Naratyvas apie agresyvius Lenkijos ketinimus Ukrainos atžvilgiu iš aukščiausių Rusijos pareigūnų ir propagandistų lūpų girdimas nuo pat plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo pradžios. Jie atkakliai tai tvirtina, nepaisant akivaizdaus šios tezės absurdiškumo. Kaip Kremlius bando supriešinti lenkus ir ukrainiečius ir ar tokie bandymai gali būti sėkmingi?
Ciklo „LRT FAKTAI. Ukraina“ straipsniai publikuojami pagal Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą tarptautinę programą „MediaFit“, siekiant padidinti Ukrainos regionų informacinį stabilumą. Už skelbiamos medžiagos turinį atsako tik LRT ir autoriai; ji nebūtinai atspindi Europos Sąjungos požiūrį.
Antilenkiškos „žinutės“ ukrainiečių susirašinėjimo programose
Lenkai nori asimiliuoti ukrainiečių tautą ir užimti vakarinius Ukrainos regionus. Tuo pat metu Lenkijos valdžios požiūris į pabėgėlius iš Ukrainos keičiasi į blogąją pusę. Populiaria susirašinėjimo programėle „Signal“ besinaudojantys ukrainiečiai gavo žinutes su tokiais propagandiniais teiginiais. Liepos 31 dieną apie tai socialiniame tinkle „Facebook“ parašė ukrainiečių žurnalistė Galina Tanai, paskelbusi pranešimų ekrano kopijas. Propagandinių žinučių autoriai per daug nesivargino – SMS siunčiamos iš telefono numerių, prasidedančių +7 – Rusijos Federacijos telefono kodu.
Nepaisant nesmagumo jausmo, kurį kelia tokios informacinio-psichologinio pobūdžio operacijos, reikėtų atkreipti dėmesį į pranešimuose dėstomas mintis. Čia galima rasti visą puokštę naratyvų, stumiamų Kremliaus, siekiančio įkalti pleištą tarp ukrainiečių ir lenkų. Jų autoriai stengiasi ukrainiečiams sukelti „grėsmės iš Vakarų“ jausmą. „Mūsų vaikai bus pagrobti ir paversti lenkais, – rašoma SMS žinutėje. – Lenkai nori susigrąžinti vakarinius Ukrainos regionus – oficialiuose renginiuose jie teigia, kad Lvivas – Lenkijos miestas.“
Antroji tezių dalis logikos požiūriu prieštarauja pirmajai. Čia kalbama apie tariamą lenkų neapykantą ukrainiečiams.
„Paprasti lenkai atvirai smerkia savanorius, renkančius lėšas ukrainiečių pabėgėliams, ukrainiečių kalba lenkams tampa it raudona skraistė buliui“, – rašoma propagandiniuose pranešimuose. Tokiu būdu, viena vertus, Lenkija neva nori polonizuoti ukrainiečius, o kita vertus, ukrainiečiai sukelia lenkams pasidygėjimą.
„Lenkai taps ukrainiečių ponais“
Kremliaus siekis sugriauti Ukrainos ir Lenkijos vienybę nėra naujiena. Nuo pat pirmųjų plataus masto karo mėnesių Rusijos propaganda atkakliai piršo tezę, kad Lenkija neva ketina okupuoti Ukrainą. Gegužės 31 d. ši tezė buvo išsakyta aukščiausiu lygiu – Rusijos Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas pareiškė, kad Varšuva „pereina prie Ukrainos teritorijų užgrobimo veiksmų“.
Birželio 10 dieną Vladimiro Putino satelitas, nepripažintas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad Minskui ir Maskvai greičiausiai teks kautis su Lenkija dėl Vakarų Ukrainos. Po kelių dienų Baltarusijos diktatorius padarė dar vieną pareiškimą: „Negalime leisti, kad lenkai mus visiškai apsuptų. Tai nėra saugus variantas. Kartą sakiau: ukrainiečiai mūsų ir rusų dar paprašys, kad padėtume jiems išsaugoti vientisumą. Kad jų nesuplėšytų“.
Informacinės-propagandinės bangos suaktyvėjimą iššaukė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, gegužės pabaigoje pirmą kartą paskelbęs apie įstatymo projekto dėl Lenkijos piliečių ypatingos teisinės padėties Ukrainoje pateikimą parlamentui. Tuo metu siūlomo dokumento detalės dar nebuvo žinomos, todėl Rusijos propagandistai pasitelkė savo vaizduotę. Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Rusijos žiniasklaida paskelbė ne vieną straipsnį, kurių autoriai teigė, kad, jei įstatymas būtų priimtas, Ukrainos piliečiai savo valstybėje taptų „antros rūšies žmonėmis“, o lenkai – „ponais“.
„Lenkijos policija galės suimti žmones Ukrainos teritorijoje ir išgabenti juos į Lenkiją, kur Ukrainos įstatymai neturi teisinės galios. Lenkai užims pagrindines pareigas valstybės institucijose ir teismuose, o tai leis jiems paruošti Ukrainos regionus tolesnei absorbcijai ir tiesioginiam prijungimui prie Lenkijos. Žinoma, remiantis tautos valios pareiškimais, kuriuos Vakarų šalys nedelsdamos pripažins. Lenkų kalba Ukrainoje taps antrąja valstybine kalba“, – tai citata iš vieno rusų propagandos šaltinio.
Įstatymą „Dėl teisinių ir socialinių garantijų Lenkijos Respublikos piliečiams, esantiems Ukrainos teritorijoje, nustatymo“ Aukščiausioji Rada priėmė liepos 28 d., o rugpjūčio 15 d. jį pasirašė prezidentas. Jau dokumento preambulėje teigiama, kad jis priimtas reaguojant į kovo 12 d. Lenkijos Seimo patvirtintą įstatymą „Dėl pagalbos Ukrainos piliečiams ginkluoto konflikto metu“. Visos Ukrainos įstatymo nuostatos tiesiogiai atspindi Lenkijos įstatymo nuostatas. Lenkijos piliečiams leidžiama legaliai būti Ukrainos teritorijoje 18 mėnesių, įsidarbinti be papildomų leidimų, gauti socialines pašalpas, užsiimti verslu, mokytis ir gauti medicininę priežiūrą tokiomis pat sąlygomis kaip ir Ukrainos piliečiams.
Dokumentas, žinoma, nenumato galimybės Lenkijos piliečiams užimti pareigas valstybės tarnyboje ar, juo labiau, teismuose. Jame nekalbama apie lenkų teisėsaugos pareigūnų ar kariuomenės įvedimą į Ukrainos teritoriją, balsavimo teisė suteikimą Ukrainoje gyvenantiems lenkams. Abipusis sienų atvėrimas nereiškia visiško dviejų valstybių susijungimo“, – sakė buvęs Lenkijos darbo ministras Piotras Kulpa. Jo nuomone, tokios priemonės yra laikinos ir būtinos karo laikotarpiu.
„Tam tikra prasme karo metu mūsų visuomenės susijungė. Bet tai laikina, nes mes nekalbame apie kažkokios bendros valstybės kūrimą, – sako lenkų ekspertas. – Kalbame apie saugumo aljanso kūrimą, grįstą abipusės priklausomybės suvokimu. Ši sąjunga reiškia, kad kiekvienas yra šeimininkas savo šalyje, gerbiantis ir atsižvelgiantis į partnerio vaidmenį.“
„Donbaso užėmimas“ ir „Zelenskio nušalinimas“: Rusijos žiniasklaidos nušviečiami „agresyvių lenkų“ planai
Liepą Kremlius paleido naują isterijos bangą dėl neva agresyvių Lenkijos planų. Liepos 12 dieną Rusijos Federacijos Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas pareiškė, kad Varšuva „bando užmaskuoti ekspansiją į Vakarų Ukrainą“. Jis pridūrė, kad Rusija atskleidė agresyvius Lenkijos planus, todėl dabar Lenkijos valdžia bando patraukti į savo pusę Vengriją ir Rumuniją, kad kartu suskaidytų Ukrainą. Vėliau Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba paskelbė dar keletą pareiškimų, susijusių su tariamais Lenkijos planais siųsti į Ukrainą karius, taip pat perimti „perspektyviausių ekonomikos sričių“ kontrolę.
Per keletą savaičių Rusijos žiniasklaidoje pasirodė dešimtys publikacijų šia tema. „Buvęs diplomatas išvardino Lenkijos kariuomenės įvedimo į Ukrainą sąlygas“, – „Lenta.ru“; „Nauja Žečpospolita ar nepriklausomybė? Ar Lenkija padalins savo draugę Ukrainą – Nacionalinė naujienų tarnyba; „Lenkija ieško būdų, kaip pavergti Ukrainą“, – laikraštis „Vzgliad“; „Varšuva planuoja Ukrainą paversti Lenkijos „pusiau kolonija“, – „EA Daily“ ir panašiai.
Visą šią medžiaga vienija tai, kad nėra jokių konkrečių Lenkijos „agresyvius veiksmus“ liudijančių faktų. Tik kalbos apie tariamas imperines Varšuvos ambicijas ir tariamą Kyjivo, kuris pats negali sustabdyti Rusijos puolimo, todėl yra priverstas sutikti su daline okupacija, kad sulauktų pagalbos iš Lenkijos, silpnumą.
Atskirais atvejais Rusijos melagienų kūrėjai demonstruoja daugiau kūrybiškumo. Pavyzdžiui, „EA Daily“ paskelbė žemėlapį, kurį Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis demonstravo Lugane, Šveicarijoje, vykusioje tarptautinėje konferencijoje dėl Ukrainos atstatymo. Joje nuo karo veiksmų nukentėję Ukrainos regionai pažymėti užsienio valstybių, kurios pagal Ukrainos ministrų kabineto projektą, pasibaigus karui, galėtų globoti ir padėti atstatyti vieną ar kitą regioną, vėliavomis. Propagandistai pateikė šį žemėlapį kaip įrodymą, kad Vakarų šalys planuoja pasidalinti Ukrainą. Lenkija, kaip rašo „EA Daily“, esą nusitaikė į Donecko sritį,. Tiesa, vadovaujantis tokia žemėlapio interpretacija, tenka konstatuoti, kad „imperinė“ Airija siekia užimti Ukrainos Rivnės regioną, o „Kanados nacionalistai“ svajoja aneksuoti Sumų sritį.
Dar viena originali versija susijusi su tuo, kad Lenkija neva nori, jog Volodymyrą Zelenskį prezidento poste pakeistų vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas. Apie tai rašo rusų leidinys „Svobodnaja pressa“. Tai, anot jų, įrodo faktas, kad lenkų laikraštis „Gazeta Wyborcza“ ant viršelio įdėjo Ukrainos generolo nuotrauką su prierašu „Pirmasis Ukrainos atamanas“. Tokiu būdu propagandistai nori vienu šūviu nušauti du zuikius – supriešinti Kyjivą su Varšuva ir Ukrainos prezidento administraciją su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generaliniu štabu.
Kam skirta Kremliaus propaganda?
Bandydama supriešinti ukrainiečius ir lenkus, Rusijos propaganda dažnai pasitelkia istorinius argumentus. Aktyviai analizuojamos aštrios istorinės temos, kurias šios tautos interpretuoja skirtingai. Tokios provokacijos pavyzdys – prieš kelias savaites išplatinta netikra „anketos“, kurią neva Lenkijoje verčiami užpildyti ukrainiečių pabėgėliai, norintys gauti lenkišką identifikavimo numerį – PESEL – kopija. Joje, kaip teigiama, yra du klausimai – apie požiūrį į Stepaną Banderą ir vadinamąsias Voluinės žudynes.
Beveik tuo pačiu metu Lenkijos socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje pasipylė pranešimai, kad ukrainiečiai neva siekia, jog ukrainiečių kalba Lenkijoje taptu antra valstybine – remiantis tuo, kad kai kuriuose Lenkijos regionuose ukrainiečiai sudaro daugiau nei 20 proc. gyventojų. Tuo metu, kai ukrainiečiai gąsdinami „lenkų įsibrovėliais“, lenkams pasakojama apie Lenkiją ekonomiškai išnaudojančių, jos kultūros ir istorijos negerbiančių ukrainiečių „invaziją“.
Pažymėtina, kad kol kas Kremliaus bandymai stumti „Lenkijos grėsmės“ naratyvą nebuvo itin veiksmingi. Viena iš tikslinių auditorijų – ukrainiečiai, kuriuos Kremlius bando įtikinti, kad „tikroji agresorė, ukrainiečių priešė yra Lenkija, o Rusija tik gina rusakalbius“. Tokiu būdu jis siekia bent jau sumenkinti savo atsakomybę, tarsi sakydamas: „Taip, norime jus užgrobti, bet mes nesame vieninteliai. Lenkija taip pat to nori, o Ukraina yra ne subjektas, o prizas, kuris atiteks nugalėtojui“. Kremliaus piešiamame pasaulio paveiksle visi aplinkui yra tokie patys kaip ir jie – imperialistai, revanšistai, nesibodintys jokių metodų.
Ukrainiečiai tokius naratyvus atmeta, nes aiškiai mato, kas juos žudo, o kas gelbsti. Tokia propaganda gali būti veiksmingesnė pačių rusų atžvilgiu. Pasakodamas jiems, kad Lenkija nori užgrobti Ukrainą, Kremlius teisina savo agresiją („giname ukrainiečius nuo lenkų“) ir padeda saviems piliečiams atsikratyti kaltės jausmo („mūsų šalis nėra vienintelė agresorė šiame kare“).
Antilenkiškos propagandos vartotojomis gali būti ir atskiros Vakarų jėgos, suinteresuotos palaikyti ekonominius ryšius su Rusija. Šiuo atžvilgiu „senosios Europos“ šalys priešinasi tiems, kurie aktyviausiai palaiko Ukrainą.
Apie tai kalba ir P. Kulpa: „Šiandien Vakarai, viena vertus, yra Vakarų Europa, pasirašinėjusi sutartis su Rusija ir suinteresuota grįžti prie įprastų verslo santykių. Tačiau atsirado ir nauja Europa, ieškanti savo tapatybės tarptautinio saugumo srityje. Tai – Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys. Tarp šių stovyklų yra vienas skirtumas. Senoji Europa neįsivaizduoja gyvenimo be Rusijos dalyvavimo Europos architektūroje. O naujoji supranta, kad bet koks Rusijos dalyvavimas ateities Europos architektūroje bus įmanomas tik jų suverenumo mažinimo sąskaita“.
Atskirai pažymėtina, kad išpuoliai prieš Lenkiją, įskaitant ir propagandines atakas, yra strategiškai svarbūs Rusijai karo prieš Ukrainą metu. Juk Lenkijos valstybė po vasario 24 dienos faktiškai tapo Ukrainos užnugariu. Lenkija pirmosiomis karo dienomis priėmė milijonus ukrainiečių pabėgėlių, per jos teritoriją keliauja didžioji dalis Vakarų ginklų ir humanitarinės pagalbos Ukrainai. Šalis taip pat yra tarp lyderių pagal teikiamą karinę pagalbą. Rizikuodama savo gynybiniais pajėgumais Lenkija Ukrainai perdavė karinės technikos už daugiau nei 2 mlrd. dolerių: daugiau kaip 240 tankų, beveik 100 šarvuočių, amunicijos, nešiojamų priešlėktuvinių raketų sistemų. Ne mažiau svarbus yra Varšuvos, kartu su Baltijos šalimis, vaidmuo, nuosekliai ginant Ukrainos interesus diplomatiniame fronte, ypač santykiuose su ES.
„Iš tikrųjų yra Ukrainą remiantis judėjimas, kilęs kažkur tarp paprastų žmonių. Toks galingas, kad, tiesą sakant, jis logiškai primena judėjimą, 1980 m. paskatinusį profesinės sąjungos „Solidarumas“ atsiradimą, – sako buvęs Lenkijos darbo ministras P. Kulpa. – Matau solidarumą, matau užuojautą. Nors lenkams šiuo metu sunku ekonomiškai. Lenkai trečią dieną po agresijos atsisakė rusiškos anglies. Nepaisant to, žmonės mielai daro viską, ką gali, kad V. Putinui būtų dar blogiau. Ši idėja vienija žmones.“
Anot lenkų eksperto, lenkai tai daro, nes aiškiai suvokia, kad nuo to priklauso ir jų ateitis.
„Važiuojame tuo pačiu kinkiniu, plaukiame tuo pačiu laivu, esame vieni nuo kitų priklausomi. Ukrainos pralaimėjimas reikštų Lenkijos pralaimėjimą“, – sakė P. Kulpa.
Varšuvos mūšis: ukrainiečiai ir lenkai Europos gynyboje
Prieš kelias dienas įvyko labai iliustratyvūs įvykiai, įrodę, kad Ukraina ir Lenkija yra pajėgios įveikti istorinius nesutarimus. Juk bendroje abiejų tautų praeityje apstu ne tik karčių, bet ir herojiškų puslapių. Lenkus ir ukrainiečius suvienijo Varšuvos mūšio metinių proga minima Lenkijos kariuomenės diena. Prieš 102 metus lenkų ir ukrainiečių kariai kovėsi petys petin, stabdydami bolševikų invaziją, kėlusią grėsmę visai Europai. Šie įvykiai labai aiškiai rezonuoja šiandien vykstančio karo fone.
Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos, atsiklaupusio pagerbiant Varšuvos stačiatikių kapinėse palaidotus lenkams valstybingumą apginti padėjusius Ukrainos Liaudies Respublikos karius, poelgis neabejotinai įeisi į istoriją. Tuo pat metu Lvive ir Kyjive vyko lenkų karių, žuvusių kare su bolševikais, atminimo pagerbimas.
Tokios simbolinės solidarumo ir brolybės apraiškos rodo, kad ukrainiečiai ir lenkai turi daugiau bendrumų nei prieštaravimų. Jie atsidūrė toje pačioje istorijos pusėje ir tik padėdami vieni kitiems galės apginti bendras vertybes. O bet kokie bandymai sugriauti šią vienybę neabejotinai žlugs.
„Rusijos propaganda per visą istoriją bandė įkalti pleištą tarp lenkų ir ukrainiečių tautų. Todėl Europoje sunku rasti kitas tautas, kurių tarpusavio priklausomybė būtų tokia stipri kaip lenkų ir ukrainiečių, – sako buvęs Lenkijos pareigūnas P. Kulpa. – Kaip rodo istorija, Lenkija nėra pajėgi atlaikyti smūgį be Ukrainos paramos. Ukraina taip pat negali atlaikyti smūgio iš rytų be Lenkijos pagalbos. Ir istoriškai taip susiklostė, kad buvome arba kartu, arba vergijoje. Šis karas parodė, kad remdami Ukrainą lenkai remia save. Suvokdami, kad Lenkijos nepriklausomybė priklauso nuo Ukrainos saugumo ir gerovės.“
