Nuo Ivano Rūsčiojo iki Stalino ir Vladimiro Putino – šalies valdovai nuo seno buvo įsitvirtinę Rusijos politinės valdžios centre – Kremliuje. Tačiau jis nėra vien tik galios simbolis, rašo „Deutsche Welle“ (DW).
Virš Maskvos upės iškyla šalia Raudonosios aikštės ir aukso kupolais žvilgančių cerkvių stūksančios didžiulės raudonos Kremliaus sienos.
Nuo neatmenamų laikų šis įspūdingas pastatas buvo Rusijos istorijos židinys ir Rusijos valdovų būstinė.
„Kremlius yra Rusijos įsikūnijimas, – sako britų istorikė Catherine Merridale. – Jis simbolizuoja valstybės galybę.“
Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš prasidedant karui Ukrainoje priėmė svečius deryboms, kuriomis buvo bandoma išspręsti susidariusią krizę, pasaulis nustebo pamatęs Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną ir Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą, sėdinčius kitame nepaprastai ilgo prabangaus stalo gale.
„Kremlius taip pat yra grandiozinis teatras, – neseniai duotame interviu leidiniui „Sueddeutsche Zeitung“ sakė C. Merridale.
Ilga ir nešlovinga Kremliaus istorija
C. Merridale, ilgametė Rusijos ekspertė ir istorikė, pradėjusi tyrinėti Kremlių devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, 2014-aisiais išleido „Raudonąją tvirtovę“ (angl. The Red Fortress“) – plačiai pripažintą knygą apie 500 valdžios Kremliuje metų nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino.
Kremliaus didybė ir kvapą gniaužiantis dydis turėjo tikslą – caro Kremliaus rūmai turėjo būti didesni ir įspūdingesni už bet kokį kitą pastatą Europoje. Tai buvo bauginimo architektūra.
Kaip ir jo pirmtakai, dabartinis Kremliaus valdovas Vladimiras Putinas žino, kaip išnaudoti kompleksą savo naudai, žavėdamas paprastus mirtinguosius „žėrinčiomis Kremliaus salėmis, sietynais“, – sako C. Merridale. – Neįmanoma neapstulbti.“
Tiesa, caras Petras Didysis (1672–1725) savo sostą iš Maskvos buvo perkėlęs į naujai pastatytą Sankt Peterburgą prie Baltijos jūros. Tačiau Kremlius niekada neprarado patrauklumo Rusijos valdovams.
Prancūzų keliautojas, rašytojas ir diplomatas markizas Astolfas de Custine`as Maskvos pastatų komplekse įžvelgė „paminklą šėtonui“, „tironų bastioną“.
A. de Custine`as 1839 m. vasarą keliavo po Rusiją ir pateikė šios šalies autoritarinio valdymo paveikslą.
„Despotizmas slopina laisvą žmonių vystymąsi, – rašė markizas. – Visi yra tarnai, o svetimšalių akivaizdoje jie tampa atsargūs ir paslaptingi.“
Savo pastebėjimus A. de Custine`as paaiškino remdamasis pirmojo didžiojo Rusijos caro imperialisto pavyzdžiu.
„Petras I ir Jekaterina II davė pasauliui puikią ir naudingą pamoką, už kurią Rusija turėjo sumokėti; jie parodė mums, kad despotizmo labiausiai reikia bijoti tada, kai jis nori daryti gera, nes tada jis tiki, kad gali pateisinti net ir baisiausius savo veiksmus.“
Jei A. de Custine`as vis dar būtų gyvas ir galėtų pakomentuoti V. Putino karą Ukrainoje 2022 metais, jo žodžiai skambėtų panašiai negatyviai. Tačiau tuomet keliaudamas po Rusiją prancūzų markizas pažymėjo, kad žavisi Kremliaus „originaliu rusišku statybos metodu“, atsižvelgiančiu į Rusijos poreikius, ir mano, kad Rusijos statybininkai turėtų vadovautis juo kaip pavyzdžiu.
Stačiatikių bažnyčia visada šalia
C. Merridale nuomone, Rusijos stačiatikių bažnyčia visais laikais užtikrino sanglaudą dažnai politiškai susiskaldžiusiame Kremliuje.
Į šalį įsiveržus mongolams, laisvos viduramžių Kyjivo Rusios federacijos – dabartinės Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos – lyderiai 14 amžiuje persikėlė į Kremlių.
Ten buvo pastatyta bažnyčia – auksiniais kupolais žaižaruojantis Uspenijės soboras, arba Mergelės Marijos ėmimo į dangų katedra – ir tokiu būdu stačiatikių bažnyčia amžinai įsitvirtino Kremliuje.
„V. Putinas, kaip joks kitas valstybės vadovas nuo carų laikų, išnaudojo šį ryšį savo naudai, – sako C. Merridale. – Jis viešai meldžiasi, dega žvakes, palaiko ryšį su patriarchu.“
Ilgą laiką Kremlius buvo caro rezidencija. Tik 1918 m., nuvertus carą ir palaužus stačiatikių bažnyčios autoritetą, senoji tvirtovė vėl tapo valdžios centru.
Tada jį perėmė bolševikai. Netrukus komunistų lyderiai prisiminė Kremliaus pranašumus, nes tai – ne tik kultūros simbolis, bet ir tvirtovė, sauganti nuo išpuolių ir žmogžudysčių – ir nuo mirtinų pandemijų pilietinio karo metu.
Leninas čia išvengė choleros, vidurių šiltinės ir ispaniško gripo. Šalia miegamojo jis turėjo dezinfekavimo patalpą. „Šiuo atžvilgiu V. Putinas iš Lenino daug ko išmoko, – sako C. Merridale, – nes jis paniškai bijo užsikrėsti!“
Lenino įpėdinis Josifas Stalinas (1878–1953) taip pat elgėsi atsargiai – jis ten prisiglaudė po bendražygio nužudymo. Bijodamas pasikėsinimo nužudyti, jis išmetė iš Kremliaus savo senus sėbrus. Stalinas niekuo nebepasitikėjo. Prasidėjo valymų ir parodomųjų teismų metas – prasidėjo didysis teroras.
Anot C. Merridale, uždrausdamas žmogaus teisių organizaciją „Memorial“, V. Putinas sąmoningai slopina Stalino nusikaltimų atminimą. Kremliaus valdovas save mato kaip tęsiantį didžiųjų Rusijos vadų, visų pirma Ivano IV (Ivano Rūsčiojo) ir Petro Didžiojo, taip pat tirono, darbus.
Putinas niekina Gorbačiovą
Dabartinis Rusijos autokratas jaučia panieką reformatoriui Michailui Gorbačiovui. V. Putinas laiko jį atsakingu už Sovietų Sąjungos griūtį.
Tačiau iš tikrųjų atšilimas Nikitos Chruščiovo valdymo metais ir M. Gorbačiovo vykdyta atvirumo (glasnost) politika Kremlių vėl priartino prie žmonių. Visgi tikrasis lūžis įvyko 1991 m. – po nesėkmingo bandymo įvykdyti perversmą prieš M. Gorbačiovą ir Borisą Jelciną, pastarasis persikėlė į Kremlių.
Trumpą laiką lygiagrečiai pareigas ėjo du prezidentai. Tačiau Sovietų Sąjunga jau buvo istorija, o Kremlius vėl tapo Rusijos centru.
2000 m. gegužę V. Putinas pirmą kartą tapo prezidentu.
Kol palei Maskvos upę spindi auksiniai kupolai, balta Ivano Didžiojo varpinė iškyla virš visų kitų bažnyčių ir rūmų. Virš Kremliaus plevėsuoja Rusijos vėliava.
Iš išorės Kremlius atrodo labai galingas. Tačiau viduje, kaip C. Merridale sakė „Sueddeutsche Zeitung“, kyla pavojus visiškai prarasti save. „Kai pašalini visus kritikus, tampi savo ego kaliniu“, – teigė ji.
Aplinka vis kartoja tai, ką V. Putinas nori girdėti. „Jis yra geriausiai saugomas žmogus Rusijoje. Taip greitai jo neatsikratysime“, – sako istorikė.
