Išgirdę Melanijos Podoliak pavardę daugelis nuščiūva ir mano turį reikalų su Ukrainos prezidento patarėjo Mychailo Podoliako giminaite. Net Ukrainoje daug kas tiki, kad ši jauna moteris yra prezidento patarėjo žmona, tačiau ji dėl to tik juokiasi. M. Podoliak sako, kad visada kritikavo šį politiką ir darys tą patį iškart po to, kai karas baigsis.
„Buvau „jutuberė“, bet dabar vyksta karas“, – Melanija rašo savo „Twitter“ paskyroje. Ir gyvenime taip pat – pauzė įprastoje veikloje ir visos jėgos paramos kariuomenei rinkimui.
Melanija pripažįsta: deja, bet norinčių paaukoti mažėja, žmonės pavargo nuo karo. „Aš pati esu visiškai išsekusi“, – sako ji, bet rankų nuleisti neketina. Ir mums, lietuviams, pataria investuoti į gynybą, kol dar galime, nes nei švietimas, nei kultūra, nei ekologija nebebus svarbu, jei žmonės bus nužudyti okupantų.
Su M. Podoliak LRT RADIJAS kalbėjosi forume „Karas skaitmeniniame amžiuje“, Sofijoje, Bulgarijoje.
– Ar jus kas nors sieja su Ukrainos prezidento patarėju M. Podoliaku?
– Ne, mūsų niekas nesieja, paprasčiausiai turime tokią pat pavardę, bet tarp Ukrainos savanorių ir aktyvistų, kadangi mūsų pavardės vienodos, jis yra vyras, o aš – moteris, buvo pasklidę pokštų, kad esu jo žmona, ar netgi motina. Kartą, tiesa, vienas nuomonės formuotojas „Twitter“ susisiekė su M. Podoliaku ir paprašė jo pasidalyti tokia labdaros akcija, kurią vykdėme mes. Jis ja pasidalijo. Buvo nurodytas Serhijaus Prytulos labdaros fondas, kuriame dirbu. Tada per „Twitter“ jam parašiau žinutę: „Mychailo, labai tau ačiū, esi vyras, atsiprašau už vyro ir žmonos juokelius“. Jis man atsakė: „Taip, tavo pavardė tarytum įpareigoja“.
Tai buvo plačiai pasklidęs pokštas, bet dėl pavardės esu sulaukusi ir kritikos. Tiesą sakant, kai kurie žmonės vis dar tiki, kad mes susituokę. Jie sako: „Ne, ji visai nedirba. Jos vyras M. Podoliakas siunčia jai pinigus, iš kurių gyvena“. Būtų gerai, žinoma, kad tai būtų tiesa ir man nereikėtų nieko daryti. Bet ne, man reikia dirbti ir mūsų niekas nesieja, esame labai skirtingi. Prieš karą labai kritikavau M. Podoliaką ir, greičiausiai, kai karas baigsis, vėl kritikuosiu.
– Papasakokite daugiau apie save, ką veikėte prieš vasario 24 dieną. Kaip atrodė jūsų gyvenimas prieš šią dieną?
– Prieš prasidedant karui 2014 metais aktyviai dalyvavau Ukrainos pilietinėje veikloje: dirbome su teismų, antikorupcijos, policijos reformomis ir panašiais dalykais, kurie, mūsų manymu, buvo svarbiausi. Dirbau parlamente iki jo paleidimo 2018-aisiais. Esu politikos konsultantė, tokia buvau. Kurį laiką dirbau miesto taryboje. Prieš Ukrainos parlamento paleidimą dirbau Ukrainos partijoje „Samopomič“. Toks buvo mano gyvenimas: rinkimai, įstatymų rengimas, politikos kryptys ir taip, žinoma, aktyviai reiškiausi „YouTube“.
Tiesą sakant, prieš vasario 24 dieną turėjau dalyvauti naujame projekte. Bet tądien viskas pasikeitė ir dabar dirbu S. Prytulos labdaros fonde. Tai vienas didžiausių karinės labdaros fondų Ukrainoje. Šiuo metu visos mano įprastos veiklos nustumtos į šoną, visą dėmesį esu sutelkusi į pagalbą Ukrainos kariuomenei ir humanitarinei pagalbai per mūsų fondą.
– Ir kokia dabar padėtis? Ar vis dar gaunate pakankamai aukų iš užsienio ir šalies viduje? Ar parama, sakykime, mažėja?
– Aukų labai stipriai sumažėjo, nes žmonės pavargo. Mums vis dar reikia labai daug išteklių. Netgi jei sudėtume visas didžiausias labdaros organizacijas kartu, kurios padeda kariuomenei, t. y. Prytulos fondą, fondus „Come back alive“ ir „Razom for Ukraine“ – visa parama vis tiek sudarytų mažiau nei 3 procentus Gynybos ministerijos išlaidų. Ir poreikiai tik auga. Karas yra labai intensyvioje fazėje ir labdaros organizacijos nebegali patenkinti Ukrainos kariuomenės poreikių. Bet vis tiek privalome teikti tai, ko labiausiai reikia. Pavyzdžiui, bepiločius orlaivius, dronus, termovizorius, radijo ryšio įrangą, kuri labai svarbi. Ukrainos savanorių pajėgos – naujas dalykas, susikūręs po 2014 metų, joms daug ko trūksta.
Taigi, nors mes ir negalime nupirkti visko, tiesą sakant, kai ką nupirkti galime labai greitai. Vyriausybę kausto daug biurokratijos, jie turi laikytis tam tikrų procedūrų arba negali pirkti, sakykime, dviejų ar trijų vienetų, turi pirkti tūkstančiais. Ukrainos kariuomenei galime suteikti mobilumo ir laiko, kol ministerija daugiau nupirks to, ko reikia. Taip, labai liūdna, kad dabar turime įdėti dar daugiau pastangų išteklių paieškai, tačiau tai darysime tiek ilgai, kiek reikės.
– Kalbant plačiau, štai ir šioje konferencijoje matėme skaičius, kad anglakalbio pasaulio visuomenė jau praranda susidomėjimą karu vos po pusmečio, o karas dar gali užtrukti labai ilgai. Kaip jūs jaučiatės dėl to, kad pasaulio dėmesys prarandamas taip greitai?
– Tai liūdina, bet buvau tam pasiruošusi. Turiu omenyje, kad maždaug antrą ar trečią mėnesį paskelbiau įrašą „Twitter“ ir jau tada sakiau, kad tai natūralu. Žiniasklaidos ciklas taip sukasi. Iš pradžių visi buvo sukrėsti, bet vėliau žmonės pavargo nuo karo. Taip, man tai kelia nerimą, bet nieko negaliu padaryti – jei žmonės nenori dalyvauti, nedalyvaus.
Kyla didelė su tuo susijusi rizika, nes kalbame ne tik apie ką nors, ko negalime kontroliuoti, bet ir apie aktyvią dviejų šalių kovą. Ir kuo daugiau žiniasklaidos dėmesio tam bus skiriama, tuo bus geriau. Vienas dalykų, kuris padėjo išgelbėti Ukrainą, buvo demokratija, nes žmonės Europoje užjautė Ukrainą taip stipriai, kad ėmė spausti savo Vyriausybės padėti Ukrainai.
Nebuvo taip, kad vienos Vyriausybės Ukrainai buvo palankesnės, o kitos – mažiau, tai netgi nebuvo diplomatijos klausimas. Paprasčiausiai žmonės Europos šalyse pamatė, kaip ukrainiečiams sunku ir ėmė spausti politikus daryti tinkamus sprendimus. Visa tai supęs žiniasklaidos vaidmuo buvo gyvybiškai svarbus.
Akivaizdu, norėčiau, kad apie Ukrainą kalbėtų daugiau žmonių, kad išliktų susidomėjimas, nes tai nepaprastai svarbu, deja, dėmesį žmogus gali sutelkti tik tam tikrą laiką. Kalbant atvirai, praėjo keli mėnesiai, pati esu išsekusi, bet privalau dirbti toliau, nes tai mano šalis, tai mūsų kova.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip pavargę yra kiti. Lenkija, Lietuva, kitos šalys, Latvija, kurios tiek daug padėjo Ukrainai. Visi žmonės pavargsta, tai suprantama. Tikiuosi, kad žmonės padarys pertrauką, per vasarą pailsės ir grįš su naujomis jėgomis, su nauja galia, grįš dar stipresni. Neabejoju, kad mūsų partneriai, mūsų draugai nepaliks mūsų vienų. Tikiuosi, tiksliau žinau, kad daug šalių, ypač Europoje, jūs suprantate, ką tai reiškia, ką Ukrainos pergalė reiškia visiems. Taigi, išlieku optimistė, nors taip, žmonės pavargo.
– Kaip buvusi „jutūberė“, ar matote kokių būdų, kaip gauti daugiau dėmesio, turiu omenyje, kad iš Ukrainos skelbiama labai daug asmeninių istorijų, pradedant nuo labai liūdnų ir baigiant, žinote, visokiomis linksmomis šunų ar kačių istorijomis. Visgi, ar matote pavojų, kad karas tampa ir tam tikra pramoga, kalbu apie šias linksmas istorijas, kurios dabar sulaukia daugiau dėmesio nei patys kariniai veiksmai? Ar vis tik tai taip pat yra tinkamas būdas dėmesiui gauti?
– Nematau problemos, manau, kad tai yra tinkamas būdas dėmesiui gauti. Kartais man pačiai malonu paskaityti gražią istoriją iš Ukrainos, nes tokių istorijų nėra daug. Tos gražios istorijos paprastai tampa virusinėmis ir labai greitai plinta. Ypač kačiukai, šuniukai ir panašiai. Manau, kad jos netgi būtinos. Suprantu, ką sakote apie, pavadinkime, didelio šou darymą, tačiau to nėra. Tokia yra tiesa.
Mano galva, labai svarbu pasakoti asmenines istorijas, nes jos yra apie labai paprastus dalykus ir padeda suprasti. Štai Ukrainoje turime privačią pašto tarnybą, kuri vadinasi „Nova pošta“, ji nėra valstybinė, turi mobiliąją programėlę, joje matote ką siunčiate, kur jūsų siunta – t. y. skaitmeninę programėlę. Vieną dieną savo draugui į fronto liniją siunčiau tam tikrą įrangą, bet gavau pranešimą, kad mano siuntos niekas nepaėmė per 5 dienas. Ir ta paprasta žinutė, kad siunta nepasiekė adresato man reiškė tik viena – mano draugas žuvo. Pasakoju tai ne todėl, kad siekčiau užuojautos sau ar savo draugui – jis žinojo, ką daro, aš žinau, kas jis buvo. Bet tai yra tie maži dalykai, padedantys suprasti, kaip gyvename, kaip jaučiamės.
Tai nėra koks nors abstraktus karas, nėra kokie nors abstraktūs žmonės, kurių netenkame, kalbame apie tikrus žmones, tikras tragedijas, tikras patirtis, o kai kurios jų – tikrai baisios. Pavyzdžiui, sėdėjome čia lauke su savo Ukrainos delegacija per pirmąją konferencijos dieną ir per pertrauką kalbėjomės. Virš mūsų galvų praskrido lėktuvas. Mūsų oro erdvė uždaryta jau kelis mėnesius. Vienintelė asociacija su lėktuvu šiuo metu mums yra tokia, kad po kelių sekundžių pradės kristi bombos. Matau, kaip visus mus, tam lėktuvui paprasčiausiai praskrendant, sekundei sukausto baimė. Dabar toks įprastas dalykas, kaip lėktuvas, gali nutraukti tavo dieną, nes jau esi pripratęs, kad lėktuvas neša tik mirtį.
Kaip ir sakiau, gal nereikia tų šlovingų istorijų apie pergales arba tragiškų istorijų apie netektis, bet reikia, kad žmonės suprastų, su kokiais dalykais susiduriame kiekvieną dieną, kaip pasikeitė gyvenimas. Kaip nebegali mėgautis dalykais, kuriais anksčiau mėgavaisi, anksčiau skrendantis ir draugus fotografuojantis dronas buvo mielas dalykas, o dabar – reikalingas tik vienam tikslui – rasti priešą ir pačiam išgyventi. Taigi, būtent tokios paprastos istorijos yra svarbios.
Štai vieną dieną buvau turguje, pirkau vaisių. Visada anksčiau pirkdavau tik Melitopolio vyšnias. Jos pačios skaniausios, bet dabar Melitopolis okupuotas rusų. Dabar turguje žiūriu į tas prastesnes vyšnias ne iš Melitopolio, o pardavėja žiūri į mane ir tartum atsiprašydama sako: „Atleiskite, šiais metais neturėsime vyšnių iš Melitopolio“. Akivaizdu, rusų okupacija, vyšnios neeksportuojamos iš vieno miesto į kitą. Tačiau frazė: „Atleiskite, šiais metais neturėsime vyšnių iš Melitopolio“ mums, iš tikrųjų, reiškia, kad šiuo metu dešimtys tūkstančių ukrainiečių laikomi nelaisvėje, yra kankinami ir žudomi. Toks mažas dalykas, kaip vyšnių nebuvimas, Lvivo turguje reiškia didžiulę tragediją daugumai žmonių.
Mano manymu, gali būti, kad gali būti nueita per toli, cituoju jus: iš karo darant pramogą, tačiau vis tik būtina žmonėms pasakoti tokius paprastus dalykus, taip žmonės mus geriau supras.
– Ar manote, kad Ukraina laimi informacinį karą, nes tai irgi labai svarbi karo dalis?
– Mes laimėjome pirmąjį raundą, nes pasakojome tiesą. Bet technologijos, informacinės technologijos – lengvai pritaikomos: rusai mokosi, rusų ištekliai pritaikomi, rusai randa naujų būdų kritikuoti Ukrainos Vyriausybę, kariuomenę. Manau, kad mums viskas bus gerai, manau, kad 90 procentų žmonių, kurie nori klausyti, akivaizdžiai supranta, kas čia yra agresorius. Tikiuosi, kad žmonės supranta, jog joks Ukrainos galimas arba daromas veiksmas nėra dingstis įsiveržti į šalį.
Galima kritikuoti ukrainiečius, mūsų prezidentą, pati kritikavau jį dėl tam tikrų priimtų sprendimų, tai yra normalu. Tačiau šalies kritika niekam nesuteikia teisės invazijai į šalį ir jos nepateisina.
– Mano paskutinis klausimas būtų apie vieną pamoką arba vieną patarimą, kurį galėtumėte duoti lietuviams, kurie, kaip žinote, yra vadinami kitu Rusijos taikiniu, jei Ukrainai nepavyktų nugalėti.
– Aš tikiu, kad tokie yra Rusijos ketinimai – taip, jie svajoja apie naują Sovietų Sąjungą, mes – lenkai, ukrainiečiai, latviai, lietuviai – jiems neatrodome tikros tautos, jiems tai nesvarbu – atsiprašau, bet sakau tvirtai: jie – fašistai. Taip jau yra. Vienintelis dalykas, kurį patarčiau – spauskite savo Vyriausybę, kad ji pirktų daugiau ginklų ir kad modernizuotų kariuomenę, nes šis karas – visiškai kitoks.
2014 metais tai buvo artilerijos karas. Tai ne kareivio su automatu karas. Nes žmonės būtent taip įsivaizduoja karą. Jie mato ukrainiečių kareivius ir stebisi, kad jų drabužiai nepurvini. Tada klausia, koks čia karas, jei kareivių apranga tokia švari? Taip yra todėl, kad niekas nebešliaužioja po krūmus – šis karas kariaujamas sunkiąja technika, o ne automatais. Tie dalykai yra labai brangūs ir būtent šiam dalykui jūsų Vyriausybė ir žmonės turėtų skirti labai didelį dėmesį.
Labai tikiuosi, kad jums nenutiks to, kas nutiko mums. Daug žmonių sako: „Na, mes jus įspėjome, bet jūs nepasiruošėte karui. Visi jums tai sakė, Jungtinės Amerikos Valstijos jums tai sakė“. HIMARS sistemos negalėjo stebuklingai atsirasti mūsų teritorijoje vien dėl to, kad mus įspėjote. Nieko negalėjome padaryti, nes niekas mums nieko nepardavė. Nepardavė, nes manė, kad tai gali išprovokuoti Vladimirą Putiną. O jis vis tiek padarė tai, ką norėjo. Būtent tai visiems pasakojame. Nes Vakarai, ypač Vokietija, visą laiką kartojo, mums nereikia jo provokuoti, turėtume su juo elgtis gražiai. Galiausiai išmoko pamoką. Taigi, kadangi buvome tokioje neįprastoje padėtyje, mes negalėjome pasiruošti tokiu lygiu, kokiu norėjome.
Kalbant apie jus, viskas yra šiek tiek kitaip, manau, kad dabar jūs vis dar turite laiko ir vis dar turite politinę ir žmonių valią užsitikrinti, jeigu mes krisime ir jūs būsite kiti, galite bent jau tikėtis pasiruošti. Neabejokite, užkursime jiems gerą pirtį, dedame labai daug pastangų ir jie yra labai demotyvuoti greitu metu ką nors daryti kitoje šalyje, tačiau vis tiek turite investuoti į savo saugumą, į kariuomenę, nes kultūros, švietimo, muzikos vystymas ir netgi tokių dalykų, kaip ekologija, vystymas – kam tai darote, jei jūsų žmonės bus negyvi? Kam kursite tas naujas švietimo sistemas, jei jūsų šalis bus okupuota ir vaikai turės mokytis tai, ką lieps okupantas?
Privalote pasitikėti savimi, būti stiprūs ir nepriklausomi.
