„Taip gali ir turi būti užkariauta Europa“, – tokiais žodžiais užsibaigia mįslėmis apipintas Petro I testamentas. Dabar daugelis tyrėjų sutinka, kad jis tikriausiai yra klastotė, tačiau jame aprašomos Rusijos ateities vizijos turėjo būti tarsi įspėjimas Vakarų Europai nenuvertinti šios šalies galimybių ir tikslų.
Petro I testamento parašymo data, autentiškumas ir kilmė nėra aiškūs. Lietuvoje testamentas pirmą kartą publikuotas 1989 metais „Sietyno“ žurnale, tačiau Prancūzijoje jis žinomas nuo 19 amžiaus. Minėtą testamentą sudaro 14 punktų, kuriuose išdėstoma Rusijos ateities vizija – kaip reikėtų elgtis, kad šalis tik augintų savo galią bei neleistų augti kitoms valstybėms. Istorikai sutinka, kad šis testamentas tikriausiai yra klastotė, tačiau gerai atspindinti tuometę Rusijos politiką, o kartu šios idėjos įkvepia ir Kremliaus vadovą Vladimirą Putiną.
„Nuolatinio karo būsena“
„Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklės, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsargą, tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, laiku parinkti momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas – taikai dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo“, – tai pirmasis punktas vadinamajame Petro I testamente ir ne vienintelis, kuris kalba apie karą, siekį plėsti savo žemes, o svarbiausia – siekį kiršinti Europą.
Kultūros istorikas Darius Kuolys teigia, kad pats dokumentas sukurtas gerai išmanant Rusijos imperinę ideologiją, kuri formavosi 15 a., kai iškilo Maskvos 3-iosios Romos idėja. Žlugus Konstantinopoliui, būtent Maskva turėjo tapti pasaulio centru, galybe, kuri turėjo viešpatauti. Pavyzdžiui, Jekaterina II savo anūkams netgi davė vardus su imperinėmis idėjomis – vienas iš jų turėjo valdyti Vakarus (Aleksandras), o kitas – Rytus (Konstantinas).
Šis testamentas buvo prisimintas dėl V. Putino, kuris lankydamasis 350-osioms Petro I gimimo metinėms skirtoje parodoje susitiko su jaunaisiais verslo inovatoriais ir pasidalijo mintimis apie Kremliaus misiją.
„Petras Didysis vykdė Šiaurės karą 21 metus. Atrodytų, kad jis kariavo su Švedija ir kažką iš jų atėmė. Jis iš jų nieko neatėmė, jis susigrąžino (tai, kas buvo Rusijos – LRT.lt)“, – aiškino susirinkusiems V. Putinas.
Kaip teigia D. Kuolys, žvelgdami į dabartinę Kremliaus politiką bei Petro I testamentą, galime rasti ne vieną panašumą. Visų pirma, minėtoje kalboje atsispindi ir testamente matomas maskvėniškas imperializmas.
„Jei į 21 amžių Rusijos politinis lygis ateina su viduramžių imperinėmis idėjomis ir atominiu ginklu, tai jau labai blogas derinys. Archajiška politinė mitologija ir modernios technologijos – baisiai pavojingos“, – LRT.lt sako D. Kuolys.
Testamente išskirtinis punktas skiriamas ir Lenkijai, kurią reikia suskaldyti, palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką, o jei reikia, tikslų siekti ir paperkant seimus. Kaip teigia Istorijos instituto tyrėjas daktaras Mindaugas Šapoka, iš tiesų Petras I siekė, kad aplinkinės valstybės per daug nesustiprėtų ir išliktų jo įtakoje, pavyzdžiui, Lenkijai ir Lietuvai tapus Rusijos sąjungininkėmis kare prieš Švediją, Rusijos caras stengėsi, kad Respublika išliktų sąjungininke, tačiau nesustiprėtų: „T. y. būtų silpna valstybė, kuri nekeltų grėsmės ir kuria galima pasinaudoti karo atveju kaip tam tikra materialine baze, puolant savo priešus.“
Kitas Petro I testamente išreiškiamas siekis – padalyti Švediją, nukariauti Persiją, prijungti Lenkiją ir nugalėti Turkiją, o visos jų armijos turėjo būti sujungtos. Toliau kalbama apie tai, kad Juodoji ir Baltijos jūra turi būti saugomos Rusijos vasalų, o vėliau Versalio rūmuose (vėliau Vienos dvare) pasidalinti „pasaulio karalystę. Jei viena iš dviejų šalių sutinka (o tai neišvengiama), aukštinant pastarosios ambicijas ir savimeilę, panaudoti ją tam, kad būtų sužlugdyta antroji, paskui savo ruožtu sužlugdyti tą, kuri išliks, įsiveliant su ja į nelygią kovą, nes Rusija jau valdys visus Rytus ir didžiąją Europos dalį.“
Jei šis planas nepavyks, nors tokia galimybė laikoma neįmanoma, teigiama, kad reikia sukelti tarp šalių peštynes, kad šios būtų nualintos, o tada Rusija galėtų užpulti Vokietiją, jūrų pajėgos pultų Prancūziją ir taip vis tiek galėtų būti užkariauta Europa. Anot D. Kuolio, čia atsispindi ir dabar plėtojamas Kremliaus požiūris į Vakarus
„Šiuolaikinė V. Putino Rusija stengiasi kurstyti nesutarimus ar bent įžiebti skirtingas pozicijas, pavyzdžiui, Italijos kairiosios jėgos, intelektualai pradeda rašyti keistus laiškus“, – teigia kultūros istorikas ir priduria, kad jau Jekaterinos II dvaras stengėsi paveikti ypač Prancūzijos intelektualus, kad šie palaikytų Rusiją.
Kitas vienijantis aspektas – nusenusių, pavargusių, išsigimusių Vakarų motyvas, kurie nesugeba susitvarkyti ir yra lengvai dėl to paveikiami. D. Kuolys pabrėžia, kad dabartinė Vakarų reakcija tikriausiai nustebino V. Putiną.
„Rusija matė, kad Vakarai iš tiesų silpni, korumpuoti, pragmatiški ir yra pasiruošę daryti kasdienį verslą, bet kalbant apie principus, politiką jau nelabai sugebėjo tai daryti. Dabar matome tam tikrą Vakarų atgimimą. Taigi požiūris į Vakarus, kuris aprašytas Petro I testamente, persmelkęs Rusiją ne vieną šimtmetį“, – tikina D. Kuolys.
M. Šapoka teigia, kad V. Putino kalba tik įrodė, kad Rusijos prezidentas jaučiasi Petro I idėjų tęsėju, Rusijos imperinės galybės stiprintoju.
„Visai kaip Didžiojo Šiaurės karo atveju, V. Putinas mano, kad jo karas yra teisėtas – jis kariauja dėl teritorijų, kurias Rusija prarado per atsitiktinumą“, – pabrėžia istorikas.
Legendomis apipintas testamento autentiškumas
Petro I testamentas prisimenamas kylant diskusijoms apie Rusijos imperinius siekius. Šis dokumentas Prancūzijoje pradėtas tiražuoti jau 19 amžiuje, kai jį publikavo Lietuvos bajoras, buvęs Vilniaus universiteto teisės studentas ir Mykolo Kleopo Oginskio sekretorius Leonardas Boreika Chodzka.
Dauguma istorikų neabejoja, jog Petro I testamentas yra klastotė, tačiau jo kilmė nėra aiški. 1812 metais Charlesas-Louisas Lesuras parašė memuarus, kuriuose buvo pateikta, kaip teigiama, sutrumpinta testamento versija, vėliau ir kiti rašytojai citavo vadinamąjį Petro I testamentą kaip šaltinius nurodydami vis kitus prancūzų autorius, kurie citavo šį dokumentą.
Viena iš versijų, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje tarnavęs Mykolas Sokolnickis, kuris žlugus Abiejų Tautų Respublikai su kitais belaisviais buvo Peterburgo rūmuose, o po Jekaterinos II mirties buvo paleistas, nuvykęs į Prancūziją platino testamente plėtotas idėjas, pabrėždamas Rusijos imperinius siekius. Tai patvirtina ir 1912 metais lenkų istoriko ir tolimo giminaičio Michalo Sokolnickio Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos archyve rastas 1797 metų memorandumas. Jame teigiama, kad Mykolas Sokolniskis matė Petro I planus Europoje ir įsiminė svarbiausias detales, jas užrašė. Šios surašytos detalės, anot istoriko, labai panašios į C.-L. Lesuro aprašomą testamentą.
Kaip teigia D. Kuolys, kuris buvo vienas iš tų, kurie prisidėjo prie lietuviško Petro I testamento leidimo „Sietyno“ žurnale, jei šis dokumentas ir yra klastotė, ji sukurta meistriškai, įsigilinus į tuometes Rusijos politines batalijas, siekius ir į pačią Petro I viziją.
Petro I žygiai ir siekiai pateisinti savo darbus
Petras I (Rusijoje dar vadinamas Didžiuoju) yra laikomas moderniosios Rusijos valstybės ir tautos kūrėju. Kaip teigia M. Šapoka, kai kurie Rusijos valstybės simboliai, tokie kaip šalies vėliava, sukurti valdant Petrui I.
„Įdomus faktas, kad 1716 m. Petras I Lenkijos ir Lietuvos didikams pareiškė, kad nuo šiol jo valstybę ir jo tautą reikės vadinti Rusija ir rusų tauta, o senąsias sąvokas, kuriomis buvo įvardijama toji valstybė ir jos gyventojai (Maskovija ir maskoliai), reikės pamiršti“, – pabrėžia M. Šapoka.
Kaip išskiria M. Šapoka, svarbiausi Petro I užkariavimai buvo Azovas, Livonija, Estija, Ingrija, toliau vyko plėtimasis Tolimuosiuose Rytuose (Kamčiatkos pusiasalis).
„Užkariavimų svarba buvo visų pirma ekonominė: Rusija įgavo uostus, per kuriuos be tarpininkų galėjo patogiai eksportuoti savo žaliavas“, – teigia istorikas.
Petrui I atėjus į valdžią, Rusija neturėjo išėjimo į Baltijos jūrą, todėl jis tikino, kad būtent Švedija, kuri valdė jūros pakrantes, stabdo jo šalies modernizaciją ir ekonominę plėtrą. 21 metus Petras I kovojo dėl minėtų teritorijų, tačiau dar svarbiau, kad jis tikėjo, kad šios žemės tiesiog turi priklausyti Rusijai.
„Vykstant karui su Švedija, Petro I nurodymu 1716 metais buvo parašyta ir išleista knyga, kurioje pateisinamas Rusijos pradėtas karas. Joje buvo aiškinama, kad tai yra teisingas karas, nes yra kariaujama norint iš Švedijos atgauti teritorijas, kurios priklauso Rusijai, bet dėl nelaimingų atsitikimų, dėl 17 a. pradžioje Rusijoje vykusios suirutės, buvo prarastos“, – atkreipia dėmesį M. Šapoka.
