, ką Rusijoje rašo apie Suomiją, ir patys tai perrašome. Susidaro informacinis burbulas, kuriame Rusija tampa vienintelė tema. O tai maitina stereotipus. Dabar, pavyzdžiui, apie rusus galima sakyti negražius dalykus – tai tarsi leidžiama“, – sako M. Šepelenka.

Kultūrinė aplinka taip pat pasikeitė. „Prasidėjus karui, pavyzdžiui, Helsinkio universitete smarkiai sumažėjo rusų kalbos paklausa, o ukrainiečių kalba, atvirkščiai, tapo populiari“, – priduria jis.

Apie Suomijos rusakalbių nuotaikas Mikaelis kalba atsargiai. „Yra tokių, kurie iki šiol žiūri Rusijos televiziją. Pavyzdžiui, mano pažįstamo senelė žiūri Vladimiro Solovjovo laidą. Bet jos anūkas jau gyvena kitaip, orientuojasi į Suomijos ir Vakarų žiniasklaidą“, – pasakoja pašnekovas.

„Yle“ žurnalistės L. Šalyginos teigimu, prasidėjus karui Ukrainoje, Suomijoje buvo ženkliai sugriežtintos saugumo priemonės, o tai tiesiogiai paveikė rusakalbius gyventojus. „Labai dažnai pasitaiko atvejų, kai žmones su Rusijos pasais atsisakoma priimti į darbą, – sako ji. – Anksčiau taip nebuvo.“

Pasak jos, saugumo patikrinimai šiandien tapo privalomi ne tik valstybinėse įstaigose, bet ir privačiose įmonėse, ypač tose, kurios gauna valstybės užsakymų. „Kai kurios įmonės apskritai nebesamdo žmonių su Rusijos pasais, ir nesvarbu, kad tas žmogus niekada negyveno Rusijoje ar lankėsi ten tik vaikystėje. Darbo rinkoje tai tampa rimta kliūtimi“, – aiškina L. Šalygina.

Panašūs apribojimai palietė ir kitas sritis. Pavyzdžiui, Rusijos pilietybę turintiems žmonėms buvo uždrausta valdyti komercinius dronus ir skraidymo aparatus. „Tai įsigaliojo vos prasidėjus karui. Komercinių pilotų mokslus baigę žmonės neteko galimybės dirbti. Jiems buvo šokas“, – prisimena žurnalistė.

Sienos uždarymas: konsensuso nėra

L. Šalygina pažymi, kad rusakalbių bendruomenėje nėra vienos nuomonės dėl sienos su Rusija uždarymo. 2023 m. rudenį ir 2024 m. žiemą Suomija patyrė migracijos krizę, susijusią su staigiu prieglobsčio prašytojų iš Rusijos skaičiaus padidėjimu, todėl reaguodama į Rusijos „hibridinę“ ataką valdžia buvo priversta uždaryti šalies rytinę sieną ir taip apriboti migrantų srautą.

„Šiuo klausimu nėra konsensuso, – sako pašnekovė. – Yra žmonių, kuriems ši situacija kelia sunkumų, bet jie supranta, kodėl taip atsitiko, ir suvokia, kad esamomis sąlygomis jos pakeisti neįmanoma. Grubiai tariant, siena bus uždaryta tol, kol vyks karas ir kol Rusija turės galimybių organizuoti nekontroliuojamą migraciją per Rusijos ir Suomijos sieną.“

Tačiau, anot L. Šalyginos, yra ir kita grupė. „Jiems svarbiausia jų pačių interesai: kažkas negali nuvažiuoti pas močiutę, kažkas – vasarai išsiųsti vaikų į Rusiją. Tokie žmonės jaučiasi nuskriausti ir labai įžeisti“, – sako žurnalistė.

Kalbėdama apie Rusijos propagandos įtaką, L. Šalygina pažymi, kad „pasienio regionuose jos įtaka jaučiama stipriau. Žmonės žiūri Rusijos televizijos kanalus, kartoja jų platinamus naratyvus, ir tai matyti netgi komentaruose po mūsų naujienomis“.

Vis dėlto, kaip pažymi L. Šalygina, palyginti su kitomis atvykėlių grupėmis, rusakalbiai gana gerai prisitaiko Suomijoje: „Galbūt ne idealiai, su akcentu, bet dauguma Suomijoje gyvenančių rusų gana užtikrintai kalba suomiškai.“