Vakarai galėjo užkirsti kelią Rusijos agresijai prieš Ukrainą, jei po SSRS griūties būtų turėję plačią strategiją padėti Kyjivui sukurti modernią kariuomenę, perduoti įrangos, vystyti gynybos pramonę ir nebijoti Rusijos reakcijos. „Tokia, kokia Rusija yra dabar, ji bus dar ir visą ateinančią kartą“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė garsus JAV Šaltojo karo istorikas Michaelas C. Kimmage`as.
Knygų apie Rusijos karą Ukrainoje, Vakarų idėją ir diplomatiją 20-ajame amžiuje autorius tvirtina, kad Šaltojo karo analogija šiandien politikoje gali būti naudinga, o ant Ukrainos ir visos Rytų Europos besileidžianti nauja geležinė uždanga artimiausiu laiku neišnyks.
„Rusija toliau ieškos partnerių: Kinijos, Indijos, Brazilijos, globaliųjų Pietų, norės kurti santykius su jais. Tikėtina, kad tokia bus ateinančių 20 ar 30 metų istorija. Visą tą laiką tarp Rusijos ir Vakarų vyraus didelė įtampa“, – teigia Richardo C. Holbrooke`o bendradarbis Amerikos akademijoje Berlyne.
– Parašėte knygą apie karą Ukrainoje. Ar, jūsų nuomone, jo buvo galima išvengti, ar kitokie Vakarų, pačios Ukrainos veiksmai galėjo užkirsti jam kelią, ar buvo įmanoma atgrasyti Rusiją?
– Taip, nors tai nėra labai tikėtinos sąlygos. Manau, reikia grįžti ne į 2013 ar 2014-uosius, bet į Sovietų Sąjungos griūties laikotarpį. Jei 1990-aisiais ir pirmojo šių metų dešimtmečio pradžioje būtų buvusi kompleksinė strategija padėti Ukrainai sukurti kuo moderniausią armiją, suteikti kuo daugiau gynybos, karo pramonės pajėgumų ir nesibaiminti Rusijos reakcijos į visa tai. Aš praleidžiu narystės NATO klausimą, bet iš tiesų esminis Rusiją galėjęs atgrasyti dalykas – didelių karinių pajėgumų suteikimas Ukrainai.
Tai tikrai buvo įmanoma, nebuvo per brangu ar sudėtinga, tiesiog toks sprendimas nebuvo priimtas. To niekaip nebuvo imtasi net ir, stebėtina, po Krymo aneksijos ir Rusijos įvykdytos Donbaso, Rytų Ukrainos teritorijų okupacijos, net tada nebuvo nuoseklių pastangų apginkluoti Ukrainą. Taip, Ukrainos ir NATO, Vakarų saugumo ryšiai gilėjo, tai prisideda prie Ukrainos karinių sėkmių kare, bet šios pastangos nebuvo didelės, jos buvo gana lėtos ir ribotos. Kalbant apie atgrasymą, esminis jo elementas yra karinė jėga. Jei Ukrainai būtų buvę suteikta daugiau, jos galimybės atgrasyti būtų buvusios didesnės.
– Ar Ukrainos narystė NATO 2008 m. būtų padėjusi išvengti šio karo, ar reikėjo kitų žingsnių?
– Taip, teoriškai 2008 m. Ukrainos narystė NATO būtų labai ryškus žingsnis, suteikęs Ukrainai 5-ojo straipsnio saugumo garantijas. Tai būtų pakeitę viską. Bet dauguma šalių – žinoma, ne Lietuva ir ne George`o W. Busho Baltieji rūmai, bet Vokietija, Prancūzija, kitos šalys – iš tiesų nenorėjo žengti tuo keliu.
NATO narystės klausimas 2008 m. buvo itin politizuotas ir sudėtingas. Kai vyko viršūnių susitikimas Bukarešte, G. W. Busho kadencija skaičiavo paskutinius mėnesius, todėl tai nebuvo idealus laikas stumti šią idėją pirmyn. Nesu tikras, kiek reali ji buvo tada. Teoriškai kalbant, skirtumas būtų milžiniškas, bet tenka pripažinti, kad 2008 m. ji buvo toli nuo realybės.
2022 m. vasarį įvykęs lūžis yra išties gilus, praktiškai beprecedentis per pastaruosius 300 Rusijos istorijos metų.
– Ar Vakarų Europa, JAV klaidingai suvokė Rusiją, jos tikslus, Putino režimą, ar jų tikslai keitėsi laikui bėgant?
– Ir taip, ir taip. Galime prisiminti Gorbačiovo, Jelcino, Navalno ir kitų pareiškimus, kad Krymą aneksuoti yra kone Rusijos pareiga. Tad akivaizdu, kad taip manė ne tik Putinas, Krymo aneksija buvo gana populiarus žingsnis Rusijoje. Žinoma, Lietuvos auditorijai nereikia aiškinti ilgos Rusijos imperializmo istorijos iki Pirmojo pasaulinio karo, sovietmečiu ir vėliau. Todėl konteksto yra daug.
Vakarai nesuprato daug ko. Jie neįvertino Ukrainos svarbos Rusijos strateginiuose skaičiavimuose, kaip labai Rusija bijo Vakarų, Vakarai manėsi esantys baugesni, nei yra. Galų gale, dauguma žmonių nesuvokė didelio karo galimybės 2022-aisiais. Dėl kažkokių priežasčių žmonės galėjo susitaikyti su Krymo aneksija, su nedideliu karu, bet negalėjo įsivaizduoti didelio karo. Šią istoriją sudaro daug klaidingų vertinimų ir analizių.
Kartu pabrėšiu, kad 2000-ųjų Putinas buvo kitoks nei 2011-aisiais ir 2014-aisiais, o 2022-ųjų Putinas dar kitoks. Ar jis tapo žiauresniu žmogumi? Nemanau, jis visada buvo toks pat žmogus. Bet savo politinėje karjeroje jis iš žmogaus, kuris integravo Rusiją į Vakarus, bent ekonomikoje ir keliose kitose srityse, tapo žmogumi, kuris noriai nutraukia visus ryšius su Vakarais. Tai pokytis.
Dar svarbiau, kad visa tai vyko palaipsniui. Nėra vieno momento, į kurį būtų galima parodyti – štai, tada Rusija iš autoritarinės šalies, kurioje viskas kontroliuojama iš viršaus, kaip buvo visada valdant Putinui, tapo diktatūra, kurioje nebeįmanoma pasipriešinti Putino sprendimams. Jei Rusija nebūtų diktatūra, nebūtų galėjusi 2022-aisiais įsiveržti į Ukrainą. Putinas nebuvo nuosaikesnis politikas, bet neturėjo instrumentų ir įrankių, kuriuos suteikia diktatūra. Tai yra trajektorija, bet beveik kiekviename žingsnyje Vakarai klaidingai suvokė, kas vyksta.
– Ar Rusijos nusigręžimas nuo Vakarų pasiekė lūžio tašką ir grįžti nebeįmanoma? Nepaisant to, kaip baigsis karas, Rusija ir toliau integruosis, vystys ryšius su kaimynėmis Rytuose, globaliųjų Pietų šalimis?
– Manau, Rusija tebeturi vilties – ne kad santykiai su Vakarais gali grįžti į ankstesnę būklę, bet kad dalis Vakarų atskils ir kurs kitokius santykius su Rusija. Akivaizdu, Maskvos santykiai su Vengrija kitokie nei su Vokietija ar Lietuva. Todėl Rusija optimistiškai mano, kad vykstantys pokyčiai jai naudingi, kaip ir netrukus vyksiantys JAV prezidento rinkimai, kuriuose Trumpas draugiškesnis Rusijai nei Harris. Žvelgdama į Vakarus Rusija nemato vieningo bloko ir bando jį paveikti, pritraukti draugiškesnius elementus.
Bet tai tik nedidelė dalis istorijos. Neįmanoma, kad Rusija grįžtų prie ankstesnių santykių su Vakarais, nebent išvestų visus savo karius iš Ukrainos, mokėtų reparacijas, dalyvautų karo nusikaltimų tribunole. Jei taip elgtųsi, normalūs santykiai su Vakarais būtų įmanomi.
Tik tai nevyksta ir yra labai toli nuo realybės Maskvoje. Šia prasme 2022 m. vasarį įvykęs lūžis yra išties gilus, praktiškai beprecedentis per pastaruosius 300 Rusijos istorijos metų. Anksčiau Rusijos santykiai su Vakarais galėjo būti priešiški, bet ji dažnai buvo Vakarų valstybių sistemos dalis, saugumo struktūrų dalis. Dabar taip nebėra ir jokio realaus kelio atgal Rusijai nematau.
Tad taip, Rusija toliau ieškos partnerių: Kinijos, Indijos, Brazilijos, globaliųjų Pietų, norės kurti santykius su jais. Tikėtina, kad tokia bus ateinančių 20 ar 30 metų istorija. Visą tą laiką tarp Rusijos ir Vakarų vyraus didelė įtampa.
– Ar taip kuriama nauja pasaulio tvarka, kurią kiekviename susitikime skelbia Putinas ir Xi Jinpingas?
– Manau, ne to nori Rusija. Viskas daug mažiau suprantama ir aišku, nei norėtų Rusija. Nors Rusija ir Kinija yra partnerės ir daug kur bendradarbiauja, Rusija nesugebėtų kariauti šio karo be priėjimo prie Kinijos rinkos ir kapitalo.
Tačiau pasaulio tvarkos, kurias bando statyti Rusija ir Kinija, yra skirtingos. Abi jos skirtingu lygiu antivakarietiškos, bet Rusijos labiau susijusi su kariavimu, valstybių sienų keitimu, tai labai radikalus pasiūlymas. Mes žinome, kad Rusija ne tik nori destabilizuoti šalį – Ukrainą, bet jau destabilizavo visą regioną.
Nemanau, kad tai Kinijos planas ir ambicija. Daugeliu atžvilgių Kinija jaučiasi nepatogiai dėl Rusijos radikalizmo. Kinija norėtų alternatyvių politinių ir ekonominių struktūrų, kurios labiau atspindėtų Kinijos interesus, jose būtų mažesnė JAV įtaka ir prestižas. Vyktų struktūrinės varžybos su JAV, bet dar ne dabar. Tai galėtų pasikeisti, jei Kinija įsiveržtų į Taivaną, bet kol kas Pekinas nenori naujos pasaulinės tvarkos, kuri kuriama per karą.
Dirbdami su bendra Kinijos ir Rusijos grėsme, mes turime atskirti šias šalis ir skirtingas jų grėsmes. O įtampa tarp Kinijos ir Rusijos mums gali sukurti šiokių tokių galimybių.
– Dalis Lietuvos politikų tvirtina, kad vykstant karui prie NATO rytinės sienos leidžiasi nauja geležinė uždanga. Ar tai vienintelis būdas sulaikyti ir atgrasyti Rusiją?
– Geležinės uždangos metafora yra ir tiksli, ir ne. Daugeliu atžvilgių dabartinė situacija primena Šaltąjį karą – geležinė uždanga apibūdina, kad vienoje pusėje yra NATO šalys, o kitoje – kažkas kito. Žinoma, Rusija ir Baltarusija skiriasi nuo Varšuvos pakto valstybių.
Mums optimizmo gali teikti tai, kad per Šaltąjį karą geležinė uždanga puikiai veikė, NATO atliko savo funkciją – beveik tobulai atgrasė Sovietų Sąjungą. Tai modelis ir pamatas, ant kurio dabar politikai gali kurti toliau, galvoti, kaip išsaugoti tokią vienybę.
Kodėl ši metafora nėra visiškai tiksli? Šaltojo karo metu, sakykime, nuo 1945 iki 1989 ar 1991-ųjų geležinė uždanga niekada nejudėjo, ėjo per Berlyną, aplink Vakarų Vokietiją, Austriją, Jugoslaviją. Šiandien Ukrainoje nėra jokios geležinės uždangos, nes karas yra toks takus. Pastaraisiais mėnesiais matėme, kaip rusai vėl užima Ukrainos teritorijas, ukrainiečių pajėgos įsiveržia į Kursko sritį. Tai nėra statiška uždanga, dėl jos šiandien kaunamasi Ukrainoje.
Ir Šaltajame kare taip niekada nebuvo, bent jau ne Europoje. Todėl ši geležinė uždanga ir egzistuoja, ir ne. Bet politikos formuotojams naudinga grįžti prie šios analogijos, išmokti pamokas ir jomis remiantis bandyti suvokti atgrasymą 21-ajame amžiuje.
– Tęsiant šią analogiją, ar manote, kad Ukraina galėtų būti padalyta Vokietijų ar Korėjų pavyzdžiu, kai dalis šalies taptų NATO ir ES nare, o likusi dalis liktų Rusijos įtakos zonoje ar dėl jos būtų kovojama toliau, ar niekas nėra suinteresuotas tokiu sprendimo būdu?
– Mano asmenine nuomone, Vakarai neturėtų norėti tokių susitarimų, nes tai nesukurtų gero precedento Europoje. Šia prasme malonu kalbėti su Lietuvos auditorija, nes jūs puikiai tai suvokiate – jei staiga galima derėtis dėl Ukrainos teritorijos, tada teoriškai galėtų būti galima derėtis ir dėl Lietuvos teritorijos. Jei formaliai būtų pripažinta, kad Rusija kontroliuoja bent dalį Ukrainos teritorijos, man atrodo, tai pakreiptų Europą visiškai klaidingu keliu, nesvarbu – tai būtų Krymas, Doneckas, Luhanskas ar dar kas nors.
Todėl neįsivaizduoju, kad suderėtas susitarimas galėtų kokiu nors būdu užbaigti karą. Nemanau, kad mūsų – NATO – interesas to siekti.
Bet net be suderėto susitarimo įmanoma pasiekti kokią nors kontakto liniją, kuri būtų brėžiama Ukrainoje, dėl jos rytinės pusės vyktų kovos, ją būtų okupavusios Rusijos pajėgos. Į Vakarus nuo tos linijos matytume europines struktūras, narystę ES, NATO ar dar kokias nors struktūras, kurios leistų Ukrainai tapti Europos dalimi. Bet visa tai vyktų de facto, nebūtų nustatyta formaliai, nes negalima sukurti precedento, kai valstybių sienas galima keisti karinėmis priemonėmis.
Galvojant apie karo pabaigą, tai viena sudėtingiausių problemų. Jei turėtume pakankamai karinės galios išstumti visus iki vieno rusų karius iš Ukrainos teritorijų, galėtume konfliktą užbaigti mūsų sąlygomis. Jei to negalime, baigtis bus sudėtinga. Šiuo metu viskas atrodo itin komplikuota.
– Vėl suintensyvėjo kalbos apie derybas, nors Rytų Europos šalys pabrėžia – istorinė patirtis rodo, kad Kremlius sulaužo visus susitarimus, tad kaip įmanoma dėl ko nors susiderėti?
– Manau, Rytų Europos šalių argumentas yra teisingas. Negalime pamiršti, kad 2014-aisiais Europa ir JAV iš esmės susitaikė su Krymo aneksija. Buvo sankcijų, diplomatija bandė tai pakeisti, bet Krymo aneksija iš esmės buvo priimta.
Kas įvyko po 8 metų? Viena sėkmingiausių Rusijos invazijos Ukrainoje krypčių buvo būtent iš Krymo. Man tai sako, kad jei derėsimės su Rusija, galbūt bus metai ar dveji taikos, o tada kita karo fazė, nauja invazija, kuri vyks iš Rusijai atiduotos teritorijos.
Galvojant, ką daryti su šiuo konfliktu, man svarbiausias dalykas yra ne kuri armija kontroliuoja kurį nors Ukrainos teritorijos colį. Svarbiausia yra Rusijos ambicija ir jos pajėgumų kilmė. Mano vertinimu, nors Rusiją vertinti niekada nėra lengva dėl jos paslaptingumo, įrodymų stygiaus, bet šiandien Rusijos karo tikslai yra dar radikalesni nei 2022-ųjų vasarį, kai Maskva siekė padalinti šalį ir suskaldyti ją į gabalus.
Šiandien Rusijos tikslai yra itin ambicingi ir kraštutinai radikalūs, remiantis tuo, dabar nėra absoliučiai jokio pagrindo deryboms. Todėl šia prasme Rytų Europa yra teisi.
Tačiau mano antras argumentas remiasi tam tikru karo aspektu, kuris jau matomas Ukrainoje ir egzistuos ateityje. Nors nevyksta derybos dėl konflikto užbaigimo diplomatinėmis priemonėmis, dabar tarp Ukrainos ir Rusijos vyksta tam tikri pokalbiai. Vyksta apsikeitimai belaisviais, tam tikros diskusijos, į ką jie gali taikytis priešininko pusėje, nors tai ir nelabai veikia. Bet pokalbiai vyksta. Vyksta ir užkulisiniai pokalbiai tarp Vakarų ir Rusijos ir tai nėra blogai. Įmanoma, kad per tokias diskusijas gali būti rastas ne būdas užbaigti konfliktą, bet tam tikros taisyklės, kurios galbūt galėtų sumažinti konflikto destruktyvumą.
– Ar būtų įmanoma rusus pasodinti prie derybų stalo tiesiog karinėmis priemonėmis?
– Dabar tai neatrodo prasminga. Ukraina turi savo taikos viršūnių susitikimus, taikos planus, ketina kviesti Rusijos atstovus, nors jie jau pranešė nedalyvausiantys. Ir Ukraina turi teisę rengti šiuos susitikimus.
Bet nemanau, kad JAV ir Europos sąjungininkai turėtų susėsti su rusais viešai, formaliu formatu. Dar gerokai per anksti, nėra nieko, kas leistų manyti, kad rusai elgtųsi geranoriškai. O tai padaręs gali daug prarasti, nes nukreipsi naratyvą nuo karinės pagalbos Ukrainai prie pokalbių apie diplomatiją. Dabar tokie pokalbiai nevyktų nuoširdžiai.
Raginčiau, kad kontaktai tarp JAV bei Europos sostinių ir Maskvos dabar vyktų tik privačiai, užkulisiuose, tyliai. Tokių pokalbių tu nori su savo priešininku. Bet kokie formalesni ar viešesni pokalbiai dabar būtų itin kenksmingi.
Jei Rusija nebūtų diktatūra, nebūtų galėjusi 2022-aisiais įsiveržti į Ukrainą. Putinas nebuvo nuosaikesnis politikas, bet neturėjo instrumentų ir įrankių, kuriuos suteikia diktatūra.
– Minėjote dabartinius Rusijos karo tikslus, kokie jie?
– Putinas transformavo ekonomiką į karo meto ekonomiką, nors jis nemobilizavo visuomenės, neįvedė plataus masto šaukimo į kariuomenę. Tai Rusijai mūšio lauke jau neša naudą. Yra rusiškas posakis, kad apetitas auga bevalgant. Yra ir tam tikras ryšys tarp pajėgumų ir ambicijų. Rusijos pajėgumai šiuo metu auga, todėl auga ir ambicijos.
Kitas dalykas yra tam tikras psichologinis aspektas. Rusija šiame kare jau prarado kelis šimtus tūkstančių žmonių. Nors Maskvos ar Sankt Peterburgo šiuo metu karas nekankina, tačiau šalis, jos žmonės, o ne valdžia patyrė siaubingą traumą. Be to, šalis nutraukė ryšius su Vakarais.
Psichologiškai reikia, kad Putinas galėtų paaiškinti tokias nemažas aukas. Čia taip pat matome augančias ambicijas, kurios nebėra susijusios tik su teritorijų Donbase užvaldymu. Prieš invaziją Rusija kontroliavo 11 proc. Ukrainos teritorijos, dabar galbūt 18 proc. Tai tikrai neverta tokios aukos, tiek pralieto kraujo, tiek Rusijos išleistų pinigų ir resursų. Todėl tam tikra prasme pats karas sukūrė ambicijas, kurios dabar yra didesnės ar bent jau ne mažesnės nei invazijos pradžioje.
Tam tikrais momentais Rusija užčiuopia mūsų silpnybes, galbūt ne visada teisingai, bet, pavyzdžiui, AfD iškilimas [Vokietijoje], nuovargis nuo karo JAV ir Vokietijoje. Šios silpnosios vietos gali sukurti tam tikras galimybes Rusijai. Todėl daug kas priklauso nuo pajėgumų, taip pat ir nuo kainos, kurią Rusija jau sumokėjo šiame kare, nuo ateities scenarijų.
– Ar šie militaristiniai tikslai jau tapo režimo dalimi ir gali likti režime, net jei jame neliktų Putino? Ar be Putino jo režimas neišgyventų?
– Atsakymas į visus klausimus – taip. Prieš pusantrų metų Rusijoje matėme Prigožino maištą. Šiandien sunku žinoti, kiek nepasitenkinimo yra tarp fronto karių, sunku nuspėti, kaip Rusija atrodytų didelio ekonominio nuosmukio sąlygomis.
Kariaujančios šalys tam tikra prasme yra paslaptingos, karai laikui bėgant tampa vis nepopuliaresni, todėl nenorėčiau kalbėti pernelyg deterministiškai. Gali būti netikėtų įvykių, gali pasikeisti režimai, gali kilti konfliktų Rusijos elite. Tačiau saugu spėti – tuo turėtų remtis ir mūsų sprendimų priėmėjai, kad karas buvo naudingas Rusijos vidaus politikai, jis turi pakankamai paramos, galbūt ne aistringos emocinės paramos, bet pakankamai, kad karas tęstųsi. Nėra jokio prieškarinio judėjimo. Putinas sustiprino visas institucijas, bet nuo invazijos pradžios ypač saugumo, kietosios galios, karines struktūras. Šiandien tai Rusijos valdžios branduolys.
Todėl reikia daryti prielaidą, kad ir be Putino tai tebebūtų valdžios branduolys. Įmanoma, kad Putinas kaip Jelcinas ras įpėdinį ir jį įtaisys savo poste. Galime spėlioti, ar tai suveiktų. Tačiau manau, kad struktūra ir režimas gali save reprodukuoti.
Bet kuriam ateities Rusijos lyderiui bus sudėtinga išvesti Rusiją iš karo. Kokiomis sąlygomis, ar jis tiesiog pasiduos, ar darys nuolaidų, pasakys: na, gerai, Ukraina taps ES ir NATO nare, mums tai tinka. Bet kuriam ateities Rusijos lyderiui tai tikriausiai bus labai sudėtinga padaryti. Putinas privertė savo šalį eiti šiuo keliu, gal ir neketindamas to daryti, bet tam suteikta tokia svarba, kad pasukti kita kryptimi bus itin sudėtinga.
Darau prielaidą, kad tokia, kokia Rusija yra dabar, ji bus dar ir visą ateinančią kartą. Tai nėra susiję tik su Putinu, nors norėčiau, kad išėjus Putinui ateitų kas nors visai kitoks. Bet manau, kad sistema jau sukurta ir ji egzistuos toliau.
– Kaip vertinate Vakarų ryžtą – ar suvokimas, kad Rusija liks grėsme, jau yra pakankamai giliai įsišaknijęs, ar viskas dar gali pasikeisti, pavyzdžiui, išrinkus Trumpą ar AfD?
– Demokratijose niekas nėra garantuota, jos chaotiškos ir gali labai savanaudiškai siekti trumpalaikių vidaus tikslų, vadovautis vidaus interesais ir nematyti didesnio vaizdo. Tikrai yra dėl ko nerimauti: dviejose didžiausiose Ukrainos rėmėjose – Vokietijoje ir JAV – matome besikeičiančias politines struktūras, jos susijusios su karu.
Tai didelis skirtumas nuo Šaltojo karo laikų, kai JAV ilgą laiką abi partijos buvo įsipareigojusios pamatinei Šaltojo karo strategijai, nepaisant politinių krizių, skandalų ir sunkumų. Išlaikyti tai keturis dešimtmečius demokratijoje itin sudėtinga. Ir dabar tai atrodo mažiau užtikrinta.
Nesu nusiteikęs pernelyg pesimistiškai. Per pastaruosius pustrečių metų matėme nemažai itin gilių pokyčių ir nemanau, kad greitu metu viskas pasikeistų. Finansinė parama Ukrainai tikrai didelė, bet didelis ir ryžtas rizikuoti. Galbūt JAV nerizikuoja taip labai, kaip norėtų Lietuvos užsienio reikalų ministras ar Ukrainos prezidentas Zelenskis.
Bet man, kaip Šaltojo karo istorikui, daro įspūdį, kiek rizikų JAV prisiėmė Ukrainoje. Šaltajame kare nebuvo konflikto, kuriam parama būtų tokia tiesioginė, kur noras stoti prieš rusų karius, rusų karinius objektus būtų toks pažengęs, koks yra dabartiniame konflikte. JAV suteikė pagalbos Ukrainai už 100 mlrd. dolerių. Žvalgybinės informacijos dalijimosi lygis, taikinių koordinavimas tarp JAV ir Ukrainos kariuomenių – daug šių aspektų yra beprecedenčiai. Ir nemanau, kad tai staiga liautųsi, jei JAV prezidentu būtų išrinktas Donaldas Trumpas.
Kalbame apie didelę Ukrainą palaikančią koaliciją, kuri apima ne tik Europą ir JAV, bet ir Kanadą, Australiją, Naująją Zelandiją, Singapūrą, Pietų Korėją, Japoniją. Kiekviena šių šalių vaidina gana svarbų vaidmenį. Nors niekas nėra garantuota, bet įvykęs pokytis gilus ir kaskart, kai kyla rizika, kad Ukraina gali prarasti paramą, Rusija padaro ką nors, kas mums primena, koks svarbus šis konfliktas, kas pastatyta ant kortos ir koks brutalus yra karas.
Bet itin svarbu, kad šalyse, kurios nėra Baltijos respublikos ir Lenkija, Vakarų politikai išdėstytų argumentus ir laimėtų diskusiją dėl paramos Ukrainai. Čia, deja, pasirodymas nebuvo labai puikus, ar kalbėtume apie kanclerį Scholzą, ar apie prezidentą Bideną. Lyderiai galėtų dirbti geriau, kad išlaikytų bendrą paramą Ukrainai.
