Latvija prieš 30 metų patyrė Pekino pyktį, kai iš Rygos buvo atšaukta Kinijos Liaudies Respublikos ambasada ir pasipylė kaltinimai pažeidus santykių su Kinija principus. Pekino pyktį tada, kaip ir dabar prieš Lietuvą, sukėlė santykiai su Taivanu. Kodėl ši sala tokia svarbi, kad Pekinas kalba ir apie „karinį sprendimą“?
Latvijos bandymas
Vos atkūrusi nepriklausomybę Latvija 1992 metais nusprendė megzti santykius tiek su Pekinu, kurio ambasada jau veikė Latvijoje, tiek su Taivano sala.
1991 metų pabaigoje į Latviją atvyko Taivano užsienio reikalų ministras Johnas Changas, buvo susitarta dėl ekonominio bendradarbiavimo ir atstovybės atidarymo, kitais metais į Taivaną vyko Latvijos delegacija, kuriai priklausantis latvių ministras pareiškė, kad su sala bus kuriami ir oficialūs santykiai. Tuomet Rygoje duris atvėrė Kinijos Respublikos (oficialus Taivano pavadinimas) konsulatas. Pekinas atšaukė savo atstovybę ir išplatino pranešimą, kuriame apkaltino Latviją sulaužius tarptautinius įsipareigojimus.
„Tam tikra prasme tai buvo naivu, Latvija tuo metu neįvertino esminių interesų ir buvo daug simpatijų Taivanui, nors informacijos ir nebuvo daug, – LRT.lt sakė Rygos Stradinio universiteto Kinijos studijų vadovė Una Aleksandra Bėrzina-Čerenkova. Anot jos, Latvija pirmiausia tikėjosi finansinės Taivano paramos. – Nors pagalbos ir buvo, lūkesčiai didžiąja dalimi nebuvo išpildyti.“
Pekinas tai palaikė jaunos valstybės neišmanymu, kaip veikia santykiai su Kinijos Liaudies Respublika. Jau 1994 metais Latvijos ministrai nuvyko į Pekiną, pasirašė dokumentą dėl diplomatinių santykių normalizavimo, o taivaniečių atstovybės statusas Rygoje buvo pažemintas iki Taipėjaus misijos. Taip ji čia veikia ir dabar.
U. A. Bėrzina-Čerenkova teigia, kad Ryga savo poziciją pakeitė dėl kelių priežasčių. Pirma, pradėjusi įtvirtinti provakarietišką orientaciją, Latvija norėjo suvienodinti savo poziciją Pekino atžvilgiu su Europos Sąjungos ir NATO šalių politika. Antra, Taivano pažadėta pagalba neprilygo latvių lūkesčiams. Trečia, Pekinas galėjo pasiūlyti papildomos naudos mainais už santykių normalizavimą.
„Tačiau žmonių ryšiai, kurie užsimezgė per tuos dvejus metus, liko. (...) Taivanas Latvijoje tikrai geriau žinomas nei anksčiau“, – sakė ekspertė.
„Viena Kinija“
Pekinas ilgai deklaravo siekį „taikiai susivienyti“ su Taivanu, tačiau apklausos saloje rodo, kad tokį žingsnį palaiko vos keli procentai taivaniečių. Pekino pažadai, kad prijungtas Taivanas galėtų išlaikyti autonomiją, skamba vis mažiau įtikinamai, juolab kai pažeidžiant tarptautinius įsipareigojimus visiškai užgniaužta Honkongo savivalda ir iš esmės sunaikintas principas „viena šalis, dvi sistemos“.
Tikėdamasis paskatinti salą artėti prie žemyninės valstybės, Pekinas stengiasi izoliuoti Taivaną tarptautinėje erdvėje. Kai Nikaragva žiemą pakeitė oficialią poziciją ir salos atstovu pripažino Pekiną, ir perdavė diplomatinės atstovybės turtą žemyninės Kinijos atstovams, Pekinas pasveikino šį poelgį, o kinų apžvalgininkai ragino Lietuvą elgtis taip pat.
Šią savaitę ir Slovėnija pareiškė, kad svarsto steigti prekybos atstovybę su Taivanu, o Pekino reakciją į Lietuvos veiksmus pavadino absurdiška. Santykius su sala stiprina ir kitos Vidurio Europos valstybės.
„Formalūs diplomatiniai santykiai yra svarbūs Taivanui, todėl Taivanas investuoja į juos pinigus. Bet tai nėra svarbiausias Taivano diplomatijos prioritetas. Nors nėra diplomatinių santykių, Taivanas sugeba ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti bendradarbiavimą su įvairiais sąjungininkais pasaulyje, net ir už tradicinių tarptautinių santykių rėmų“, – sakė Taivano analitikos centre „NextGen Taiwan“ dirbantis lenkų analitikas Marcinas Jerzewskis.
Kai Vilniuje duris atvėrė Taivaniečių atstovybė, Pekinas atšaukė savo ambasadorių, išprašė Lietuvos diplomatę, pažemino diplomatinių santykių statusą ir neoficialiai spaudžia Lietuvos bei užsienio verslą. Panašios taivaniečių atstovybės veikia daugelyje Europos šalių. Buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis LRT laidoje „Savaitė“ aiškino, kad taivaniečiai po kiekvienų rinkimų atvykdavo į Lietuvą ir siūlydavo čia atidaryti savo atstovybę. Tačiau Lietuvos politikai esą visada susilaikydavo. Poziciją pakeitė tik dabartinė Vyriausybė – leido Vilniuje duris atverti ne Taipėjaus, kaip įprasta daugelyje Vakarų valstybių, bet Taivaniečių atstovybei.
Tai netruko sukelti Pekinui pyktį – šis aiškina, neva Lietuva pažeidė „vienos Kinijos“ principą ir kuria klaidingą įspūdį, kad egzistuoja „viena Kinija ir vienas Taivanas“. Problemos šaltinis, anot Pekino, yra atstovybės pavadinimas – kinų kalba žodžiai „Taivanas“ ir „taivaniečiai“ rašomi identiškai.
Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad atstovybės pavadinimas buvo klaida, ši žinia Taivane buvo sutikta neigiamai: dalis visuomenės sutriko, kad nors buvo investuota į santykius, jie gali nepasiteisinti. Tačiau, anot M. Jerzewskio, susirūpinimas kilo iš to, kad taivaniečiai nepakankamai supranta, kaip vyksta politiniai procesai Lietuvoje.
Vienas Pekino priekaištų su Taivanu ryšius mezgančioms šalims – kad tokie žingsniai neva pažeidžia „vienos Kinijos“ principą. Iš tiesų dauguma pasaulio valstybių, užmegzdamos diplomatinius santykius su Pekinu, įsipareigoja palaikyti „vienos Kinijos“ politiką. Tačiau, kaip pabrėžia U. A. Bėrzina-Čerenkova, tarp principo ir politikos yra didelis skirtumas, nors Pekinas sąmoningai šią perskyrą bando ištrinti.
„Kinija turi „vienos Kinijos“ principą. „Vienos Kinijos“ politika yra tai, kad Vakarų šalys pripažįsta šio principo egzistavimą ir teigia, jog mes jus girdime, žinome, ką jūs turite omeny. Bet Pekinas bando sulieti šias koncepcijas ir naudotis principu sakydamas, kad Vakarų valstybės laikosi „vienos Kinijos“ principo. Velnias visada slypi detalėse“, – teigia ekspertė.
Pats „vienos Kinijos“ principas taip pat leidžia ribotą bendradarbiavimą su Taivanu, kol tai nesiekia diplomatinio lygio. Toks Taivano statuso neapibrėžtumas, kai šalis nėra visuotinai pripažįstama, bet ir nedeklaruoja siekio būti pripažintai, atrodo, yra priimtinas daugeliui pasaulio valstybių, taip pat ir pačiam Taipėjui.
Tačiau Pekinas teigia, kad Lietuva ne tik pažeidė šį principą, bet ir kuria klaidingą įspūdį, jog egzistuoja „viena Kinija ir vienas Taivanas“. Dėl to Lietuvos ir Europos verslas patiria kinų spaudimą. Tokios nepaskelbtos priemonės nėra naujos pačiam Taivanui, kuris su spaudimu susiduria nuolatos.
„Yra toks kiniškas posakis: krizė yra galimybė pokyčiams. Manau, kad dabartinė Vyriausybė Taivane iš tiesų tuo remiasi savo užsienio politikoje“, – teigė M. Jerzewskis.
Kartu Taivanas ieško neoficialaus tarptautinio pripažinimo, vykdydamas švietimo, kultūrinius mainus, prekiaudamas, o COVID-19 pandemijos pradžioje aktyviai teikė pagalbą užsienio valstybėms medicinos priemonėmis.
Vis daugiau Europos valstybių svarsto stiprinti santykius su Taivanu, todėl Lietuvos sprendimas ir patiriamas žemyninės Kinijos spaudimas privers ES susimąstyti apie savo, Pekino žodžiais, „kolektyvinį disonansą“, kai norima ir bendradarbiauti su kinais, ir laikyti juos sisteminiais priešininkais.
„Europoje jaučiamas greitėjantis ekonominių, socialinių ryšių su Taivanu plėtimas, bet tai neveda prie pripažinimo. Nemanau, kad Kinija yra susirūpinusi dėl Taivano pripažinimo“, – teigė U. A. Bėrzina-Čerenkova. Jos nuomone, Pekinui labiausiai nepatinka tai, kad mezgami ryšiai su Taivanu vis labiau verčia abejoti Pekino tvirtinimais, esą taivaniečiai yra separatistai, arba atvirkščiai, kad nori „taikaus susijungimo“. „Kinija tam ir bando užkirsti kelią“, – teigia analitikė.
Karas?
Apie „taikų susijungimą“ ir salos „susigrąžinimą“ Pekino lyderiai kalba nuo pat 1949-ųjų, tai svarbiausias kiekvieno šalies vadovo klausimas, nors dabar jis tapo „Kinijos svajonės“ ir visiško šalies statuso atkūrimo esminiu elementu.
Prezidentas Xi Jinpingas jau yra sulaužęs ilgametę, nors ir neformalią Komunistų partijos tradiciją, kad šalies vadovo postą turėtų užimti vis kitos frakcijos partijoje atstovas, o išskirtinį savo statusą įtvirtino įsirašydamas į šalies Konstituciją. Manoma, kad Xi Jinpingas šiemet pradės eiti beprecedentę trečią kadenciją, nes 2018 metais panaikino kadencijų limitą, o Taivano klausimo sprendimą pavertė esminiu savo politinio palikimo klausimu. 2019 metais viešoje kalboje Xi Jinpingas pareiškė, kad dabartinis status quo kelia „nestabilumą sąsiauryje“ ir kad tokia padėtis nebegali būti perduodama iš kartos į kartą.
Taip pat skaitykite
Cenzūros griežtai kontroliuojamoje Kinijos viešojoje erdvėje vis garsiau aidi diskusijos apie „karinį sprendimą“, tokių žingsnių imtis ragina buvę Kinijos Liaudies armijos generolai, o teisę į Taivano prisijungimą jėga pabrėžia ir patys Kinijos pareigūnai.
Kai Kinijos ambasada Latvijoje gruodžio pabaigoje kritikavo naują Rygos užsienio politikos ataskaitą, išplatintame pranešime teigė, kad Pekino ir Taivano susivienijimas yra „kiekvieno Kinijos sūnaus ir dukros svajonė“, kurios bus siekiama taikiai, bet jei taivaniečių „separatistai“ provokuos ir peržengs raudonąsias linijas, laukia „ryžtingas atsakas“.
Komunistų partijos valdomo leidinio „Global Times“ paskelbtos apklausos rodo, neva 73 proc. žemyninės Kinijos gyventojų pritaria Taivano klausimo sprendimui karinėmis priemonėmis.
Xi Jinpingo ryžtą rodo ir tai, kad jis 2013 metais pradėjo karinę reformą, kuri itin išaugino Liaudies armijos galią ir sustiprino pavienių jos šakų bendradarbiavimą. Anksčiau Pekino lyderiai Taivano prijungimą karinėmis priemonėmis laikė fantazija, bet po dešimtmečius trunkančios karinės modernizacijos dabar tokį variantą kinai laiko gana realistišku, „Foreign Affairs“ rašė Oriana Skylar Mastro.
Glaudesnė armijos sąveika padėtų įgyvendinti išsilaipinimą Taivano saloje ir atsilaikyti prieš galimą JAV atsaką. O. S. Mastro nuomone, operacija galėtų vykti keturiais etapais: Pekinas nuginkluotų salą, suduodamas oro ir raketų smūgius taikiniams Taivane; pradėtų Taivano blokadą tiek jūrose, tiek kibernetinėje erdvėje; suduotų oro ir raketų smūgius amerikiečių taikiniams regione, kad užkirstų kelią galimam JAV pastiprinimui; ir galų gale pradėtų išsilaipinimą saloje.
Analitikų vertinimu, pirmus tris žingsnius Kinija jau pajėgi įvykdyti – šalis dominuoja oro ir kibernetinėse erdvėse, yra sukūrusi naujas raketas. Be to, galėtų vykdyti kibernetines atakas prieš JAV, išjungti svarbią struktūrą ir sutrikdyti pagalbos teikimą. Bet ar galėtų įvykdyti fizinę invaziją?
O. S. Mastro nuomone, būtent karių permetimas per sąsiaurį ir būtų vienintelis momentas, kai JAV galėtų užkirsti kelią visiškam Taivano užėmimui. Jei kariai pasiektų salą, jos Pekinas nebeprarastų.
„Karinis sprendimas“ galėtų ir susilpninti Pekiną. Jei JAV pavyktų įtikinti Kinijos komunistų partiją, kad panaudojusi agresiją šalis būtų visiškai izoliuota, visos Vakarų valstybės, kurios yra ir svarbiausios Kinijos prekybos partnerės, nutrauktų ekonominius ryšius, Xi Jinpingo deklaruojamas „kinų atsigavimas“ neįvyktų. Bet bent jau kol kas Vakarų šalys nerodo didelio noro svaidytis grasinimais nutraukti ryšius.
„Xi Jinpingo pirmtakai demonstravo daugiau diplomatinių įgūdžių, taktinės išminties ir kantrybės, tačiau atrodo, kad Xi Jinpingas nėra toks subtilus, jis atviriau demonstruoja nacionalizmą ir militarizmą. (...) Tad paradoksalu, kad labiausiai Taivano integraciją (į tarptautinę tvarką) motyvuoja grėsminga Xi Jinpingo politika“, – LRT.lt sakė Europietiškų vertybių saugumo politikos centro Prahoje ekspertė Nathalie Vogel.
