Sukanka lygiai metai, kai buvo šturmuotas Kapitolijus, į pabaigą eina ir pirmi Joe Bideno prezidentavimo metai. LRT laidoje „Dienos tema - užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas ir Amerikos lietuvių bendruomenės narys ir Getisburgo koledžo dėstytojas Rimvydas Baltaduonis.
– Per Kapitolijaus ataką prieš metus žuvo policininkas, dar 4 asmenys, dalyvavę riaušėse. Tačiau per metus taip ir neatsakyta į klausimą, kas organizavo, finansavo ir kokie yra riaušininkų ryšiai su Baltaisiais rūmais?
R. Baltaduonis: Šiuo metu veikia laikinoji komisija, sudaryta Kongrese, ji aiškinasi aplinkybes, tiesa, dauguma tų tyrimų šiuo metu vyksta už uždarų durų. Ataskaitos tikimasi šią vasarą, bet tam tikra dalis informacijos jau patenka į viešąją erdvę: žinome, kad dalis prezidento Donaldo Trumpo aplinkos žmonių ragino jį reaguoti į riaušes Kapitolijuje, tai, žinoma, daugumai buvo netikėtas dalykas, netgi, sakyčiau, šokas ir, deja, to veiksmo nebuvo. Šiuo metu jau yra paviešintos žinutės iš „Fox News“ korespondentų, kurie artimai bendravo su prezidentu, dėl jų nerimo, kodėl prezidentas nepasisako. Tikriausiai daugiau detalių išaiškės po pusės metų, kai prasidės vieši posėdžiai, klausymai ir tyrimas bus baigtas.
– J. Bidenas inauguracinę kalbą ant Kapitolijaus laiptų sakė praėjus vos 2 savaitėms po šturmo ir jis tada žadėjo suvienyti susiskaldžiusią šalį ir amerikiečius. Kiek jam pavyko pasiekti šį tikslą?
M. Adomėnas: Tai reikėtų matyti labai sunkios jo prezidentavimo pradžios kontekste: susiskaldymo, abejojimo rinkimų legitimumu, apskritai Amerikos vaidmens pasaulyje, tam tikrų abejonių ir sutrikimo klausimas. Buvo labai sunku, tai ryškus akcentas, jam pradedant savo prezidentavimą, ir aš čia matyčiau kelis aspektus, kuriuos savo kalboje Bidenas užsibrėžė. Vienas dalykas – mėginimas grįžti Amerikai į nuoseklų globalų vaidmenį, daugiašalius formatus, Jungtinių Tautų įvairias organizacijas, iš kurių buvo pasitraukta, kitas dalykas – labai aiškus politikos perorientavimas į naują vieną ašį, būtent į Indijos–Ramiojo vandenyno ašį, jis nepasiteisino, nes Rusija dar pavasarį pradėjo naują agresyvią kampaniją ir tą dėmesį teko perorientuoti, trečias momentas buvo nacionalinio susitaikymo. Sakyčiau, kad jis greičiau yra dominantė sąlygų, kuriomis Bidenui ir jo administracijai dabar tenka kurti savo užsienio politiką. Tas susiskaldymas labai smarkiai apsunkina, gal sumažėjo karštis ir įtampa, bet jis vis tiek išlieka labai ryškus ir sunkina, pavyzdžiui, administracijos pareigūnų skyrimus, kas smarkiai silpnina užsienio reikalų politiką, sunkina grįžimą į tą globalų vaidmenį, nes nėra konsensuso dėl užsienio politikos krypties. Išskyrus vieną klausimą – Kinijos, kuris tęsiasi per abi politines jėgas, bet kitais klausimais, pavyzdžiui, kaip orientuotis į Rusiją, kaip reaguoti į jos veiksmus, turi žymiai didesnę įvairovę ir tai kur kas labiau apsunkina tokios nuoseklios užsienio politikos, kurią savo kalboje užsibrėžė J. Bidenas, vykdymą.
– J. Bidenas yra pasakęs: „Tai, ką pasirinksime šią akimirką, mano akimis, iš esmės nulems mūsų pasaulio kryptį ateinančius dešimtmečius.“ Aišku, ką renkasi Amerika ir ką jai pavyksta pasirinkti?
R. Baltaduonis: Šiuo metu pandemija diktuoja labai daug dalykų ir pasirinkimai nėra lengvi. Net ir žiūrint į dabartinio prezidento palaikymą – jis mažėja, šiuo metu jis, beje, rekordiškai žemas: net 6 iš dešimties amerikiečių nepalaiko prezidento, rodo pirštu į ekonomiką, nors, jeigu žiūrėtume į pačius ekonominius rodiklius, yra ekonomikos augimas, rinkos vertė auga, nedarbas sumažėjęs. Vienas rodiklis, kuris tikriausiai labai daro įtaką žmonėms, yra infliacija, ji tikrai didelė – 7 proc., Amerika 30 metų nematė tokios infliacijos. Žinant, kad žmonės turi izoliuotis ir palieka darbus, tas netikrumas, nėra lengva susikoncentruoti į užsienio politiką, nes viduje yra nesutarimų.
– Kai kurie Amerikos sprendimai ir pasirinkimai net sąjungininkų sutinkami nevienareikšmiškai. Galime išvardyti tokius pagrindinius: pasitraukimas iš Afganistano, slaptai rengtas aljansas su Australija ar dabartinės derybos su Vladimiru Putinu. Tai erzina ir kai kuriuos sąjungininkus, nes jie, ko gero, iki galo nesupranta tokių sprendimų?
M. Adomėnas: Tą matyčiau kontekste, jog Bidenas labai aiškiai norėjo nusivalyti darbastalį vienam uždaviniui – sisteminių strateginių geopolitinių varžybų su Kinija klausimui, kurį jis turėjo omeny kalbėdamas apie tuos apsisprendimus, kurie nulems mūsų geopolitinę tikrovę ateinantiems dešimtmečiams, spręsti. Būtent ar komunistinės partijos valdomos Kinijos modelis nugalės ekonomiškai, technologiškai ir kariniu būdu prieš Vakarų demokratinį modelį. Tai iššūkis, kuris mūsų dabar laukia ir kurį labai aiškiai suprato ir ankstesnės administracijos žmonės. Problema buvo ta, kad ankstesnės administracijos veikimo stilius buvo toks, kad globalus autoritetas ir globali minkštoji galia, kurią JAV vis dar turėjo, nepaisant gana komplikuoto įsitraukimo į Iraką, Afganistaną ir kitus epizodus, buvo iššvaistyta, kai nebuvo dar pandemijos, infliacijos, kai visi kiti rodikliai buvo palyginti geri. Dabar teko labai sunkus uždavinys, viena vertus, atkurti tą globalų veikimo būdą ir autoritetą, kas reikalauja daugiau pastangų ir laiko, negu išardyti, kitas dalykas – strategiškai veikti Kinijos kryptimi. Pasitraukimą iš Afganistano ir norą sumažinti savo dėmesį Rusijai Rytų Europoje traktuočiau kaip norą turėti švarų darbastalį, ant kurio būtų galima spręsti didžiausią mūsų laikų tektoninį uždavinį. Bet tikrovė pasirodė tokia, kad Putinas davė apie save žinoti pavasarį sutelkdamas kariuomenę prie Ukrainos ir teko skubiai spręsti tą uždavinį.
– Ant darbastalio atsiranda vietos ir Lietuvai, nes dabartinė Lietuvos parama Taivanui yra tas instrumentas, kuris padeda stiprinti Lietuvos ir Amerikos geopolitinius ryšius: Lietuvos ministrai niekada tiek daug neturėjo vizitų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip per pastaruosius keletą mėnesių. Ką tai sako ir kokią naudą iš to gauna Lietuva?
M. Adomėnas: Pirma didžioji nauda – kad strateginis JAV dėmesys Lietuvai nesumažėjo, kartu matome ir dėmesį regiono saugumui, nes be JAV saugumo garantijų tikėtis, kad nuolat agresyvėjančios Rusijos, kuri veikia per Baltarusiją, dabar matome karinę intervenciją, nepabijosiu to pasakyti, Kazachstane, tokioje aplinkoje, kai JAV dėmesys nusisuko į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, išlaikyti Lietuvos suverenumą ir saugumą būtų nepaprastai sudėtingas uždavinys. Šiuo atveju mums iš tiesų pavyko tą dėmesį palaikyti šiame regione globaliu veikimu, suprantant, kad tai yra viena lygtis ir tas Rusijos ir Kinijos artėjimas kelia bendrą iššūkį laisvajame pasaulyje. Būtent į jį turime orientuotis ir veikti, klodami pamatus naujajai pasaulio saugumo architektūrai ir be JAV grįžimo į globalų vaidmenį tikrai to užtikrinti nepavyks.
– Lietuvos ministrų vizitai Jungtinėse Amerikos Valstijose sulaukė daug dėmesio ir Lietuvos atstovai sulaukia dėmesio iš aukščiausiųjų Amerikos pareigūnų, nuvykę į Jungtines Amerikos Valstijas.
R. Baltaduonis: Per 20 metų man gyvenant Amerikoje, tai tikrai yra metai, kai kaip niekada daug ministrų apsilankė ir jie buvo priimti labai aukštu lygiu. Panašu, kad susitikimai yra ne tik tokie labiau politinio palaikymo pobūdžio, bet ir turi labai realių pasekmių, kai pasirašomi susitarimai ir sutartys, atveriamos rinkos, pradedamas bendradarbiavimas, į delegacijas yra įtraukiami žmonės, kurie daro darbus, ir tie ryšiai, kurie tamprėja tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, pastaruoju metu tikrai yra matomi, bent jau iš Jungtinių Amerikos Valstijų pozicijų.
