Ką reiškia Vladimiro Putino pareiškimai apie branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijoje, kaip NATO dalyvauja Rusijos kare prieš Ukrainą ir kiek pačios Aljanso rytinės šalys yra pasirengusios apsiginti? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ apie tai kalbėjo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
– Jungtinės Valstijos sako nematančios jokių ženklų, kad Rusija perdislokuotų taktinį branduolinį ginklą į Baltarusijos teritoriją. Jūsų vertinimu, ką reiškia tokie V. Putino pareiškimai?
– Pirmiausia tai yra politinė žinutė Vakarams, Vakarų valstybėms, kad „mes eskaluosime situaciją tol, kol jūs aktyviai remsite Ukrainą“, ir noras susikurti tam tikras galimas derybines pozicijas, bet aš manau, kad dabartinėje situacijoje tai atrodo toks neadekvatus branduolinio vėzdo naudojimas. Aš manau, kad Jungtinės Amerikos Valstijos situaciją vertina gana blaiviai. Taip, gali dislokuoti branduolinį ginklą, taktinį branduolinį ginklą, kuris yra beveik visuose Rusijos pasieniuose – nuo Kaliningrado srities, Pskovo, visur aplink jis yra. Ką tai keistų? Aš manau, kad taip, tai yra situacijos eskalavimas, tai yra visiškai nepageidautinas žingsnis, bet mūsų reakcija, aš manau, turėtų būti aiški ir gana rami – didesnės sankcijos, tarp jų ir branduolinei energetikai. Čia yra tos erdvės, kur galima stiprinti sankcijas Rusijai ir Baltarusijai.
– Kokia yra tikimybė, kad šitie V. Putino pareiškimai pasieks priešingą tikslą? Jeigu jis nori Vakarus atgrasyti nuo ginkluotės tiekimo, tai kiek turime šansų, kad rezultatas bus priešingas, kad Ukraina gaus daugiau ginkluotės?
– Aš manyčiau, kol kas visi V. Putino veiksmai davė visiškai priešingą rezultatą ir šitas tikrai nebus išimtis. Ar atgrasys Vakarų valstybes keisti Ukrainos rėmimo politiką? Tikrai ne, tokių požymių net nesimato. O kad V. Putiną dar kartą įvertins kaip neadekvatų politinį lyderį, tai taip, tai dar vienas „pliusas“ jo įvaizdžiui. Bet Ukrainos rėmimas yra Europos, manau, ateities klausimas.
– Patys ukrainiečių ir politikai, ir visuomenės veikėjai sako, kad nesulaukia to galutinio Vakarų apsisprendimo perorientuojant, jeigu taip galima pasakyti, karo lozungą iš „Ukraina negali pralaimėti“ į „Ukraina privalo nugalėti“, o tai reikštų atitinkamą Vakarų santykį ir paramą. Kaip jūs matote tą virsmą, ar jis užtektinai greitas?
– Visada norisi tokių virsmų greičiau, bet dalis valstybių apskritai pakeitė poziciją Rusijos atžvilgiu ir Ukrainos atžvilgiu – nuo Vokietijos iki Pietų Europos šalių, kai kurios iš jų net nesiruošė tiekti ginkluotės, o dabar tiekia. Virsmai vyksta, gal ne tokie greiti, kaip norėtųsi, tačiau jie realūs ir duoda realią naudą Ukrainai. Mes anksčiau nekalbėjome apie Graikiją kaip rėmėją, dabar matome, kad ji remia, nekalbėjome apie Bulgariją kaip rėmėją, dabar ji yra remianti šalis. Yra atskirų šalių visuomenėse didelių pokyčių. Kad Vakarų visuomenė keistų poziciją dėl Ukrainos, kol kas dar tokių požymių nėra, bet Rusija daro viską, kad jų atsirastų.
– Krymo marionetinis gubernatorius skelbia kuriantis savo privačią kariuomenę Jevgenijaus Prigožino grupės „Wagner“ pavyzdžiu. Kaip jūs vertinate tokių darinių kūrimą, ką tai sako apie padėtį Rusijos kariuomenėje?
– Ne vienas veikėjas Rusijoje jau kūrė savo privačią kariuomenę, pradedant oligarchais, kurie ir anksčiau turėjo šokių tokių galimybių, dabar egzistuoja „Wagner“ ir „Reduto“ grupuotė, dar keliolika tokių grupuočių kuriama Sankt Peterburge, kuriama ir Pietų, ir Šiaurės Rusijoje. Tiesą sakant, tokių grupuočių atsiradimas reiškia, kad ruošiamasi galimam nestabilumui Rusijoje, jeigu V. Putino staiga neliktų ir tektų ginti savo interesus. Turiu omenyje, ne kovoti su Ukraina, bet viduje tarpusavyje kariauti.
– O kiek tai gali būti veiksmai pagal Kremliaus planą? Tiesiog kurti regimybę, kad tai yra labai nestabilu, ir taip gąsdinti Vakarus Putino dingimu iš politinės arenos?
– Galimas toks dalykas, nes dalis valstybių matuojasi ir aplinkybes, kas gi būtų, jeigu neliktų V. Putino ir Rusija būtų visiškai nestabili, bet branduolinis ginklas vis tiek ten būtų. Aš manyčiau, tos baimės yra iš Sovietų Sąjungos žlugimo laikų.
1990–1991 metais ir Lietuvai daug kas sakė, kad neženkit to ar kito žingsnio, nes mums reikia Sovietų Sąjungos stabilumo, tad aukokite savo nepriklausomybės siekį dėl to stabilumo. Dabar irgi ta pati dilema – aukokit Ukrainą, bet užtat V. Putino Rusija bus stabili. Bet ar mums reikia tokios Rusijos, tokios agresyvios kaimynės? Tai šiuo atveju, aš manau, kad ir Europai tokios kaimynes tikrai nereikia.
– Kaip jūs prognozuojate pavasarinį Ukrainos puolimą, kuris su kiekviena diena kaip ir turėtų artėti, nes žemė sausėja ir atsiranda geresnių sąlygų kariuomenei pulti?
– Ukrainiečiai apskritai prašo nekomentuoti galimybių, krypčių, nebūti Rusijos kariuomenės nuotoliniais ekspertais. Bet galima tiesiog įvertinti Ukrainos galimybes, o jos, skirtingai nuo Rusijos, nemažėja, galimybės, potencialas įvykdyti kontrpuolimą tikrai didesnis, negu Rusija gali įsivaizduoti. Tačiau kaip Ukraina jį išnaudos, ką pasirinks, kokius būdus, jie tikrai neskelbs iš anksto, dabar galima tik spėlioti.
– Pakalbėkime tuomet apie pačios Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pasirengimą teoriškai galimam Rusijos atakos atvejui. Praėjusią savaitę Vilniuje vyko bent pora renginių apie saugumą ir viename iš jų buvęs JAV sausumos pajėgų vadas Europoje sakė, kad jis nežino informacijos, kuri jį džiugintų, apie trijų Baltijos šalių bendradarbiavimą, apie galimą jų technikos tinkamą sąveiką ir panašiai. Kaip yra iš tiesų?
– Generolas Hodgesas iki 2017 metų pabaigos buvo pajėgų vadu Europoje ir, be abejo, žino, kad per tuos 5-erius metus, beveik 6-erius, daug kas pasikeitė. Jo laikais mūsų šalyse atsirado priešakinės NATO pajėgos, o dabar mes tarpusavio valstybių sąveiką vykdome ir per bendrus įsigijimus, ir susitarimus dėl bendrų įsigijimų. 2021–2022 metais ne vienas toks susitarimas buvo sudarytas, suskaičiavau net keletą jų, pavyzdžiui, susitarimas dėl amunicijos, medicininės įrangos įsigijimo už dešimtis milijonų eurų, <...> deramasi dėl bendro patrulinių laivo įsigijimo, ilgalaikis susitarimas dėl prieštankinės ginkluotės „Carl Gustaf“ įsigijimo kartu su amunicija, kurį sudarė visos valstybės kartu su Švedija, ir dar taip toliau. Tiesa, ir HIMARS susitarimas, kad trys valstybės kartu turi vystyti šį pajėgumą. Taip kad yra pokyčių per pastaruosius porą metų.
– Bet jeigu vertintume dabartinę padėtį, kiek galima ta greita sąveika, kiek turima Lietuvos, Estijos ir Latvijos technika dera?
– Anksčiau valstybės pasirinko skirtingus kelius ir tą reikia pripažinti. Dabar atsukti laikrodžio rodykles ir laiko atgal negalima. Pavyzdžiui, latviai ir estai pasirinko vikšrines platformas, mes pasirinkome ratines platformas. Bet aš manau, kad vis dėlto svarbiausias dalykas, kad ateityje <...> turėtume vienodo kalibro amuniciją, kad vieni kitus galėtume aprūpinti, kad mūsų pajėgos derėtų. Mes, be abejo, kalbamės, pavyzdys yra sistemų HIMARS naudojimas. Tai čia yra didžiulis visų trijų valstybių bendradarbiavimas, visų trijų kariuomenių.
– Bet ar tų kalbų užtenka, ar yra kažkokių preliminarių susitarimų?
– Tai čia jau darbai, dabar kalbu tik apie konkrečius darbus, nes planų, be abejonės, yra gerokai daugiau. Bent porą kartų per metus mes visi trys ministrai susitinkame ir kalbamės apie tuos planus. Yra bene penkios pagrindinės kryptys, kur link krypsta mūsų bendravimas.
– Kokio lygio yra bendradarbiavimas ir suderinamumas su Lenkijos turima technika, nes Lenkijai hipotetiniu grėsmės atveju tikrai tektų labai didelis vaidmuo?
– Mūsų ginkluotės kalibrai vienodi, tačiau, žinoma, Lenkijos galimybės įsigyti įvairios ginkluotės, statytis gamyklas ginkluotei surinkti yra šiek tiek kitokios negu Lietuvos. Iš kitos pusės, mes stengėmės, kad su mūsų pagrindiniais sąjungininkais – ir JAV, ir Vokietija – mus sietų tos pačios platformos, tie patys pirkimai, pavyzdžiui, Lietuva, įsigydama šarvuotų mašinų pėstininkams vežti, vis dėlto dalyvauja Amerikos kariuomenės pirkimuose. 500 šių mašinų į Lietuvą atkeliauja būtent iš šito pirkimo. Amerikiečių pajėgų Lietuvoje taip pat yra, nereikia to pamiršti, ir mes esame pirma Europos valstybė, kuri taip apsirūpins atsižvelgdama į amerikiečius.
– Kaip mes sąveikausim su vokiečiais?
– Su vokiečiais mus sieja tos pačios savaeigės artilerijos sistemos, ta pati platforma „Boxer“, be abejonės, pėstininkų ginkluotė ir taip toliau, galima vardinti ir vardinti. To tikrai yra daug.
– Viešojoje erdvėje galima rasti priekaištų, kad Lietuva, kitaip negu Lenkija, nesiruošia įsirėminti sienos kliūtimis ir užsibarikaduoti. Kaip jūs vertinate tokius Lenkijos planus ar bent jau pareiškimus apie tai?
– Galiu pasakyti, kad Lietuva ir Lenkija eina tuo pačiu keliu, mes turime planų ir juos realizuojame, skiriame lėšų, pavyzdžiui, konkretiems įtvirtinimams. Tai nereiškia, kad jie turėtų būti išdėlioti konkrečiose vietose, kad kita pusė jau iš anksto viską žinotų, savo planus pagal tai paderintų. Lenkija irgi to nedaro. Tiesiog dar kartą noriu pasakyti, kad Lenkijos politinė žinutė dėl ant kelio išstatytų įtvirtinimų buvo tokia, kad siena su Baltarusija yra uždaryta, nes tai buvo pastatyta būtent ant kelio perėjimo punkto. Buvo siunčiama tokia politinė žinutė, o kiti veiksmai iš esmės tokie pat, kaip ir mes planuojame ir darome.
