„Visi bijo, žmonės atsidūrė svetimoje šalyje ir ieško aukštos kvalifikacijos nereikalaujančių darbų. Bet mes visada sakome, kad nereikia bijoti, pabandykime“, – sako Lietuvos Užimtumo tarnyboje įsidarbinusi ir šiuo metu savo tautiečiams padedanti pabėgėlė iš Ukrainos Viktoria Serdiuk.
Karas iš Dnipro kilusią Viktoriją užklupo atostogaujančią Afrikoje. Kartu su šeima ji gana greitai nusprendė, kad vyks į Lietuvą.
„Žinau, kad Lietuva visada buvo proukrainietiška. (...) Lietuvoje jautiesi komfortiškai, nes čia tave supranta. Matome, kad paprasti lietuviai nėra sugadinti Rusijos propagandos“, – sako ji.
Užimtumo tarnybos duomenimis, kovo pabaigoje Lietuvoje darbą buvo susiradę daugiau kaip 1400 ukrainiečių. Iš viso Lietuvoje jau užregistruota daugiau nei 40 tūkstančių karo pabėgėlių iš šios šalies.
„Daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus pradinių galimybių. Jei turi aukštąjį išsilavinimą, jei bent kiek moki anglų kalbą, tau bus daug lengviau susirasti darbą“, – aiškina Viktorija Serdiuk.
– Viktorija, kad prasidėjo karas sužinojote atostogaudama. Papasakokite, kaip tai atsitiko?
– Mes su šeima išskridome atostogauti į Egiptą. O vasario 24 dieną iš kelionių agentūros gavau žinutę, kad prasidėjo karas.
Iš karto pradėjome skaityti visas naujienų svetaines, skambinti artimiesiems. Žinoma, buvo labai didelis šokas, nes visi skirtinguose miestuose, o pirmą karo dieną, iš pat ryto, daugelyje miestų bombardavo karinius objektus. Buvo labai baisus jausmas, kad visa šalis užimta, nes puolė iš šiaurės, iš rytų, iš pietų. Iš visur ėjo pranešimai, kad bombarduoja.
– Jūs pati esate iš Dnipro, ten juk taip pat pačią pirmą karo dieną nuaidėjo sprogimai.
– Kiek žinau, taip, kariniai objektai buvo atakuoti pirmąją dieną. Turime karinius dalinius su oro gynybos sistemomis. Juos bombardavo.
Bet iš principo mūsų miestas, esantis pačiame šalies centre, vis dar laikosi. Pas mus tik subombardavo oro uostą, nebeturime oro uosto. Ukrainoje praktiškai nebeliko oro uostų – nei civilinių, nei karinių. Bet pas mus, lyginant su kitais miestais, daugiau ar mažiau ramu.
Bet pastarąją savaitę itin dažnai aidi sirenos, įspėjančios apie oro antskrydžius, visi mūsų artimieji, draugai leidžiasi į rūsius, į slėptuves. Jei tai neįmanoma, pagal visas rekomendacijas atsistoja tarp dviejų sienų. Stengiasi save apsaugoti. Tačiau kalbėti apie tokį gyvenimą, kokį gyvenome iki vasario 24 d., žinoma, neįmanoma.
Pas mus veikia karo ligoninė, į kurią nuolat atvežami sužeistieji iš visų frontų. Mūsų medikai mobilizuoti, visi dirba. Be to, Dnipras yra didelis pramonės centras, toks jis buvo taikos metu, o nuo 2014 m. tapo savanorių centru. Tai reiškia, kad, mieste dirba labai daug savanorių, savanoriauja beveik visi ten likę draugai ir pažįstami.
– Reiškia žmonės tuos aštuonerius metus jau ruošėsi ir įsivaizdavo, kas jų laukia, ar vis dėlto karas juos užklupo netikėtai?
– Žinoma, patirties turime. Turėjome ir du Maidanus, ir 2014 metus... Patirties esame įgiję. Tačiau tai, kas įvyko vasario 24 d., daugelį nustebino, nes niekas niekada negalėjo pagalvoti, kad viskas vyks tokiu mastu ir taip nežmoniškai vaikų, civilių gyventojų atžvilgiu.
– Kad prasidėjo karas sužinojote atostogaudama kurorte, o kas vyko po to? Kaip patekote į Lietuvą?
– Vasario 26 d. turėjome grįžti į Ukrainą. Tuo metu nebuvo jokios informacijos, jokio oro susisiekimo su Ukraina. O vasario 24 dieną Egipto valdžia priėmė sprendimą, kad visi ukrainiečiai lieka viešbučiuose – valdžia apmoka jų pragyvenimą. Po kelių dienų mus perkėlė į kitą viešbutį, bet viskas buvo apmokėta iš valstybės lėšų.
Visi ieškojome būdų grįžti. Kalbu ne apie grįžimą namo į Ukrainą, o apie tai, kaip grįžti į Europą, kad būtume arčiau Ukrainos. Ir aš radau variantą – mums padėjo Lietuvos įmonė „Novaturas“, pasiūliusi laisvas vietas savo užsakomuose skrydžiuose. Pateikiau prašymą ir gana operatyviai jis buvo patvirtintas. Nežinau, kodėl mums taip pasisekė. Gal dėl to, kad buvome su vaiku, kuriam septyneri.
– Keliese jūs buvote?
– Esame keturių asmenų šeima – aš, vyras, mama ir vaikas. Visi kartu šeimyniškai atostogavome. Kovo 5 d., vėlai vakare, išskridome į Vilnių. Atskridome naktį, tad kovo 6-oji buvo mūsų pirmoji diena Lietuvoje.
Oro uoste pasieniečiai mums paaiškino, kad reikia kreiptis į registracijos centrą Alytuje, tuo metu Vilniuje tokio centro dar nebuvo. Nuvykome į Alytų – ten mus maloniai priėmė savanoriai, viską paaiškino. Jie padėjo surasti šeimą, pas kurią apsigyvenome, padėjo sutvarkyti visus migracijos formalumus. Suvedė mūsų duomenis, kad galėtume prisiregistruoti užimtumo centre, padėjo su maistu, higienos reikmenimis. Ten, jei reikia, buvo galima gauti ir psichologinę pagalbą.
Liko labai malonūs prisiminimai – puikus personalas, labai paslaugūs savanoriai. Buvome tiesiog sujaudinti. Ašaros kaupėsi akyse matant, su kokiu supratingumu ir užuojauta savanoriai su mumis elgėsi. Jie prastai kalbėjo rusiškai, bet labai stengėsi padėti.
– O kodėl pasirinkote Lietuvą?
– Kai ieškojome variantų, kaip išskristi į Europą, svarstėme įvairias šalis ir aš pasiūliau Lietuvą. Nes žinau, kad Lietuva visada buvo proukrainietiška. Štai jūsų ankstesnė prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji visada mus palaikė, visada buvo mūsų pusėje, visada daug bendravo su mūsų politikais. Aš ją stebiu socialiniame tinkle „Facebook“ ir mačiau jos įrašus pirmosiomis karo dienomis. Aš supratau, kad į Lietuvą galima skristi. Pavyzdžiui, to nepasakysi apie Vengriją, kuri yra absoliučiai prorusiška.
Šiuo požiūriu Lietuvoje jautiesi komfortiškai, nes čia tave supranta. Matome, kad paprasti lietuviai nėra sugadinti Rusijos propagandos.
Mes Lietuvoje jau trys savaitės. Per tą laiką nesusidūrėme su žmonėmis, kurie nesuprastų, kas vyksta mūsų šalyje. Taip pat matome pas jus skelbiamas naujienas. Suprantame, kad visa tai pakankamai objektyvu.
– Viktorija, ar greitai pavyko susirasti darbą? Kiek laiko jau dirbate Užimtumo tarnyboje?
– Jau maždaug dvi savaites. Iš pradžių man pasiūlė kažkokią laisvą vietą, pasakiau, kad pagalvosiu. O tada sulaukiau dar vieno skambučio. Man paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau dirbti užimtumo centre. Turiu du išsilavinimus, esu teisininkė ir turiu Ukrainoje įgytą psichologės diplomą. Esu gavusi pažymėjimą, suteikiantį teisę verstis advokato praktika, o Užimtumo tarnyba kaip tik ieškojo teisininkų, kurie padėtų nagrinėti ukrainiečių prašymus.
Tokiu būdu jie atrinko tris žmones – mane ir dar du mano kolegas. Ir mes nuo kovo 21 d. dirbame pabėgėlių centre. Padedame sutvarkyti dokumentus, suteikiame visas reikalingas konsultacijas. Ir, žinoma, kai kalbame ukrainietiškai, pamatome tokią šilumą akyse ir šypseną veide, nes žmonės girdi savo gimtąją kalbą.
– Kokie klausimai kyla jūsų tautiečiams, su kokiomis problemomis jie dažniausiai susiduria?
– Pavyzdžiui, kaip atsidaryti sąskaitą banke. Patariame, kad tai padaryti reikėtų kuo greičiau, per daug nedelsiant. Taip pat iš savo patirties žinome, kokia dar yra pagalba, kokios savanorių organizacijos gali padėti.
Ir, žinoma, konsultuodami stengiamės apie viską kuo daugiau papasakoti. Savanoriai viską puikai suorganizuoja, bet tu tiesiog būni tokioje būsenoje... Nepaleidi telefono iš rankų, vis galvoji, kaip ten taviškiai. Turiu draugę iš Mariupolio, su ja 17 dienų nebuvo įmanoma susisiekti. Visas tas 17 dienų aš nežinojau, kas jai atsitiko. Vienintelė viltis buvo, kad jie pasislėpė rūsyje, nes Mariupolyje gyveno privačiame name.
17 dienų nieko apie ją negirdėjau. Kiekvieną kartą, kai užeidavau į mūsų susirašinėjimą „Telegram“ kanale, mačiau, kad paskutinį kartą ji buvo prisijungusi kovo 2 d. 15:30. Tokiomis akimirkomis būni tokioje įtampoje, o tuo pačiu metu reikia pildyti kažkokius popierius, tau apie kažką pasakoja, bet čia pat viską pamiršti.
– Jūsų draugė galiausiai su jumis susisiekė?
– Taip, ačiū Dievui, jie išgyveno ir sugebėjo išvykti. Todėl kai žmonės ateina į mūsų užimtumo centrą, patys klausiame, ar jie padarė tą ar aną, ar atsidarė sąskaitą banke, pasakojame apie „Maisto banką“, kur galima gauti korteles ir pan.
– Iš įrašų „Facebook“ grupėse, vienijančiose į Lietuvą atvykusius ukrainiečius, tampa aišku, kad juos labai domina klausimas, ar lengva Lietuvoje susirasti darbą. Kokias galimybes šiuo metu turi jūsų tautiečiai?
– Aš manau, kad galimybių yra. Visų pirma, darbdaviai, skelbiantys apie laisvas darbo vietas, pažymi, kad priimtų į vieną ar kitą laisvą vietą ukrainiečius. Tai yra tokios darbo vietos, kur nėra reikalaujama puikiai mokėti lietuvių kalbą. Yra laisvų vietų su apgyvendinimu, su daliniu maitinimu. Reiškia, darbdavys supranta, kad žmonės, darbuotojai, gali turėti tokių problemų.
– Į kokias pozicijas šie žmonės gali pretenduoti?
– Daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus pradinių galimybių. Jei turi aukštąjį išsilavinimą, jei bent kiek moki anglų kalbą, tau bus daug lengviau susirasti darbą.
Tačiau čia darbo dažniausiai ieško moterys, ir ne šiaip moterys, o mamos, turinčios vieną ar du vaikus. Tai turi savų niuansų. Mama kurį laiką buvo motinystės atostogose, daugelis sako, kad vis dar yra motinystės atostogose. Žinoma, visi bijo, žmonės atsidūrė svetimoje šalyje ir ieško aukštos kvalifikacijos nereikalaujančių darbų. Bet mes visada sakome, kad nereikia bijoti, pabandykime. Bet visi bijo, kad nepavyks, nes nemoka lietuvių kalbos. O mes juos drąsiname ir matome pagal siūlomas laisvas vietas, kad yra įvairių variantų.
– Pavyzdžiui, kokių?
– Pavyzdžiui, turėjome Ukrainoje spausdinimo srityje dirbusią moterį, kuri čia susirado panašų darbą. Mes ir sakome – svarbiausia yra ieškoti. Dabar problema ta, kad visi yra įsibaiminę, visi tokioje būsenoje, kad yra linkę nuvertinti savo sugebėjimus. Mes visus raginame – ieškokite. Įsidarbinti prekybos centre visada suspėsite.
Pavyzdžiui, yra žmonių, turinčių labai specifinės patirties. Turėjome geologą, kuris prašė surasti jam geologija užsiimančius Vilniaus institutus. Jis ten pats važiavo ieškotis darbo.
Buvo moteris, kuri dirbo specifinėje medienos apdirbimo įmonėje, užsiimančioje parketo gamyba. Mes paaiškinome, kaip, kur svetainėje, kuriuose puslapiuose ieškoti jai tinkamo darbo, nes ji nori daryti būtent tai, ką darė iki šiol. Tai – nestandartinės profesijos.
Kalbant apie vyrus, jų yra labai mažai. Jei ir yra, tai jie vyresni nei 60 metų. Tačiau nepaisant to, jie taip pat sako, kad nori dirbti. Vyrams lengviau. Tarp jų yra elektrikų, montuotojų, inžinierių. Jie beveik iš karto randa sau tinkamų variantų, nes tokios profesijos, kaip suprantu, Lietuvoje yra paklausios.
Kalbant apie merginas, atvyko daug pedagogių, psichologių.
– Galbūt jos galėtų įsidarbinti mūsų mokyklose ir kuruoti ukrainiečių vaikus?
– Užimtumo centras rengia susitikimus, vadinamus darbo mugėmis. Į juos tiesioginiam bendravimui ir apsikeitimui informacija susirenka darbdaviai su paruoštomis laisvomis darbo vietomis ukrainiečiams ir mūsų tautiečiai. Per artimiausias dvi savaites vyks kelios tokios profesijų mugės, į kurias susirinks ne visi darbdaviai, o atstovaujantys tam tikrai krypčiai. Pavyzdžiui, neseniai buvo susirinkę darbdaviai, teikiantys informaciją pedagogikos srityje.
Vėliau vyks susitikimai tiems, kurie dirba medicinos, finansų, apskaitos srityse. Yra moterų, kurios sako, kad daug metų dirbo banke, bet klausimas, ar jos galėtų eiti dirbti į banką Lietuvoje, jei čia visai kiti teisės aktai ir, vėlgi, kalba. Todėl siūlome atvykti į tokius susitikimus darbo finansų srityje klausimais ir viską išsiaiškinti su darbdaviu. Manau, kad galimybių visada yra.
Atvyko labai daug farmacininkų, bet kad galėtų dirbti, jie privalo turėti lietuvišką licenciją. Tačiau merginos rado išeitį – įsidarbina vaistininko padėjėjomis ir dirba. Yra merginų, susijusių su medicina, medicinos darbuotojų. Yra turinčių medicininį išsilavinimą ir dirbančių grožio srityje. Jos taip pat susiranda darbą. Slaugytojo diplomą taip pat reikia patvirtinti, tačiau jos gali įsidarbinti ne slaugytojomis, o slaugytojų padėjėjomis. Taip kad bet kuriuo atveju galima dirbti tai, kas jums prie širdies.
– Taip išeina, kad jokiu atveju nereikia nuleisti rankų?
– Jokiu būdu nereikia nuleisti rankų, nors daugelis atvykusiųjų yra pasimetę. Kai pildome anketą ir prieiname prie punkto, kur reikia nurodyti pageidaujamą darbo vietą, visi sako, kad tiks bet koks darbas. Ir štai čia reikia padėti žmogui pakelti savivertę.
Visada klausiu, ką veikėte prieš karą? Kur dirbote? Kur mokėtės? Ir matau, kad žmogus daug žino ir gali bandyti pretenduoti į įvairias pozicijas. Reikia kalbėtis su žmogumi. Daugelis sako, kad tiks bet koks darbas. Bet aš sakau, kad tikrai ne bet koks – save reikia vertinti. Stengiamės pakelti žmonėms nuotaiką, kad atsirastų noras, pasitikėjimas savimi.
