Stipriai vėluojantis leidimas smogti Rusijai vakarietiškais ginklais yra paskutinė iš virtinės Ukrainos partnerių paramos nesėkmių. Maskva įrodė – karo eskalacijos kontrolė yra jų rankose, o branduoliniai bauginimai laimi.
Nuo pat plataus masto invazijos pradžios Vakarai bando kontroliuoti Rusijos karo žingsnius ir sutramdyti eskalaciją, ribodami sunkios ginkluotės tiekimą Ukrainai ar jos panaudojimą. Tačiau Maskvos ginklai iš Irano, sunkiai stabdomas Ukrainos infrastruktūros griovimas bei Šiaurės Korėjos kariai rodo, kad tai nepasiteisina.
Dabar Ukraina po bene metų trukmės dvejonių gavo leidimą smogti raketomis Rusijos teritorijai, anot šaltinius cituojančios JAV žiniasklaidos. Tačiau ir čia kyla klausimų – paskutines dienas Vašingtone skaičiuojantis JAV prezidentas Joe Bidenas kalba tik apie Kursko sritį.
Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius LRT.lt teigė, kad vietoj radikalaus žingsnio, visiškai leidžiančio smogti Rusijai, šis ribotas leidimas nuaidėjo kaip „nueinančios administracijos silpnumo, atsargumo ir savęs raudonosiose linijose supančiojimo gulbės giesmė“.
„J. Bideno nueinantis akordas ir yra tos baimės įsikūnijimas“, – pridūrė jis.
Panašus delsimas vyko ir su vakarietiškais tankais bei raketų ir F-16 naikintuvų tiekimu. Kol šios sistemos pasiekė mūšio lauką, rusai jau turėjo laiko reaguoti. Norimam efektui pasiekti nebebūdavo progos arba galimybių langas užsiverdavo vos po kelių savaičių.
„Šios [raketų sistemos ir tankai] mums buvo svarbiausi praeitais metais, bet atvyko tik dabar“, – 2023 m. prieš jo pakeitimą „The Economist“ teigė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas. Lygiai tas pats, anot jo, laukė ir su F-16.
Panašus likimas, sako saugumo ekspertai, nusimato ir su leidimu smogti gilyn Rusijai.
„Laikas šiek tiek praėjo, nes rusai pradėjo išskaidyti savo pajėgas, nes tikėjosi arba numatė šią riziką“, – LRT.lt sakė Didžiosios Britanijos Bato universiteto saugumo studijų vyresnysis docentas Patrikas Bury,
„Žiūrint į ginklų sistemas, kurios atkeliauja į Ukrainą iš Vakarų, yra geriau tai daryti netikėtai ir tik po to apie jas pranešti. Priešingu atveju rusai joms pasiruošia“, – pridūrė jis.
Ši tema buvo taip pat gausiai aptarinėjama karių Donbase. Jie kalbėdami su LRT.lt spalio mėnesį sunkiai slėpė nusivylimą Vakarais.
„Jie negali apsispręsti, ar leisti mums smogti giliai Rusijoje, ar ne, – sakė „Azovo“ brigados bepiločių komandos vadas slapyvardžiu Kūzia. – Galėtume juos triuškint ant jų žemės, bet privaloma tai daryti čia, tai nervina.“
Eskalacijos suvaldymas ar baimė?
Tiek modernių tankų, tiek naikintuvų tiekimo bei tolimųjų smūgių leidimo diskusiją Rusija lydėdavo branduolinio karo retorika.
Dar iki plataus masto karo pradžios vienas dažniausiai Vakarų saugumo ekspertų bendruomenėje aptarinėjamų terminų buvo Rusijos naudojamas „eskalacija dėl deeskalacijos“ konceptas. Tai matėsi ir per 2014-ųjų Krymo aneksiją, kai, stabdydamas Vakarų reakciją, Vladimiras Putinas grasino branduoliniu karu ir surengė atominio ginklo panaudojimo pratybas, įskaitant imituojantį smūgį Švedijai.
Kitaip tariant, Maskva užkėlė – eskalavo – bet kokios Ukrainos ir Vakarų reakcijos kainą, norėdama deeskaluoti situaciją. Tas ir pavyko – Vašingtonas ir kiti partneriai ragino Kyjivą nesiimti karinių žingsnių reaguojant į pusiasalio užėmimą, nors šalyje vyraujant suirutei tai padaryti galimybės ir taip buvo menkos.
Pamatuoti, ar eskalacija buvo suvaldyta ir ar atgrasymas suveikė, sunku, neturint aiškios informacijos iš kitos pusės ir kas ją privertė pasielgti vienaip arba kitaip. Pavyzdžiui, ar V. Putinas Vakarų žingsniais buvo sustabdytas nuo branduolinio ginklo panaudojimo 2022-ųjų rudenį po sėkmingo Ukrainos Charkivo kontrpuolimo ir ar jis tikrai jį būtų panaudojęs?
Karo pradžioje JK premjerės pareigas ėjusi Liz Truss savo šiais metais išleistoje knygoje atskleidė, kad V. Putinas vis dėlto ruošėsi panaudoti taktinį branduolinį ginklą Ukrainoje arba atlikti didesnio ginklo parodomąjį bandymą Juodojoje jūroje. Anot jos, tuo metu JAV žvalgyba turėjo „išskirtinių“ duomenų, kad ginklo panaudojimo tikimybė buvo 50 ir 50 proc.
Tačiau buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Johnas Sullivanas, savo pareigas užėmęs prieš ir po karo pradžios, teigė, kad branduoliniai nuogąstavimai buvo „perdėti“.
„Laikui bėgant matėme, kad daugiausia dėmesio skiriama tam, ką padarė JAV. Pažiūrėkite, ką padarė arba ko nepadarė rusai“, – jis rugpjūčio mėnesį teigė portalui „Newsweek“.
„Mintis, kad ukrainiečiai, naudodamiesi Vakarų ginklų sistemomis, galėtų išstumti Rusijos karinį laivyną iš Krymo be katastrofiško rusų atsako, yra artima įrodymui, kad mes pervertinome tašką, nuo kurio V. Putinas galėtų padaryti ką nors katastrofiško“, – pridūrė jis.
JAV žiniasklaida teigia, kad leidimas ribotiems smūgiams Rusijoje turėtų padėti sulaikyti bet kurią dieną prasidėti turintį Rusijos kontrpuolimą Kursko srityje, kurioje ukrainiečiai vis dar laiko šimtus kvadratinių kilometrų teritorijos.
Tačiau šis uždelstas sprendimas dar kartą parodo Vakarų reagavimą, o ne iniciatyvą, eskalacijos žaidime.
„Jeigu viena pusė yra orientuota į eskalaciją, o kita – į deeskalaciją arba eskalacijos suvaldymą, savaime atsiranda asimetrija, kurioje eskaluojantis visada turės pranašumą, – sakė T. Jermalavičius. – Rusija rodo, kad nebijo rizikuoti, ir mano, kad netgi blefuodama gali pasiekti tam tikrų rezultatų. Ir dažnai pasiekia, nes mentalitetas kitoje pusėje yra orientuotas į eskalacijos baimę.“
Reakcijos Maskvoje, bent kol kas, nuspėjamos.
„Atsistatydinantis JAV prezidentas Joe Bidenas [...] priėmė vieną iš labiausiai provokuojančių, neapskaičiuotų savo administracijos sprendimų, kuris gali turėti katastrofiškų pasekmių“, – pirmadienio rytą paskelbė Rusijos vyriausybinio laikraščio „Rossiskaja Gazeta“ portalas, jį cituoja BBC.
Tuo tarpu Rusijos senatorius Vladimiras Džabarovas tai pavadino „precedento neturinčiu žingsniu Trečiojo pasaulinio karo link“, o V. Putino atstovas spaudai Dimitrijus Peskovas pareiškė, kad „tai reiškia naują įtampos spiralę“.
Dar rugsėjį V. Putinas taip pat teigė, kad jei leidimas bus duotas, tai Maskva laikys „tiesioginiu NATO šalių dalyvavimu“ kare.
„Jis tai sako apie viską, – BBC interviu sakė buvęs JAV specialusis atstovas Ukrainos deryboms Kurtas Volkeris. – Tai yra jo agresija prieš Ukrainą, [...] jis turėjo numatyti, kad Ukraina bandys smogti atgal.“
Anksčiau šiais metais buvo dar vienas atominio šantažo etapas, kai Kremlius paskelbė apie karinės doktrinos pakeitimus, leidžiančius Rusijai laisviau panaudoti branduolinį ginklą.
„Ekspertų bendruomenė laikosi nuostatos, kad mes niekada rimtai nevertiname Putino grasinimų, nes jis blefuoja, – LRT.lt sakė Samantha de Bendern, analitinio centro „Chatham House“ analitikė, daugiausia dėmesio skirianti Rusijai ir dezinformacijai.
„[Tačiau] aš manau, kad jis yra pajėgus ką nors padaryti. Tai nereiškia, kad jis tai padarys, [bet] žaidimo taisyklės yra atviros“, – ji pridūrė.
Anot T. Jermalavičiaus, Baltijos šalių, Lenkijos ar net Rusijos grėsmę kitaip matančių balsų šioje diskusijoje vengiama.
„Mūsų bandymai rodyti partneriams, esantiems toje pacifistinėje arba deeskalacijos stovykloje, kad su [Rusija] galima susitvarkyti tik kalbant jų kalba, o ne bandant žaisti strateginėmis teorijomis ir Šaltojo karo metais atidirbtais modeliais, neveikia“, – sako jis.
Ypač Vokietijoje išryškėjo ir energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir iš jos kylančios korupcijos nulemta dialogo ir taikos per prekybą kryptis, – teigia T. Jermalavičius. Tuo tarpu Vašingtonas yra veikiamas mąstymo, susiformavusio dar Šaltojo karo metu.
Vienas tokios krypties atstovų yra ir įtakingas JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake Sullivanas, kuris, anot T. Jermalavičiaus, bando taikyti „pusiau teorinius, pusiau istorinius ar net akademinius“ metodus, veikusius su Sovietų Sąjunga Šaltojo karo metu, kaip kad ginklų kontrolė ir abipusis bandymas išvengti branduolinio karo rizikos.
„Tas mentalitetas turi didelę įtaką sprendimų priėmimo sluoksniams, kur tokios teorijos skleidėjai užima svarbias pareigas ir atitinkamai formuoja [Vašingtono] administracijos elgesį“, – pridūrė T. Jermalavičius.
