Pastaraisiais dešimtmečiais rinkimų teise pasinaudoja vos kas antras Lietuvos rinkėjas. Ši tendencija stebima visoje Europoje – maža to, visur, nuo Skandinavijos iki Baltijos šalių, tos pačios grupės linkusios nebalsuoti: jaunimas ir darbininkija. Tai yra problema ir jei norime, kad Europoje demokratinė sistema liktų gyvybinga, turime galvoti, kaip šias grupes įtraukti į politinį procesą, sako Friedricho Eberto fondo (Friedrich-Ebert-Stiftung, FES) „Ateities demokratijos“ centro tyrėjas Michaelis Jenneweinas.
Jis koordinavo tarptautinį tyrimą, žiūrėjusį, kiek rinkėjo pajamos, amžius, lytis, išsilavinimas, profesinė padėtis ir kiti sociodemografiniai bruožai lemia pasirinkimą nepasinaudoti savo rinkimų teise devyniose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tyrimo rezultatai buvo pristatyti Solidarumo instituto organizuotame renginyje rugsėjo 11 d.
„Į tokias tendencijas verta pažvelgti atidžiau. Tai reiškia, kad tam tikros grupės žmonių nebejaučia, kad yra demokratijos dalyviai“, – interviu su LRT.lt sakė J. Jenneweinas.
– Tyrėte rinkėjų aktyvumą įvairiose Europos šalyse. Ką sužinojote?
– Pirma, rinkėjų aktyvumas silpnėja visoje Europoje. Vakarų demokratijose jis nuolat mažėja nuo aštuntojo dešimtmečio.
Dažniausiai neina balsuoti labai konkrečios grupės – ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Pirmiausia, jauni žmonės – rinkėjai iki 30 metų dažniau neina balsuoti nei vyresni.
Antroji nebalsuojančiųjų grupė – žemesnio išsilavinimo ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Galėtume juos bendrai pavadinti darbo klase – kai kuriais atvejais daugiau nei pusė jų nebalsuoja.
Į tokias tendencijas verta pažvelgti atidžiau. Tai reiškia, kad tam tikros grupės žmonių nebejaučia, kad yra demokratijos dalyviai.
Mes taip pat tyrinėjome kitus demokratijų elementus, tarkim, kokie žmonės veikia politikoje, kas sėdi parlamentuose, kas balotiruojasi rinkimuose, yra partijų nariai. Anokia staigmena – tarp jų vėlgi žymiai mažiau tų pačių grupių atstovų. Jaunimas, nors dažnai atlieka svarbų vaidmenį, tarkim, klimato judėjimuose, parlamentinėje politikoje mažai matomas.
Be to, partijose mažėja darbo klasės žmonių dalis – netgi tokiose partijose kaip socialdemokratai, kurios tvirtina atstovaujančios darbininkijai. Tarp jų narių – palyginti mažai darbininkų.
– Ar šios dvi tendencijos – mažėjanti tam tikrų grupių dalis tarp aktyvių rinkėjų ir aktyvių politikų – susijusios?
– Nebūtinai. Politikas nebūtinai turi būti pats iš darbininkų klasės, kad jai atstovautų. Žiūrint istoriškai, visose partijose buvo daugiau universitetą baigusių narių, ypač tarp lyderių. Tai logiška – organizuoti žmonėms reikia žinių ir specifinės patirties. Aš sužinojau, kad ir vienas Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų buvo profesorius.
Vis dėlto jei visi mūsų politikai bus universitetus baigę žmonės arba 90 proc. jų bus teisininkai iš vieno konkretaus fakulteto, tai nuskurdins diskusijas partijų viduje ir parlamentuose, nes nebus atspindėtos kai kurios perspektyvos ir patirtys.
Geras to pavyzdys – moterys politikoje. Visi sutinkam, kad turime skatinti moterų dalyvavimą politikoje, nes jos atsineša kitokių perspektyvų. Istoriškai būtent moterys labiausiai kovojo dėl tokių dalykų kaip vaikų priežiūra, teisė į abortą, šeimos politika, socialinė rūpyba, nemokami darželiai. Tai jų kasdieniame gyvenime aktualūs klausimai, kurie niekada neiškiltų šimto vyrų sueigoje.
Jei sutinkame su tuo, tuomet verta paklausti, ar nėra ir kitų grupių, kurios neprieina prie stalo. Juk vyrų ir moterų su universitetiniu išsilavinimu perspektyvos daug artimesnės nei tų pačių vyrų ir kitų, dirbančių fizinį darbą.
Taigi atsispirdami nuo šių pradinių įžvalgų matome, kad kuo mažiau šioms grupėms atstovaujama, tuo mažiau demokratinės sistemos atliepia į jų poreikius. Tokia dinamika leidžia tarti, kad žmonės, kurie jaučiasi išstumti, taip pat ir nebalsuoja. Nors priežastinį ryšį įrodyti sunku, tikėtina, kad poveikio esama.
– Mažėja ne tik aktyvumas rinkimuose, bet ir narystė partijose. Dabartinės partijos nebėra masinės organizacijos, kokios buvo anksčiau, jos daug mažiau reprezentatyvios.
– Visiškai taip. Išties, mūsų atstovavimo sistemos sukurtos remiantis prielaida, kad dauguma žmonių yra susijungę į organizacijas arba partijas. Anksčiau iki 80 proc. rinkėjų buvo arba partijų, arba bent organizacijų, artimų partijoms, nariai. Dabar taip nebėra.
Grįžti prie to, kas buvo, kažin ar įmanoma. Tačiau jei matome, kad tam tikros grupės iškrenta iš politinio proceso, ir pripažįstame, kad tai yra problema, turėtume pagalvoti, kaip demokratizuoti kitas mūsų gyvenimų ir visuomenių dalis, kad susigrąžintume tas grupes. Greičiausiai to nepadarysime per partijų, kurių nariu turi būti, instituciją. Geriau pagalvokime apie naujus būdus, kaip praktikuoti demokratiją.
– Kokie tai būdai?
– Galėtume pagalvoti apie piliečių asamblėjas, kurias yra išbandžiusios nemažai šalių. Jos leidžia įtraukti daugiau žmonių į politiką ir leisti priimti sprendimus tam tikrose srityse.
Jei viskas daroma gerai, jei pavyksta įtikinti pakankamai žmonių iš prasčiau reprezentuojamų grupių įsitrauki į asamblėją, o politikai sutinka tai asamblėjai suteikti galios – tai, ką ji nuspręs, bus įgyvendinta – tai gali padėti. Ši grupė pajus, kad politika realiai daro poveikį jų gyvenimui. Daugelis išlieka politiškai aktyvūs ir vėliau.
– Apie piliečių asamblėjas daug kalbėta, bet ar jos jau yra išbandytos ir kokie rezultatai?
– Vienas pavyzdys – asamblėja Airijoje, kuri diskutavo apie abortų liberalizavimą. Ši piliečių asamblėja buvo sušaukta pažadėjus, kad ką ji nuspręstų, tai bus pateikta referendumui ir sprendimas bus saistantis.
Šis pažadas yra labai svarbus. Nes jei tiesiog sakysi „pasiūlykit idėjų, o tada matysim“ ir vėliau 90 proc. tų idėjų bus pamirštos, nes kelią užkirs įprasta politika, žmonės ims dar labiau nepasitikėti sistema. Taip nutiko, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur prezidentas Emmanuelis Macronas organizavo nacionalines diskusijas apie klimato politiką, tačiau labai nedaug iš to buvo realiai įgyvendinta.
Esama ir ilgai veikiančių asamblėjų tautinių mažumų regionuose, pavyzdžiui, rytų Belgijoje, kur vokiškai kalbanti mažuma jau kurį laiką turi tokią reprezentacijos sistemą. Ji ir labiau institucionalizuota.
– Kaip dar galima įtraukti politika nusivylusias grupes?
– Jei nepavyksta įtraukti šių žmonių į partijas, reiktų pagalvoti, kaip dar užsiimti politika. Pačios partijos ne visada klausia nebalsuojančiųjų, kas jiems išties rūpi.
Austrijoje ir Nyderlanduose stebėjome kampanijas, kuriose politikai tiesiog važinėjo po žemo aktyvumo apygardas. Labai dažnai jie išgirsdavo: „Jūs esate pirmas politikas, su kuriuo kalbu.“ Jei tai tiesa, negalime skųstis, kad šie žmonės nebalsuoja ir nesidomi politika. Jei politikams atrodo, kad tai svarbu, jie turėtų kalbėti ir klausyti, ką šie žmonės sako.
– Tačiau ar jie patys visada gali aiškiai suformuluoti, kodėl jie nusivylę politika ir kodėl nebalsuoja?
– Na, viena vertus, žinoma, nors jų paaiškinimas gali ir nebūti labai išsamus, bet tai suprantama.
Vokietijoje yra atliktas tyrimas, kuriame nebalsuojančių žmonių buvo klausiama apie jų motyvacijas. Kas paaiškėjo, tai, pirmiausia, kad tai labai didelė ir įvairi grupė, labai nevienalytė. Visgi galima išskirti 4 ar 5 priežasčių, kodėl žmonės nebalsuoja, kategorijas.
Viena grupė tiesiog pamiršta. Galbūt skamba keistai, bet šiems žmonėms balsavimas tėra vienas tarp daugybės dalykų jų gyvenime ir tikrai ne svarbiausias. Rinkimų sekmadienį jie galbūt užsiėmę vaikais ar dar kuo nors ir net jei ketino balsuoti, tiesiog pamiršo. Šią grupę galima pasiekti.
Antroji grupė tiesiog abejinga politikai, ši jiems visiškai nerūpi, jie niekada ja nesidomi. Šioje grupėje, deja, daug jaunų žmonių, jiems tiesiog svarbūs kiti dalykai. Šią grupę labai sunku pasiekti, bet ji nebūtinai yra problema demokratijai kaip tokiai.
Tada yra pikti nebalsuotojai. Jie anksčiau balsuodavo, bet dabar yra labai nepatenkinti, kaip veikia politika ar demokratija. Kartu jie dažnai būna labai girdimi. Galima daryti išvadą, kad ši grupė nusivylusi, nes nemato, kad politinis procesas jiems duotų naudos ar gerintų jų gyvenimą.
Piktus žmones irgi sunku pasiekti. Vis dėlto jeigu kuri nors kampanija artikuliuoja šį pyktį, įmanoma juos mobilizuoti ir atvesti prie balsadėžių.
Dar viena grupė – krizių prispausti žmonės. Jiems politika ir net balsavimas kelia stresą. Galbūt pasirodys keista, bet būtent šie žmonės dažnai būna skaudžiai paliesti socialinių krizių, tokių kaip infliacija, dažnai jie turi rūpintis savo tėvais ar vaikais, jų gyvenimuose gausu sunkumų.
Ir jie supranta, kad tie sunkumai susiję su tuo, kaip funkcionuoja visuomenė, kad jiems sistema nėra palanki. Tačiau kažką dėl to daryti jie neturi pajėgumų, jie tiesiog atsiriboja nuo politinio proceso ir sako: „Nebenoriu galvoti apie partijas, nes jų veikla man nė kiek nepadeda, turiu daug didesnių problemų, kurias turiu spręsti.“
Akivaizdu, kad apie šitą grupę privalome galvoti, bandyti ją pasiekti.
– Kokio dydžio šios grupės?
– Sunku jas pamatuoti, nes apie konkrečias priežastis ir motyvacijas galima sužinoti tik pasikalbėjus su kiekvienu žmogumi. Tačiau tikėtina, kad jos daugmaž panašaus dydžio, nė viena nėra dominuojanti.
Ir tai, matyt, yra priežastis, kodėl mažėjantis rinkėjų aktyvumas yra sisteminė problema. Nebus taip, kad įgyvendinsi vieną ribotą priemonę ir visi grįš prie balsadėžių. Tačiau turėtume suprasti, kad bent dalį šių žmonių galima mobilizuoti, tiesiog reikia tinkamai prie jų prieiti.
Vienas geras pavyzdys – parlamento narys iš Nyderlandų, kilęs iš mažo miestelio ir priklausantis mažumai, jo tėvai yra iš Maroko. Marokiečiai yra gana didelė grupė Nyderlanduose ir jis balotiravosi į parlamentą sakydamas, kad nori atstovauti savo bendruomenei. Jis laimėjo didele persvara rinkėjų, kurie iki tol niekada nebalsuodavo, dėka. Šis žmogus akivaizdžiai atstovauja šiai grupei, kuriai iki tol niekas neatstovavo.
Tačiau kai jis paklausė savo rinkėjų, ką jie dabar galvoja apie demokratiją ir atstovavimą, jie atsakė: „Mes vis dar nepasitikime sistema ar kitomis partijomis, mes tiesiog pasitikime tavimi.“ Taigi visų problemų tai neišsprendžia, tai tik pirmas žingsnis vėl užmezgant ryšį.
– Ryšys ir reprezentacija yra puiku, tačiau tai tik priemonės siekiant tikslo. O tas tikslas – sprendimai, kurie būtų realiai naudingi daugeliui žmonių. Tokių sprendimų nematyti. Pavyzdžiui, pastaruoju metu žmones slėgė infliacija, bet Vyriausybė sako, kad nieko negali padaryti. Kainų kontrolė ar kitos intervencinės priemonės net nesvarstomos, dažnai argumentuojant, kad tą draudžia ES taisyklės. Sveikatos apsauga, švietimas, būsto politika – visos šios problemos reikalauja milžiniškų viešojo sektoriaus investicijų, kurių nėra, nes, kaip teigia mūsų politikai, tam nėra pinigų, o skolintis draudžiama. Šiuos apribojimus, žinoma, iš dalies patys ir užsimetėm, tačiau ar demokratija savo dabartine forma gali tą spręsti?
– Labai įdomi mintis. Daug kas išties pasakytų, kad demokratijos rezultatai būtent ir yra vienas pagrindinių argumentų už demokratinę santvarką: dauguma priima sprendimus, kurie naudingi daugumai. O jeigu taip nevyksta, pasitikėjimas sistema silpsta. Visiškai sutinku.
Tik noriu pabrėžti, kad ES šalys labai skirtingai sprendė infliacijos problemą. Pietų Europoje, pavyzdžiui, vyriausybės nesako, kad ES ką nors draudžia, jos sako, kad spausime ES keisti taisykles.
Galbūt Lietuvoje verta panagrinėti, kokios priemonės davė realių rezultatų mažinant infliacijos lygį kitur. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir net Vokietijoje buvo įvestos dujų kainų lubos. Prancūzijoje ir Ispanijoje buvo įvesti griežti ribojimai ir ten infliacija buvo žemesnė nei Rytų Europoje.
Teoriškai nėra jokios priežasties, kodėl demokratinė sistema negalėtų to spręsti. Praeityje rasdavome, kaip reguliuoti ekonominio nepritekliaus efektus ir perskirstyti kapitalizmo naudą. Visiškai sutinku, kad jei nebus perskirstymo, kuris naudingas daugeliui žmonių, demokratija nukentės. Visiškai nereguliuojama ekonominė sistema paprastai nėra suderinama su demokratija.
– Savo tyrimuose analizavote įvairias Europos šalis, taip pat ir Lietuvą. Ar yra kokių nors ryškių regioninių skirtumų ar veiksnių, būdingų tik kai kurioms šalims?
– Grįžtant prie rinkėjų aktyvumo, regioninių skirtumų išties esama: didžiausias aktyvumas stebimas Skandinavijos šalyse, mažiausias – pietryčių ir šiaurės rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Vidurio Europa ir Pietų Europa yra per vidurį. Nieko nuostabaus – Skandinavijos visuomenės vis dar yra vienos egalitariškiausių ir nelygybė ten mažiau veikia rinkėjų aktyvumą.
Tačiau visose šalyse stebime, kad tos pačios grupės yra mažiau politiškai aktyvios. Net ir Skandinavijoje, kaip Rytų Europoje, tai yra jaunimas ir darbo klasės žmonės.
Reikia pastebėti, kad yra buvę ir nukrypimų nuo bendros tendencijos, pavyzdžiui, aktyvumas buvo aukštas pastaruosiuose Lenkijos ar Kroatijos rinkimuose.
– Kokie veiksniai tą galėjo lemti?
– Lenkijos atvejis labai geras. Viena pagrindinių priežasčių – poliarizacija. Kartu buvo jaučiama, kad nuo rinkimų rezultatų daug kas priklauso, kad jie turės didelių pasekmių žmonių gyvenimui ir šalies ateičiai. Tai įtikino net ir jaunus žmones. Rinkimų kampanija jiems perteikė žinutę, kad rezultatai paveiks jų gyvenimus, ypač moterų teises.
Pastebėjome labai įdomų dalyką: po rinkimų klausiami, kodėl balsavo, žmonės sakė: „Jaučiau, kad tai mano pareiga.“ Įdomu, nes paprastai galvojama, kad žmonės balsuoja, nes tikisi kažką gauti sau. Šiuo atveju jie kalba apie pareigą bendruomenei ir šaliai, net jei tiesiogiai pasekmių ir nejaus. Ir tai rinkėjų aktyvumą iškėlė iki 75 proc.
Kroatijoje veikė panaši dinamika, ten irgi vyravo įsitikinimas, kad pirmą kartą į valdžią gali ateiti kraštutiniai dešinieji. Tad progresyviosios partijos aktyviau bandė įtraukti jaunus miesto rinkėjus ir sugebėjo mobilizuoti 15 proc. daugiau rinkėjų nei prieš ketverius metus.
– Ko būtų galima pasimokyti iš šių atvejų?
– Pirma, kad jei vykdysi įprastą kampaniją ir kalbėsi apie tuos pačius dalykus, tai ir balsuoti ateis tik tie patys žmonės. O jei kampanija sugebės parodyti, kad politika turi poveikį mums visiems, ypač nebalsuojančioms grupėms, tai gali padaryti poveikį.
Verta prisiminti, kad nebalsuojantys rinkėjai ne visada nebalsavo. Daugelis jų anksčiau balsavo ir gali vėl tą daryti.
Be to, įprotį balsuoti verta įdiegti kuo anksčiau. Mes žinome, kad kuo vėliau žmogus balsuoja pirmą kartą, tuo mažesnė tikimybė, kad darys tą reguliariai. Jei nebalsavai būdamas dvidešimt kelerių, mažiau tikėtina, kad išvis tą darysi. O jei balsavai, kai tau suėjo 18 – arba net 16 kai kuriose šalyse – net jei kitus rinkimus, būdamas 22-ejų, praleidi, gana tikėtina, kad vėl balsuosi dar kituose, kai tau bus 26-eri.
Taigi demokratiją į žmonių gyvenimus reiktų įvesti kuo anksčiau. Pavyzdžiui, Austrijoje mes rinkdavome mokyklos parlamentą.
Taigi mūsų pasiūlymai yra tokie: sumažinti balsavimo amžių, organizuoti piliečių asamblėjas, rengti kampanijas, nukreiptas į rečiau balsuojančias grupes.
Galų gale, net jei žmonės ir nebalsuoja, didžiulės daugumos teigia, kad nori gyventi demokratinėse valstybėse. Esama tylaus sutarimo, kad tai geriausia sistema, kurioje visi turi vienodą balsą ir gauna geriausią rezultatą. Daug žmonių nėra patenkinti, kaip ji šiuo metu funkcionuoja. Taigi pagrindinė mūsų užduotis – demokratizuoti savo demokratijas.
