Rusija savo teritorinius vandenis, į kuriuos patenka ir Kerčės sąsiauris prie aneksuoto Krymo, dideli šiaurės jūrų plotai, yra pasiryžusi ginti ir branduoliniais ginklais. Maskvos ambicijos pasaulio vandenynuose auga ir čia Kremlius brėžia naujas raudonąsias linijas bei ruošiasi galimai konfrontacijai.
Praėjus pusmečiui nuo invazijos Ukrainoje pradžios, Vladimiras Putinas pristatė naująją Rusijos laivyno strategiją. Iš jos aišku, kad Maskva jau laiko save tik JAV laivynui nusileidžiančia galia, nors, daugumos analitikų vertinimu, Kinijos karinės jūrų pajėgos yra stipresnės. Vis tik konkurencija pasaulio vandenyse auga. Kalbėdamas Prancūzijos parlamente šalies laivyno vadas admirolas Pierre`as Vandier pabrėžė, kad „pasaulyje vyksta nuo pat Antrojo pasaulinio karo beprecedentis jūrų pajėgų apginklavimas“.
Paskutinę liepos dieną paskelbti Rusijos planai savo laivynui ambicingi – strategija labiau militarizuota nei kada nors anksčiau ir paremta vien oponavimu JAV – esą amerikiečiai ir sąjungininkai bando išlikti dominuojantys jūrose ir sustabdyti Rusijos iškilimą.
„(Dokumentas) rodo proaktyvios jūrinės veiklos norą. Ankstesni dokumentai priminė teisės į jūrų pajėgų buvimą vandenynuose grindimą. Dabar tai aiški strategija ne tik dabartinėms užjūrio bazėms vystyti <...>, bet ir išreiškiamas noras kurti naujas bazes, pažymimos svarbiausios sritys, kurių likimas būtų sprendžiamas ir branduoliniais ginklais“, – ataskaitą apibendrino Kvinso universiteto (Kanada) Tarptautinės ir gynybos politikos centro bendradarbis Maximas Starchakas.
Nori stipresnių pajėgų
Rusija pripažįsta, kad dabar jos ambicijoms stinga uostų, ypač užjūrio karinių bazių. Prioritetiniais partneriais įvardijami Indija, Iranas, Irakas ir Saudo Arabija.
„Pagrindinė problema Rusijos laivynui – patekimas į vandenynus. Tad doktrinoje akcentuojami problemos sprendimai – ją išspręsti turėtų padėti bazės. Pirmiausia, Rusijos atsargų punktai suinteresuotose valstybėse“, – nurodė M. Starchakas.
Dėmesys teikiamas ir Baltijos jūrai, kuri, prie Aljanso prisijungus Švedijai ir Suomijai, taps NATO „vidaus jūra“. Anot M. Starchako, ypatingų pokyčių Baltijos jūros areale Maskva neplanuoja, tačiau jau grasina nauja ginkluote – Leningrado karinėje jūrų bazėje netoli Sankt Peterburgo žada dislokuoti „Bastion“ pakrantės gynybos sistemas, kurių „Onyx“ raketos gali pasiekti taikinius Suomijos įlankoje iki 600 km atstumu, į Kaliningradą šią savaitę permetė raketų „Kinžal“.
„Pakrantės gynybos sistemos prie ginklo vamzdžio galės laikyti šios šalies (Suomijos) pakrantę, visą Suomijos įlanką, dalį Baltijos jūros ir Estiją“, – rašoma Rusijos agentūros TASS pranešime. Vis dėlto, kada raketos bus dislokuotos, neskelbiama.
Tačiau ypatinga svarba skiriama vadinamajam Šiaurės jūrų keliui – transporto maršrutui, einančiam palei šiaurinę Rusijos pakrantę. Dėl klimato kaitos ledynams vis rečiau uždengiant šią zoną, Rusija daug investavo į jos vystymą ir pateikia kelią kaip alternatyvą laivybai pro Pietų Aziją. Šį maršrutą Maskva ketina paskelbti nacionaliniu transporto komunikacijos keliu. Rusijos gynybos ministerija liepą pasiūlė, kad į čia esančius vandenis norintys patekti valstybiniai ir kariniai laivai privalėtų turėti diplomatinius leidimus. Anksčiau toks reikalavimas jau buvo įvestas komerciniams laivams.
„Planuojama stiprinti kelio kontrolę diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis“, – pažymėjo M. Starchakas.
Be šio Šiaurės jūrų kelio doktrinoje Rusijos vidaus ir teritoriniais vandenimis įvardijamas kontinentinis šleifas, Arkties baseinas, Ochocko jūra, rusų zona Kaspijos jūroje. Praradus bet kurios zonos kontrolę, anot dokumento, kiltų grėsmė Rusijos nacionaliniam saugumui ir valstybės egzistavimui. Pagal Rusijos karinę doktriną šiuos regionus saugo branduoliniai ginklai, nurodė M. Starchakas.
Dar vienas iškalbingas faktas – doktrinoje pirmą kartą akcentuojama, kad dalis egzistuojančių tarptautinių laivybos susitarimų yra grėsmė Rusijos interesams, veikiausiai tai paskatino ir Turkijos sprendimas Ukrainos prašymu uždaryti Juodąją ir Viduržemio jūrą jungiančius sąsiaurius rusų karo laivams pagal Monro konvenciją.
Strategijoje neliko jokių nuorodų į Kerčės sąsiaurį, kuris skyrė Ukrainą ir Rusijos okupuotas ukrainiečių teritorijas. Anot M. Starchako, tai rodo, kad Maskva vietovę jau laiko savo teritoriniais vandenimis. Analitikas neatmeta, kad Rusija paskelbs Juodosios jūros vandenis aplink Krymą nacionaline teritorija ir nepaisys vakariečių protestų.
„Derybų su Rusija galimybė dabar yra itin nedidelė. Sakyčiau, kad Rusija daro pareiškimus siekdama kontroliuoti sąsiaurius, jūreivystės zonas ir kad į Rusijos interesus turi būti atsižvelgiama. Tai tam tikras ultimatumas. <...> Kitu atveju Rusija pasilieka teisę reaguoti jėga“, – sakė M. Starchakas.
Neturi galimybių?
Paskelbusi naują laivyno doktriną, Rusija ketina atnaujinti ir savo laivų statybos programą. Ji yra įslaptinta, todėl Rusijos analitikai aptaria tik bendrus bruožus ir pažymi, kad dėl sankcijų Vakarai jau atsisakė tiekti Rusijai dyzelinius variklius, kitą įrangą. Tačiau Maskva turi ambicingų planų statyti naujus povandeninius laivus, lėktuvnešius. Maskvai trūksta patirties gaminant tokius laivus, bet gamyklos modernizuojamos.
„Naujoji doktrina kalba apie lėktuvnešių statymą, tai ambicingi tikslai, kurie yra skirti gynybos pramonei, Rusijos regionų ir jų gyventojų egzistavimui pagrįsti. Galima tai daryti dešimtmetį ir išdėstyti tikslai vis tiek nebus pasiekti“, – akcentavo M. Stachakas.
Pastarąjį kartą Rusija savo laivyno doktriną skelbė 2017 metais. Tačiau jau tada apžvalgininkai pažymėjo, kad praraja tarp dokumente išdėstytų tikslų ir realių galimybių yra didelė. Rusijos galimybės gaminti karinius laivus yra itin ribotos, jų konstrukcija šalyje vyksta itin lėtai, gamyklos neturi technologijų moderniems dyzeliniams varikliams, kitiems komponentams.
„Doktrina aiškiau apibrėžia siekius kontroliuoti teritorinį integralumą, teritorinius vandenis tose ribose, kurias Maskva nustatė. Tai naujosios Maskvos raudonosios linijos vandenynuose. Taip kuriamas potencialas didesnei konfrontacijai ir konfliktams“, – apibendrino M. Starchakas.
