„Į tą mūšį, kuriame žuvo jūsiškis Tomas, pagal pirminį planą turėjau ir aš eiti, tačiau vadas man vėliau skyrė kitą užduotį“, – per atsisveikinimo ceremoniją su Tomo Valentėlio palaikais vakar pasakė latvis karys Raivis Marcens.
51 metų rygietis ne tik keturis mėnesius kartu gyveno su dvidešimtmečiu biržiečiu T. Valentėliu, bet ir buvo sunkiai sužeistas bandant išgabenti žuvusio lietuvio kūną iš mūšio lauko. Biržietis žuvo kovo tryliktą, tačiau jo kūną iš priešo užvaldytos zonos išgabenti pavyko tik per pakartotiną operaciją praėjus trims savaitėms po mirties.
Bandant kūną išvežti praėjus kelioms dienoms po žūties buvo sužeisti keturi tokiai užduočiai pasiųsti Užsieniečių legiono kariai. Sunkiausią sužeidimą patyrė būtent R. Marcens. Ketvirtadienį jam Kyjive daroma trečia operacijas, kuri gali nulemti, ar ateityje jis sugebės vaikščioti be ramentų.
Su Raiviu susipažinau prieš penkias savaites, tą pačią dieną, kai prasilenkiau su Tomu Valentėliu. Ryte degalinėje šalia Charkivo laukiau atvykstančio Latvijos Uogrės miestelio mero Egilio Helmanio, atvežusio trisdešimt automobilių ukrainiečių kariams. Mero laukė ir du latvių kariai, su vienu iš kurių, slapyvardžiu „Šešėlis“, buvau susipažinęs ir padariau interviu jau prieš metus. Su juo kartu buvo Raivis Marcens, kuris prisipažino neseniai atvykęs iš Vokietijos, dar nedalyvavo mūšiuose, ir prašė nefotografuoti jo iš priekio, nes prisibijojo, kad šeimos nariai Latvijoje nesulauktų keršto iš rusakalbių kaimynų. Per T. Valentėlio atsisveikinimo ceremoniją Raivis pareiškė, kad jau galiu jį fotografuoti iš priekio, nes Maskvos žiniasklaida jį demaskavo, paviešino nuotrauką.
Tačiau su T. Valentėliu prasilenkiau taip ir nesusipažinęs. Mat lankiausi kaime šalia Kupiansko, kur biržietis buvo dislokuotas, ir į namą, kuriame lietuvis gyveno, iš Charkivo ligoninės tą dieną atvežiau pasveikusį kitą Užsieniečių legiono karį.
Pastarasis vežant laikėsi visų instrukcinių nurodymų ir nepasakojo, nei su kuo kartu gyvena, nei kokiuose mūšiuose dalyvavo, kur treniruojasi. Kadangi duobėtais pafrontės keliais manęs laukė trijų valandų kelionė atgal, nepriėmiau atvežto kario siūlymo užeiti arbatos, ir išskubėjau atgal į Charkivą, kad suspėčiau grįžti iki komendanto valandos. Tokiu būdu nesusitikau ir su T. Valentėliu, kuris, pasirodo, tame name gyveno.
„Su Tomu nebuvome labai artimi, tačiau su juo kalbėjausi dažniau nei su prancūzu, amerikiečiu ar vengru. Tomas buvo uždaras, be to, jam vos dvidešimt metų, o man 51, tad interesai irgi kiti, tačiau pradžiugau išgirdęs, kad jis iš Biržų, nes į Rygą grįždamas iš Vokietijos, o ten gyvenau pastaruosius penketą metų, dažnai pro Biržus pravažiuodavau, ir esu ne kartą sustojęs pavalgyti“, – pasakojo Raivis. Latvis su lietuviu sakė kalbėdavęs rusiškai ir angliškai, nes pastarąją kalbą biržietis žinojo neblogai, mat paskutiniu metu gyveno Jungtinėje Karalystėje.
„Likimas mudu sujungė – jis metė darbą Jungtinėje Karalystėje, o aš Vokietijoje tam, kad padėtumėme ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, kad šie juos įveikę neatsibelstų į mūsų tėvynes. Tačiau Tomui buvo lemta žūti, o aš likau gyvas, nors bandant išvežti jo kūną irgi galėjau žūti, nedaug trūko“, – kalbėjo Raivis.
Trečiadienį Kyjive įvyko oficiali Ukrainoje žuvusio lietuvio kario savanorio T. Valentėlio atsisveikinimo ceremonija. Iš Biržų kilęs dvidešimtmetis vaikinas į Kyjivą atvyko prieš penkis mėnesius, lankė pratybas Užsieniečių legiono treniruočių stovyklose. Žuvo kovo tryliktą Charkivo regione šalia Kupiansko esančiame Zapadnės kaimelyje, kuriame iki karo gyveno 350 žmonių.
Kad Tomas visus keturis mėnesius gyveno kartu su R. Marcenu, sužinojau per lietuvio palydėtuvių ceremoniją Kyjive. Nustebau pamatęs iš neįgaliojo vežimėlio išlipantį ir su ramentais vos paeinantį Raivį, o šis tada ir papasakojo, kad buvo sužeistas praėjus kelioms dienoms po Tomo žūties. Tada, kai Užsieniečių legiono vadovai nusprendė pargabenti lietuvio kūną iš mūšio lauko, nors jis liko gulėti vos pusšimtį metrų nuo priešo apkasų.
Tomo kūno pargabenimo operacija vos nesibaigė tragiškai pasiųstiems keturiems kariams, mat priešo dronai ėmė persekioti ir atakuoti juos vežusį šarvuotą karinį automobilį „Hummer“. Kūną bandę paimti kariai patyrė skeveldrinių sužeidimų, o rimčiausiai sužalotas buvo būtent Raivis.
Latvio teigimu, per dronų atakas buvo prakiurdyti „Hummerio“ ratai, tačiau net ir su tokios būklės mašina pavyko karius išvežti tolėliau nuo priešo zonos, ten sužeistuosius perėmė atvykusi kita mašina, kuria šie skubiai buvo nugabenti į pirminę fronto ligoninę. Šį ketvirtadienį Raiviui turėjo būti daroma trečia operacija, nuo kurios priklausys, ar šis ateityje galės vaikščioti be ramentų. Susitarėme su Raiviu, kad po operacijos jį aplankysiu, nes mus sieja keli bendri bičiuliai, o prieš pusantro mėnesio iš Raivio ėmiau interviu, bet dar nebuvau jo paskelbęs.
Raivio likimas šiek tiek panašus į Tomo, jis irgi be didesnių rūpesčių gyveno užsienyje – Vokietijoje, tačiau nusprendė viską mesti ir vykti padėti kovoti ukrainiečiams. 51 metų Raivis buvo apgyvendintas drauge su dvidešimtmečiu Tomu ir dar keliais naujokais, vienam kurių, jauniausiam, buvo vos aštuoniolika.
Tomą neblogai pažinojęs lietuvis karys, fronto medikas pravarde Jaras sakė, kad biržietis buvo uždaro būdo, tačiau klusniai lankė pratybas, vykdė visus nurodymus ir kasdien darėsi vis labiau savimi pasitikinčiu kariu. Po atsisveikinimo su Tomu ceremonijos teko bendrauti ir su lietuvio kūno išgabenimą iš mūšio lauko organizavusiu karininku ukrainiečiu bei jam talkinusiu lietuviu karo instruktoriumi. Vyriškiai spėjo, kad per kilusį susišaudymą Tomui galimai pritrūko šaltakraujiškumo, ir dėl užvaldžiusių emocijų per daug atsidengė, todėl neišvengė kulkų.
Per tokius mūšius žūsta ir labai patyrę kariai, nes ugnies zonoje bet kokia kryptimi lekia ir visiškai atsitiktinės kulkos. „Tomas žuvo didvyrio mirtimi, džiaugiuosi, kad pavyko jo kūną atkovoti per antrą operaciją, kuriai ruošėmės net dešimt dienų, ir per ją niekas nebebuvo sužeistas, nors operacija buvo priskirta prie ypač pavojingų“, – pasakė ukrainiečių karininkas, panoręs dalyvauti ir atsisveikinimo su Tomu ceremonijoje Kyjive. Karininkas viliasi, kad Lietuvos Vyriausybė apdovanos medaliais Tomo kūną išgabenusius karius, tačiau prašė jo pavardės kol kas neminėti.
Per atsisveikinimo ceremoniją karstas su Tomo palaikais buvo pastatytas Maidano aikštėje Kyjive, kur šalia plevėsuoja tūkstančiai vėliavėlių su ant jų užrašytais žuvusių karių vardais. Vėliavėlių jūroje iki tol švytėjo prieš metus žuvusiam lietuviui savanoriui Tadui Tumui skirta trispalvė, o nuo šiol šalia plazdės ir Tomui Valentėliui skirta mūsų tautinė vėliava, prie kurios į Kyjivą atvykę lietuviai neš gėles ir priklaupę ant kelio pagerbs žuvusiuosius.
Prie Tomo karsto Maidano aikštėje kalbą sakė Lietuvos ambasadorė Ukrainoje Inga Stanytė-Toločkienė, Užsieniečių legione tarnaujantys Tomo bendražygiai, paramą Ukrainai vežantys lietuviai savanoriai, Ukrainos armijos atstovai. Palaikai vėliau buvo pervežti į katalikišką šv. Aleksandro katedrą, kur buvo aukojamos specialios mišios. Jose šalia vienas kito sėdėjo sužeistas latvis karys Raivis Marcens ir mūšyje Kursko srityje sužeistas lietuvis Osvaldas Guokas.
Iš bažnyčios karstas atsisveikinimui buvo išvežtas į didžiausių Kyjivo kapinių šarvojimo salę. Per ceremoniją kariai į viršų iššovė tris simbolines šūvių salves. Vakare atsisveikinime su Tomu dalyvavę lietuviai rinkosi pagerbimo vakarienei.
