Kinija labai atidžiai stebi tai, kas vyksta Ukrainoje, ir darosi išvadas, kad net iš pirmo žvilgsnio lengva atrodanti invazija gali tapti labai nesėkminga, kad Vakarai gali susitelkti ir remti užpultą šalį, tačiau, jei turite branduolinių ginklų, ši Vakarų parama bus labai ribota, sako Mareike Ohlberg, Germano Marshallo fondo Ramiojo vandenyno programos vyresnioji mokslo darbuotoja. Pastaroji Kinijos išmokta pamoka, anot M. Ohlberg, yra labai pavojinga.
Taivaniečių atstovybė Lietuvoje kartu su JAV ambasada Vilniuje, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“ rugsėjo 5–6 dienomis Vilniuje organizavo pirmąjį Lietuvoje Pasaulinio bendradarbiavimo ir mokymų programos (Global Cooperation and Training Framework, GCTF) seminarą „Užsienio jėgų manipuliavimas informacija ir kišimasis į rinkimų procesus“.
Renginys subūrė ekspertus, mokslininkus ir pilietinės visuomenės organizacijas, viena iš eksperčių – M. Ohlberg, sutikusi pasidalinti savo mintimis su LRT.lt portalu.
– Tarkime, aš esu eilinis Lietuvos gyventojas, kuris nelabai domisi užsienio politika. Kinija man atrodo tolima šalis, o Lietuva per maža šalis, kad Kinijai būtų įdomi. Kodėl turėčiau rūpintis Kinijos politika ir jos informacinėmis kampanijomis?
– Iš Lietuvos gyventojų perspektyvos mintis, jog Kinija mums nėra svarbi, nebėra pagrįsta, nes Kinija turi didesnių globalių ambicijų. Manau, kad niekas taip gerai to neparodo, kaip Rusijos invazija į Ukrainą ir parama, kurią Kinija suteikė Rusijai per šią invaziją. Svarbu paminėti, kad Rusijos ekonomika nebūtų išsilaikiusi be Kinijos paramos. Tai ir karinė pagalba, nors ir neletali, ir parama informaciniame, diplomatiniame fronte. Kinijos pareigūnai rinko kitų šalių pareiškimus, palaikančius Rusijos invaziją į Ukrainą, o Kinijos valstybinė žiniasklaida skleidė Rusijos dezinformaciją ir propagandą apie šį karą.
Taigi, jeigu Europos Sąjunga sako, kad nenori, jog Rusijos propagandos mašina, skleisdama dezinformaciją, veiktų Europos teritorijoje, puiku, bet tuomet Kinijos oficiali žiniasklaida perima tuos pačius teiginius ir dažnai tiesiogiai keičiasi informacija su Rusija, skleisdama ją Europoje.
Tad net jei visiškai nesidomite Kinija ir manote, kad ji yra tolima šalis, jos parama Rusijai daro ją svarbią mums. (…) Net jei nenorite nagrinėti nieko daugiau, ką Kinija daro, vien tai, kad Kinija palaikė Rusiją, daro ją svarbią, mano manymu, bet kuriam europiečiui, ir tai yra lemiamas taškas. Yra daugybė kitų svarbių dalykų, bet manau, kad tai yra pats svarbiausias dalykas, kurio žmonės dar nesugeba deramai įvertinti.
Svarbu paminėti, kad Rusijos ekonomika nebūtų išsilaikiusi be Kinijos paramos.
– Matome, kad bendradarbiavimas tarp Kinijos ir Rusijos tik auga. Visiškai suprantama, kodėl Rusijai reikalinga Kinijos parama, tačiau kokį interesą turi Kinija, kodėl Rusija jai svarbi?
– Pirmiausia – Kinija tikrai gauna naudos iš to, kad Rusija tampa nuo jos priklausoma. Ji gauna naudos iš pigesnio energijos importo iš Rusijos – tai didžiulė nauda. Ji taip pat gauna naudos iš to, kad Rusija, jau ir anksčiau buvusi jaunesniąja partnere, tampa dar labiau priklausoma nuo Kinijos. Yra tam tikrų dalykų, kuriuos Kinijos Liaudies Respublika (KLR) nori gauti iš Rusijos, pavyzdžiui, prieigą prie Arkties ar kitus dalykus, todėl šiuos dalykus ji dabar gali gauti lengviau.
Bet kitas dalykas, ir manau, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl KLR taip elgiasi, yra tai, kad šios abi šalys turi bendrą interesą diskredituoti Vakarų šalis. Kinijai svarbu, kad po šio karo silpnesnė liktų NATO, Vakarai, o ne Rusija. Net jei Rusija nėra tiesioginė Kinijos sąjungininkė, tarp jų yra tiek daug bendrų interesų siekiant susilpninti dabartinę pasaulio tvarką, kad tiesiog nėra jokios galimybės, jog Kinija stotų prieš Rusiją šiuo klausimu.
Jau kurį laiką sklando mintis, kad galbūt galime įtraukti Kiniją į kovą prieš Rusiją ir galbūt galime įskelti pleištą tarp jų. Taip, tarp Rusijos ir Kinijos yra daug nesutarimų, tai tikrai nėra pasaulis, kuriame vyrauja tobula harmonija. Tačiau didžiojoje kovoje, kurią abi Vyriausybės mano kovojančios, jos turi vienodus tikslus. Ir ši didžioji kova yra prieš Vakarus, prieš tai, ką jos laiko Jungtinėmis Valstijomis. Tai kova prieš Jungtines Valstijas, nes Kinija labai daug dėmesio skiria JAV (...). Tai pagrindinis dalykas, svarbiausias egzistencinis klausimas.
Ir dėl bet ko, kas susiję su tuo egzistenciniu klausimu, Kinija bendradarbiaus su Rusija.
Kinijai svarbu, kad po šio karo silpnesnė liktų NATO, Vakarai, o ne Rusija.
– Kai kurie didžiosios politinės scenos politikai yra teigę, kad Rusija iš tiesų yra silpna valstybė, nes neturi jokios ideologijos. Tačiau galbūt tiek Rusijos, tiek Kinijos ideologija yra ne kokia nors jų santvarka, o būtent kova prieš Vakarus, Vakarų vertybes, žmogaus teises ir panašiai?
– Šioje kovoje dalyvauja daug interesų ir daug oportunistinio išnaudojimo, būti prieš ką nors savaime nebūtinai yra ideologija. Vis dėlto teigčiau, kad tiek Rusija, tiek Kinija nemažai investavo į tai, kad sukurtų ideologiją, kad sukurtų ką nors, kuo jos tvirtai tiki. Rusijos atveju tai tradicinės vertybės, visa ta idėja, kad „Vakarai bando visus paversti gėjais“ ir panašiai, o mes, Rusija, esame prieš tai. Tai kažkas, ką Rusija ilgai vystė. Kinija taip pat tikrai stengiasi apibrėžti, kuo ji pati tiki, kokia yra jos ideologija, koks yra jos modelis. Manau, šioje srityje ji dar nepatyrė daug sėkmės, bet bando save pristatyti kaip demokratiją. Nemanau, kad tokie naratyvai veikia čia, Vakaruose, bet jie veikia siekiant diskredituoti kitą pusę.
Taigi, tai tikrai nėra kova be ideologijos ir, bent jau Kinijos požiūriu, tai buvo ir tebėra idėjų karas. Kai kalbi su Kinijos atstovais, jie dažnai sako „Vakarai turėtų atsisakyti savo Šaltojo karo mentaliteto“, man tai atrodo gana ironiška, nes Šaltasis karas Kinijoje iš tiesų niekada nesibaigė. Šaltojo karo pabaiga buvo ta akimirka, kai Kinijos komunistų partija netikėtai suprato, kad ji liko beveik viena pasaulyje, turinti tik kelias likusias komunistines partijas, ir pasijuto apsupta priešiškų idėjų, kurios ją gąsdino.
Taigi mintis, kad reikia kovoti su priešiškomis idėjomis, egzistuoja nuo 1990-ųjų pradžios arba nuo dar anksčiau. Tad be abejo, vyksta idėjų kova, Kinijos pusėje ji prasidėjo nuo Šaltojo karo pabaigos, o mes tik dabar pradedame tai suprasti.
– Europoje požiūris į Kiniją nėra vienodas. Matome tokių šalių kaip Lietuva ar Čekija, kurios labiau bendradarbiauja su Taivanu, o kitos šalys ir toliau prekiauja su Kinija, išlaiko gerus santykius. Ar tai artimiausiu metu galėtų pasikeisti, ar kiekviena šalis ir toliau labiau rūpinsis savo interesais?
– Aš manau, kad kiekviena šalis ir toliau rūpinsis savo interesais, taip jau veikia pasaulis, bet tai nebūtinai mane nuteikia pesimistiškai. Jau įvyko nemažai pokyčių ir buvo nemažai žadinančių skambučių.
Jei dabar pažiūrėčiau į savo šalies Vokietijos politiką Kinijos atžvilgiu – taip, ji labai stipriai grindžiama ekonominiais interesais, bet tai yra kelių didelių įmonių ekonominiai interesai. Tos didelės įmonės priklauso nuo Kinijos rinkos, bet jas pradeda lenkti Kinijos konkurentai. Taigi, nors jos šiuo metu vis dar bando advokatauti už taikesnę Kinijos politiką, ateis laikas, kai arba jos nebegalės gauti pelno, nes jis jau mažėja, arba kai Vokietijos Vyriausybė, kai europiečiai pagaliau suvoks, kad galbūt mes negalime formuoti savo politikos pagal tų įmonių interesus, nes jos paprasčiausiai neatstovauja platesniems ekonominiams interesams. Ir mes tai tam tikra prasme jau matome – kai Vokietijos automobilių kompanijos bandė daryti įtaką, kad būtų sustabdytas tyrimas dėl elektrinių transporto priemonių Briuselyje, tai niekur nenuvedė, nes tam tikru metu kiti interesai ima viršų.
Taigi, manau, tai yra iššūkis, su kuriuo mes kovojame Europoje, ir daugiausia kaltės čia tenka didesnėms Europos šalims, kurios yra pagrindinė problemos priežastis, tai yra Vokietijai ir Prancūzijai. Žinoma, mes galime rodyti į Vengriją, ir Vengrija turi savo problemų, kurios kelia didžiulių iššūkių Europos Sąjungai, bet, kalbant apie bendrą politiką, manau, kad didesnę žalą padarė kitos, didesnės, šalys. Tačiau ir tai keičiasi, nes esame tokioje situacijoje, kai net Vokietija ir Prancūzija nebegali visiškai ignoruoti to, kas vyksta Kinijoje, ir fakto, kad jų pačių veiksmų laukas bus ribotas.
– Dar viena šalis, kurios santykiai su Kinija mums įdomūs, yra mūsų kaimynė Baltarusija. Žinome, kad kinai investuoja į šią šalį, neseniai buvo surengtos bendros karinės pratybos. Ką reiškia šis bendradarbiavimas?
– Iš esmės tai yra diktatorių klubas, kur jie susivienija ir remia vienas kitą. Taip, tai turi ekonominį ir karinį aspektą, bet taip pat turi politinį ir ideologinį aspektą.
Pagrindinis Kinijos valdžios siekis yra tai, kad kai tarptautinė bendruomenė vienu metu pažvelgs į bendrą vaizdą, ji laikys Baltarusiją legitimia valstybe, nes ji turi bendrų taškų su Kinija. Taigi, toks bendradarbiavimas turi didesnį tikslą – galimybę pateikti, ką jie daro, savo valdymo modelį ir savo Vyriausybės struktūrą kaip teisėtą modelį, kuris turėtų būti priimtas, galbūt skatinamas, galbūt laikomas sėkmingu.
Taigi, vyksta didesnis ideologinis derinimas. Ir man tai ilgainiui kelia didesnį nerimą, jį reikia neutralizuoti. Ne todėl, kad manau, jog Baltarusija turi didelį ideologinį patrauklumą, bet todėl, kad manau, jog Kinija nuolat stengiasi pristatyti savo valdymo modelį ir savo pasaulio tvarkos viziją kaip ne tik teisėtą, bet ir pranašesnę daugumai pasaulio žmonių. Ir į tai reikia atkreipti dėmesį.
Iš esmės tai yra diktatorių klubas, kur jie susivienija ir remia vienas kitą.
– Praėjusių metų gruodį lankiausi Taivane ir pasijutau kaip namuose, t. y. kaip Lietuvoje, nors ir kitame pasaulio krašte. Ką turiu omenyje? Mes ir taivaniečiai kalbame apie visiškai vienodus dalykus – kovą su dezinformacija, pilietinį atsparumą, gynybą ir pan. Kodėl tokioms didelėms valstybėms kaip Kinija ar Rusija rūpi tokios mažos valstybės kaip Lietuva ar Taivanas, kodėl čia nukreipiamos jų pajėgos kuriant informacines kampanijas ar bandant įtikinti savo propaganda?
– Kinijos idėja yra ta, kad, norint užtikrinti savo legitimumą, reikia tarptautinio pripažinimo. Negali būti visiškai saugus, kol neturi tarptautinio legitimumo. Daug kas, ką Kinijos valdžia daro, iš tiesų yra nukreipta į vidaus auditoriją. Vienas klasikinis Kinijos Vyriausybės žingsnis užsieniečių atžvilgiu – girti Kinijos komunistų partiją ir jos valdymo modelį. Todėl jai reikia tarptautinio pripažinimo, legitimumo ir pritarimo, kad ji galėtų parodyti savo žmonėms: esame plačiai priimti, turime gerą modelį, kas jūs tokie, kad kritikuotumėte Kinijos valdymo modelį, jei visi užsieniečiai jį patvirtina.
Taigi, šis tarptautinis legitimumas iš užsienio suteikia savotišką pritarimą. Kinijos komunistų partija į tai žiūri kaip į ilgalaikį režimo saugumo tikslą. Mintis yra ta, kad pro mūsų sienas plūsta priešiškos idėjos apie tai, kad galbūt Kinija turėtų būti demokratinė, galbūt Kinija turėtų turėti valdžių atskyrimą, galbūt Kinija turėtų turėti tikrą teisinę valstybę, ir mes negalime nuolat kovoti su tomis idėjomis savo šalies viduje. Mes turime perkelti didesnę kovą į užsienį ir pakeisti idėjas globaliu lygiu. Ir kai įtikinsime visus užsienyje, kad mūsų modelis yra teisėtas, mes nebeturėsime kovoti tų mažesnių kovų savo valstybėje.
Tai yra didesnė idėja. Būtent tai matome Kinijos Vyriausybės veikloje, ir tai yra šių svarstymų pasekmė.
– Kinija ilgą laiką investavo į vadinamuosius globaliuosius Pietus – į įvairius projektus, infrastruktūrą ir pan., lyg ir neprašydama nieko mainais. Skirtingai nuo Vakarų, kurie už paramą prašė laikytis teisės viršenybės, gerbti žmogaus teises. Vašingtone išgirdau, kad dabar jau ir kai kuriose valstybėse, kuriose Kinija yra investavusi, įvyksta praregėjimas, kad galbūt tie pastatyti infrastruktūros projektai yra nekokybiški, kai kurie buvo pastatyti ir net nepradėjo veikti. Ar keičiasi globaliųjų Pietų požiūris į Kiniją?
– Taigi, galbūt pradėsiu nuo fakto, kad Kinijos parama ar Kinijos pinigai nėra be politinių sąlygų – jos tiesiog skiriasi. Šios sąlygos yra parama Kinijos iniciatyvoms Jungtinių Tautų lygiu, parama Kinijos pozicijai dėl Taivano. Kinija neabejotinai spaudžia Pietų pusrutulio Vyriausybes viešai pasakyti „Taivanas yra Kinijos dalis, visada buvo Kinijos dalis“ ir panašiai. Taigi, politinės sąlygos egzistuoja, jos tiesiog kitokios.
Kalbant apie požiūrį į Kiniją Pietų valstybėse ir kaip jis keičiasi, manau, kad tai yra neįtikėtinai sudėtingas klausimas, nenorėčiau generalizuoti. Manau, kad yra daug projektų, į kuriuos pinigai buvo investuoti netinkamai, buvo finansuojami projektai, kurie niekada nebuvo ekonomiškai gyvybingi, kurie niekur nenuvedė ir baigėsi pinigų švaistymu. Bet manau, kad tai labai sudėtingas vaizdas. Buvo daug projektų, kai kurie jų pavyko, kai kurie tikrai nepavyko, kai kuriose situacijose dabar jaučiamas priešiškumas Kinijai dėl neveikiančių projektų. Tačiau negalima pasakyti, kad visuomenės nuomonė apie Kiniją globaliai dėl to keičiasi.
Manau, kad Kinijai turbūt teks reikalauti daugiau už mažiau, nes ji restruktūrizuoja savo ekonomiką ir bando susigrąžinti dalį pinigų, mat Kinijos ekonomika susiduria su sunkumais. Tai pakeis Kinijos įsitraukimą į kai kurias šalis, nes ji paprasčiausiai turės mažiau pinigų išleisti ir tai gali turėti tam tikros įtakos.
Kita vertus, Rusija neturi daug pinigų išleisti daugybei Pietų šalių, tačiau ji vis tiek ten yra sėkminga daugeliu aspektų. Taigi, norėčiau būti atsargi dėl idėjos, kad jei Kinijos pinigai traukiasi, viskas pasikeis ir žmonės taps labai nusivylę, nebūtinai taip bus. Tai sudėtinga situacija, į ją turime atkreipti dėmesį ir patys investuoti į tinkamus santykius ir kurti gerus ryšius.
Kinija neabejotinai spaudžia Pietų pusrutulio Vyriausybes viešai pasakyti „Taivanas yra Kinijos dalis, visada buvo Kinijos dalis“ ir panašiai.
– Vašingtone taip pat teko girdėti, kad Kinija yra tikrasis iššūkis Amerikai ir Vakarams, o Rusija yra kaip tokia laikina, lokali problema. Tačiau žinome, kad ir Rusija turi ką pasiūlyti Kinijai. Pavyzdžiui, mokymus kaip kurti propagandą...
– Mintis, kad galima atskirti šiuos du dalykus ir teigti, jog JAV turi interesų tik Indijos ir Ramiojo vandenyno regione ir konkuruoja tik su Kinija, yra klaidinga, nes nors ir nėra tobulo susiderinimo, tarp šių dviejų šalių (Rusijos ir Kinijos) yra pakankamai bendradarbiavimo ir koordinavimo. Jei Rusija pasieks reikšmingų laimėjimų euroatlantiniame teatre, tai paveiks Kinijos požiūrį į tuos klausimus, tai, ką ji jaučia galinti daryti, ir kaip pasitikės savimi, mesdama iššūkį JAV kitose srityse. Todėl leisti Rusijai laimėti ir sakyti, kad mes tiesiog atsitrauksime nuo to ir užsiimsime tik Kinija, yra trumparegiška. Taip neveikia, nes šie dalykai yra susiję, o Rusijos pergalė tikrai paskatins Kiniją veikti kitose srityse ir sukels tik daugiau problemų JAV.
Antras punktas – taip, Kinija tikrai gauna naudos iš Rusijos. Pavyzdys, apie kurį buvo kalbama, yra informacijos srities mokymai ir prieiga prie tam tikrų tinklų, kuriuos Rusija kūrė Europoje daug metų, dešimtmečių, žmonių, kurie palaiko Rusijos interesus. Mes matome, kad Kinija pradeda susisiekti su tais pačiais žmonėmis ir naudotis tais pačiais kanalais.
Taip pat matome, kaip Kinija mokosi tam tikrų metodų, kaip manipuliuoti informacine erdve. Tai tik keletas pavyzdžių, kur Kinija gali to išmokti iš Rusijos, taip pat ir politinių skilimų išnaudojimo srityje, nes šiuo metu Kinija turi daug pinigų, skirtų manipuliuoti informacija, tačiau jai labai trūksta vietinio politinio konteksto, ji turi labai mažai supratimo apie tai, kas yra pagrindiniai veikėjai Europos šalyse. Jai trūksta kalbinių gebėjimų veikti vietinėmis kalbomis, todėl ji gali gauti daug naudingos informacijos iš Rusijos, ir tai tik vienas pavyzdys.
Kitas dalykas, apie kurį jau buvo kalbėta, yra tai, kad Kinija labai domisi Arktimi, todėl ji save vadina „neoarktine šalimi“ ir Arkties prieiga yra dar vienas dalykas, kurį Kinija gali gauti iš Rusijos. Ir kuo labiau Kinija padeda Rusijai ir kuo labiau Rusija tampa priklausoma nuo Kinijos, tuo labiau tikėtina, kad Kinija galės gauti iš Rusijos tai, ko seniai troško, nes tam tikru momentu ji turės daug daugiau svertų.
Vis kalbame apie tai, kaip norėtume, kad Kinija naudotų savo svertus, kad priverstų Rusiją sustabdyti karą. Kodėl Kinija turėtų bandyti sustabdyti Rusiją, jei ji gali gauti iš Rusijos dalykų, kurių jau seniai troško, ir panaudoti savo svertus, kad jų gautų, pavyzdžiui, Arkties prieigą?
Taigi, yra dalykų, kurių Kinija gali gauti, ir tai kenkia JAV nacionaliniam saugumui.
Kodėl Kinija turėtų bandyti sustabdyti Rusiją, jei ji gali gauti iš Rusijos dalykų, kurių jau seniai troško?
– Ar Kinija stebi tai, kas vyksta Ukrainoje, ir išmoksta savo pamokas dėl galimo Taivano užpuolimo?
– Manau, kad Kinija labai atidžiai stebi šį karą ir padarė įvairių išvadų. Vienas iš dalykų, kuriuos ji išsinešė iš šio karo, yra tai, kad net ir palyginti lengva invazija gali būti nesėkminga. Čia vyksta sausumos invazija, o Taivano atveju ji vyktų per vandenį, tai yra sunkesnis invazijos būdas. Tai sudėtingas dalykas, ir net tokia palyginti lengva invazija kaip Ukrainos gali baigtis labai labai blogai, jei nebūsite tinkamai pasirengę. Jei nesate pajėgūs valdyti savo kariuomenės, jei nesprendžiate karinės korupcijos problemų, galite susidurti su sunkumais. Ir mes matėme atitinkamų pokyčių Kinijoje.
Kita išvada yra ta, kad taip, aš manau, jog Kinijos Liaudies Respublika buvo nustebinta Vakarų reakcijos. Asmeniškai aš galiu kritikuoti, kad reakcija nebuvo tokia stipri, kaip tikėjausi, tačiau manau, kad ji viršijo lūkesčius. Manau, kad Kinija tikėjosi daug mažiau. Todėl ji stebi šią situaciją ir yra labai susirūpinusi. Kinija siekia labiau integruotis į Vakarų sistemas, kad jai būtų sunkiau pritaikyti sankcijas. Tai buvo jų atsakas.
Taigi, abi išvados galėtų atgrasyti Kiniją. Trečioji išvada, kurią Kinija, mano manymu, padarė, nors apie ją daug nekalbama, nes tai nėra gera išvada, yra ta, kad jei turite branduolinių ginklų, Vakarų aljanso parama kovojantiems prieš jus bus labai ribota. Manau, kad tai yra trečioji išvada, ir ji yra pavojinga.
Kinija siekia labiau integruotis į Vakarų sistemas, kad jai būtų sunkiau pritaikyti sankcijas.
– Egzistuoja įsitikinimas, turbūt labiausiai paplitęs Ukrainos žiniasklaidoje, kad Rusija branduolinio ginklo nenaudoja dėl to, kad Kinija jai gana griežtai tai uždraudė. Nežinau, ar tai yra jūsų kompetencijos sritis, bet ar gali būti tokia priežastis?
– Tai nėra mano kompetencijos sritis, bet nemanau, kad tai yra priežastis. Būčiau labai nustebusi. Manau, kad Kinija bando sukurti įspūdį, jog ji turi vadovaujamą poveikį Rusijai. Aš tikrai manau, kad Kinija suinteresuota, kad Rusija nenaudotų branduolinių ginklų šioje situacijoje, bet manau, kad tuo pačiu suinteresuotas ir pats Putinas.
– Kaip jums atrodo, koks yra pats sėkmingiausias Kinijos naratyvas čia, Vakaruose?
– Manau, sėkmingiausia naratyvo dalis ilgą laiką buvo ta, kad Kinija yra susijusi tik su ekonomika, bent jau Vakarų Europoje. Dabar tai jau nebėra tiesa, bet ilgą laiką sėkmingiausias Kinijos naratyvas Europoje buvo toks: Kinija nedalyvauja politikoje, neturi didelių planų, ji tiesiog nori užsiimti verslu ir yra tinkama partnerė tuo atžvilgiu. Verslą galima vykdyti nesirūpinant jokiomis platesnėmis sąlygomis, jokiais geopolitiniais aspektais ir pan.
Viena iš pastarųjų ketverių metų įvykių pasekmių yra tai, kad šis naratyvas Europoje jau nebėra veiksmingas, o europiečiai pradeda suprasti, kad tai netiesa.
Vis dėlto turiu pasakyti, kad man atrodo, jog europiečiai, ir kalbu ne tik apie vokiečius, bet ir apie dalį visuomenės Lietuvoje, toliau nuvertina Kiniją ir jos politines ambicijas. Manau, kad taip yra dėl to, jog trūksta supratimo apie Kinijos sistemą, Vyriausybę ir jos ambicijas šioje srityje. Todėl manau, kad turime tai keisti, turime plėsti savo žinias apie Kiniją ir geriau suprasti politines, geopolitines ir strategines Kinijos komunistų partijos motyvacijas.
