Žlugus pirminiam Rusijos bandymui per kelias plataus masto invazijos savaites parklupdyti Ukrainą, beveik trejus karo metus vyravo nuomonė, kad jo galo nematyti.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Pastaraisiais mėnesiais padėtis pasikeitė dėl kelių priežasčių – nuo situacijos mūšio lauke ir visuomenės nuomonės pokyčių iki sausio 20 d. į Baltuosius rūmus grįžtančio buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo, kuris ne kartą yra sakęs, kad per dieną ar dvi užbaigs didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ginkluotą konfliktą Europoje.
Taigi, ar Rusijos karas prieš Ukrainą baigsis 2025 metais?
Daugelio analitikų teigimu, jei pabaiga reiškia ilgalaikį taikos susitarimą, atsakymas yra neigiamas – iš dalies todėl, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jo nenori, kad ir ką jis teigtų, nebent Maskva pasiektų tokį dominavimą Ukrainoje, kuris būtų nepriimtinas Kyjivui ir jo rėmėjams užsienyje.
Ekspertų teigimu, V. Putinas nori, jog Rusija keltų nuolatinę grėsmę Ukrainai ir mestų iššūkį Vakarams, kuriuos jis laiko agresoriumi civilizacinėje konfrontacijoje.
Ukrainiečiai taip pat nenori taikos susitarimo, jei jis reiškia, kad dalį Ukrainos teritorijos teks formaliai perduoti Rusijai ir atsisakyti vilties, kad Maskva bus priversta atsakyti už savo nusikaltimus prieš jų šalį ir jos žmones.
„Man atrodo, kad iki karo pabaigos dar labai labai toli“, – sakė Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Rusijos ir Eurazijos klausimais Nigelas Gouldas-Daviesas.
Tačiau, atsižvelgiant į D. Trumpo pažadus greitai užbaigti karą, siekis nutraukti ugnį yra beveik savaime suprantamas dalykas, o derybos atrodo labiau tikėtinos nei anksčiau, nes bet kokios diskusijos tarp kariaujančių šalių nutrūko praėjus keliems mėnesiams po to, kai 2022 m. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.
„Šiuo metu yra pagrindo manyti, kad [D. Trumpas] tikriausiai gali priversti rusus ir ukrainiečius kalbėtis ir su juo, ir tarpusavyje“, – „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) sakė Krizių grupės Europos ir Centrinės Azijos programų direktorė Olga Oliker.
„Manau, kad... 2025 m. greičiausiai sulauksime bent jau de facto, jei ne de jure paliaubų su tam tikro laipsnio derybomis, uždaromis ar atviromis“, – RFE / RL sakė Londono karališkojo koledžo Rusijos instituto profesorius ir Europos politikos analizės centro demokratinio atsparumo direktorius Samas Greene`as.
Žemės ir saugumas
Paliaubose gali slypėti įvairių spąstų, įskaitant pavojų, kad Rusija gali pasinaudoti jomis kaip galimybe persigrupuoti ir vėl pulti, jei Ukrainai nebus pasiūlyta veiksmingų atgrasymo ir apsaugos priemonių.
Be to, yra daug kliūčių bet kokiam susitarimui – kai kurios iš jų kyla dėl, atrodytų, nesuderinamų pozicijų, susijusių su esminiais konflikto aspektais.
Vienas iš jų – teritorija. Susitarimas dėl paliaubų šiandien atrodo labiau tikėtinas nei anksčiau, iš dalies dėl ženklų, kad Ukraina, kuri, pasak O. Oliker, yra „pavargusi, išsekusi ir priversta iš paskutiniųjų stengtis atlaikyti“ lėtą, brangiai atsieinantį, bet nuolatinį Rusijos stūmimąsi į priekį mūšio lauke, gali būti pasirengusi susitarimui, pagal kurį didžioji dalis rusų pajėgų užimtų žemių laikinai ir neoficialiai de facto liktų kontroliuojamos Maskvos.
Tačiau V. Putinui to gali nepakakti. Jis ir kiti Rusijos pareigūnai ne kartą yra sakę, kad dėl keturių žemyninės Ukrainos sričių, įskaitant dideles Ukrainos kontroliuojamas teritorijas, pripažinimo rusiškomis negalima derėtis, o tokia pozicija Kyjivui nepriimtina.
Dar didesnė kliūtis yra rimtų ir veiksmingų saugumo garantijų Ukrainai poreikis.
Rusija yra griežtai nusistačiusi prieš Ukrainos narystę NATO – vienas iš Maskvos iškeltų reikalavimų, siekiant išvengti plataus masto invazijos, buvo privalomas užtikrinimas, kad Ukraina niekada netaps NATO nare. Be to, analitikų teigimu, Kremlius beveik neabejotinai nepritars jokiam susitarimui, kurį būtų galima prilyginti narystei Vakarų kariniame aljanse.
Jei Kyjivo rėmėjai Vakaruose „bandytų tai apeiti, sukurti ką nors, kas turėtų garantijos turinį, bet ne formą, V. Putinas aiškiai pasakytų, kad jam tai nepriimtina“, – teigė N. Gouldas-Daviesas.
„Labai labai sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti“, – pridūrė jis, kalbėdamas apie abi puses tenkinantį saugumo Ukrainai užtikrinimą.
„Jo pergalės teorija“
Pastarosiomis savaitėmis daugiausia diskusijų kilo dėl galimybės pasiųsti Vakarų karių į Ukrainą, jei būtų sudarytos paliaubos. Europoje dėl to nesutariama, o Rusija tuo nebūtų patenkinta.
„Kremlius nenorės, kad Vakarų kariai, ypač NATO kariai, kontroliuotų paliaubas, – sakė S. Greene`as, – nes Rusija norės išlaikyti iniciatyvos galią. Ji pati norės kontroliuoti eskalacijos tempą; ji sieks, kad visi, įskaitant ukrainiečius šalies vakaruose, būtų išmušti iš pusiausvyros.“
„Klausimas, ar [Kyjivas ir Vakarai] sugebės priversti Maskvą užimti tokią padėtį, kad ji neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu“, – svarstė jis.
Visgi Rusijai žengiant į priekį mūšio lauke, jos ekonomikai, nepaisant įspėjamųjų ženklų, dar nežlugus ir nuolat kylant abejonių dėl Vakarų paramos Ukrainai, ši perspektyva kol kas atrodo gana tolima.
„Šiuo metu [V. Putinas] mano, kad jo pergalės teorija pasitvirtina, kad Rusija yra pakankamai didelė ir tvirta, kad ilgainiui ji sugebės padaryti dar daugiau nuostolių kur kas mažesnei Ukrainai – ją palaužti kariniu požiūriu, o Vakarus – politiniu“, – sakė N. Gouldas-Daviesas.
„D. Trumpo administracija galėtų tai pakeisti ir priversti V. Putiną kitaip pažvelgti į ateitį, jei darytų realų spaudimą, didelį spaudimą V. Putinui, grasindama didžiule karo tęsimo kaina, kuri priverstų V. Putiną patikėti, kad jo paties režimui gali kilti pavojus“, – sakė jis.
D. Trumpas užsiminė ketinąs pasinaudoti pagalba Ukrainai kaip įtakos svertais Kyjivui ir Maskvai, tačiau daugiau apie tai, kaip tikisi užbaigti karą, nekalbėjo.
Laukdamas D. Trumpo kadencijos pradžios, V. Putinas, atrodo, žaidžia jam gana įprastą dvilypį žaidimą, beveik vienu metu siųsdamas prieštaringus pranešimus: vaizduoja Rusiją kaip konstruktyvią ir pasirengusią nuolaidoms, bet kartu kelia kliūtis bet kokiam susitarimui, kuris galėtų būti priimtinas Kyjivui ir Vakarams.
Pavyzdžiui, per gruodžio 19 d. vykusią 4,5 val. trukmės klausimų ir atsakymų sesiją, kurią tiesiogiai transliavo valstybinė televizija, V. Putinas tvirtino, kad Rusija yra pasirengusi kompromisui dėl Ukrainos, tačiau taip pat pasakė keletą dalykų, leidžiančių manyti, kad taip nėra.
„Sukasi apie karą“
Viena vertus, apie Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį V. Putinas kalbėjo kaip apie neteisėtą lyderį, su kuriuo jis nepasirašys susitarimo. Kita vertus, jis dar kartą nurodė, kad bet kokių derybų pagrindas turi būti vadinamasis Stambulo komunikatas – pamatinis susitarimas, paskelbtas prieš pat nutrūkstant Maskvos ir Kyjivo deryboms, vykusioms pirmosiomis plataus masto invazijos savaitėmis.
„V. Putinas sako, kad šio susitarimo sąlygos, pagal kurias Ukraina iš esmės bus iškastruota – ne tik priversta atsisakyti planų įstoti į NATO, bet ir demilitarizuota, taigi, taps labai labai lengvu taikiniu Rusijai ateityje... turi būti bet kokio būsimo taikos susitarimo pagrindas“, – teigė Rusijos analitikas Markas Galeotti.
„V. Putinas stengiasi, kad šis procesas taptų kuo nepatogesnis, tačiau jo klausantis atrodo, kad jis pasirengęs būti kaip įmanoma lankstesnis“, – gruodžio 22 d. transliuotoje savo tinklalaidėje aiškino M. Galeotti.
S. Greene`as užsiminė, kad Rusija gali būti pasirengusi „sumažinti smurtą“ ir apsvarstyti ugnies nutraukimo galimybę, tačiau tik tuo atveju, jei V. Putinas bus įsitikinęs, kad Maskva ir toliau gali grasinti Ukrainai, ir toliau palaikyti priešpriešą su Vakarais, kurią jis pavertė svarbiausiu savo valdymo bruožu.
„Rusijos ekonomika šiuo metu veikia tik dėl karo. Rusijos politinė sistema šiuo metu sukasi tik apie karą. Juo pateisinamas ir paaiškinamas centralizacijos, represijų ir ideologinės kontrolės lygis, o šių dalykų Kremlius labai nenorės, jei apskritai galės, atsisakyti, – sakė jis RFE / RL. – Net jei Rusija pasuktų link paliaubų, manau, kad ji siektų išlaikyti tokį patį konfrontacijos lygį, koks šiuo metu yra ne tik su Ukraina, bet ir apskritai su Vakarais.“
Pasak S. Greene`o, kalbant propagandos terminais, „V. Putinas ir Kremlius apskritai suteikė sau nemažai retorinės laisvės. Jie gali apibrėžti pergalę, net laikiną pergalę, dalinę pergalę, įvairiais būdais“, – aiškino jis RFE / RL.
„Didžiulė klaida“
O. Oliker taip pat pažymėjo, kad Rusijos išsakytos pozicijos dėl teritorijos ir kitų klausimų nebūtinai reiškia, kad, įvykus deryboms, susitarimas būtų neįmanomas.
„Svarbiausia yra pradėti derybas. Pradėjus derybas, jų dalyviai gali būti pasiruošę padaryti nuolaidų, apie kurias net neužsiminė leisdamiesi į derybas, – sakė ji. – Į derybas visada verta atsinešti maksimalius reikalavimus – būtumėte kvailys, jei to nedarytumėte.“
2025 m. gali nepavykti pasiekti susitarimo. Tačiau analitikai įspėja, kad jei derybos visgi įvyks ir susitarimas bus sudarytas, Vakarų šalys turi būti atsargios ir nesidžiaugti, kad klausimas yra išspręstas.
„Europos reakcija į bet kokį susitarimą dėl paliaubų bus labai svarbi tiek Ukrainai, tiek jai pačiai, – raštu pateiktame komentare RFE / RL teigė Londono karališkojo koledžo Karo studijų katedros vyresnioji lektorė Ruth Deyermond.
„Kadangi daugelis šalių susiduria su vidiniais politiniais neramumais (kuriuos dažnai kursto Rusija), jos gali būti linkusios tai laikyti konflikto pabaiga ir galimybe atnaujinti santykius su Maskva. Tai būtų didžiulė klaida, – rašė ji. – Rusija ir toliau kels rimčiausią ir tiesioginę konvencinę ir nekonvencinę grėsmę Europos saugumui.“
