Pasaulyje

2021.11.07 11:26

„Rusiją labai mylėsime“ – kaip Lietuva kūrė santykius su Maskva ruošdamasi į NATO ir ES

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.11.07 11:26

Griūvant Sovietų Sąjungai užsimezgę santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos vadovų žadėjo optimistinę ateitį. Maskva iš pradžių atlaidžiai žiūrėjo į greitai paskelbtą Baltijos šalių siekį prisijungti prie ES bei NATO, tačiau pamažu mąstymas apie „artimąjį užsienį“ ir įtakos zonas grįžo į Kremlių. Kaip Vilniui pavyko laviruoti sėkmingai sprendžiant svarbiausias tarpusavio problemas iki lemtingų 2004-ųjų?

Pergalė ir šalta žiema

Kai Aukščiausioji Taryba paskelbė apie atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę, ją parėmė tuometis Rusijos AT pirmininkas Borisas Jelcinas. Jam tai buvo naudinga siekiant susilpninti tebegyvuojančios Sovietų Sąjungos vadovybę.

Užsimezgę pirmieji Lietuvos ir Rusijos santykiai buvo šilti. 1990-ųjų liepą Vilniuje lankėsi Rusijos AT delegacija ir pažadėjo savarankiškus bei lygiateisius santykius. Netrukus Maskvoje buvo pasirašyta nauja Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutartis. Pirmasis jos punktas skelbė, kad šalys pripažįsta viena kitos suverenitetą ir laiko viena kitą tarptautinės teisės subjektais. SSRS Valstybės taryba Lietuvos nepriklausomybę patvirtino rugpjūtį–rugsėjį, po nepavykusio pučo.

Tai, kad Lietuva gavo teisinį didžiausios pasaulio valstybės pripažinimą, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Gediminas Vitkus savo knygoje „Diplomatinė aporija: tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių normalizacijos perspektyva“ vadina Lietuvos užsienio politikos sėkme. Tai Vytautui Landsbergiui pavyko padaryti sėkmingai išnaudojant Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino priešpriešą.

Kalbėdamas Rusijos ir Lietuvos santykių 30-mečiui skirtoje konferencijoje penktadienį V. Landsbergis prisiminė B. Jelcino žodžius, ištartus po nepriklausomybės paskelbimo: „Baltijos šalys dabar yra laisvos. Tai yra gerai.“ „Štai tokia galėjo būti Rusija. Ji tokia netapo“, – sakė V. Landsbergis.

Tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai Rusija paveldėjo ne tik supergalybės statusą, bet ir jos palikimą – Baltijos šalyse vis dar dislokuotus sovietų karinius dalinius. Jų išvedimas tapo nauju išbandymu valstybių santykiams.

V. Landsbergis jau per pirmą oficialų vizitą Maskvoje susitarė per mėnesį parengti karių išvedimo planą, tačiau Rusija vilkino derybas ir teigė neturinti galimybių išvesti karių ir išgabenti technikos. Anot G. Vitkaus, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės puikiai pasinaudojo savo principinga pozicija tarptautinėse organizacijose spaudžiant Rusiją laikytis įsipareigojimų.

1992-ųjų rudenį Lietuvos ir Rusijos krašto apsaugos ministrai susitarė, kad pirmieji rusų kariai pasitrauks dar spalį, o visiškai išvyks iki 1993-iųjų rudens. Netrukus į Kremlių vyko V. Landsbergis. Jo teigimu, Rusijos pusė siekė sužlugdyti derybas ir atidėti sutarties pasirašymą – B. Jelcinui buvo atnešti neparengti ir pribraukyti dokumentai. Nors buvo pasirašytas karių išvedimo grafikas, Rusija ir toliau bandė vilkinti šį procesą, tačiau V. Landsbergiui kontaktuojant tiesiogiai su B. Jelcinu nesutarimus pavyko išspręsti ir Rusijos vadovas pakartojo įsipareigojimą karius išvesti iki 1993 metų rudens.

Buvęs Rusijos gynybos ministro patarėjas Jevstignejevas aiškino, kad procesą netinkamais dokumentais bandė vilkinti Rusijos užsienio reikalų ir gynybos ministerijos, bet G. Vitkus rašo, kad Maskva mėgino priešintis Baltijos valstybių pastangoms karių išvedimo klausimą paversti tarptautiniu ir gilinti valstybių viduje susiformavusias politines įtampas.

Per griežta konservatorių pozicija

Aukščiausiojoje Taryboje V. Landsbergis buvo kritikuojamas dėl pernelyg griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, Vyriausybė su premjeru G. Vagnoriumi priešakyje sulaukė kritikos ir dėl prastos šalies ekonomikos būklės, kurią dar pablogino ekonominė blokada. 1992 metais Rusijos centrinis bankas nutraukė atsiskaitymus su Lietuva, šalyje katastrofiškai išaugo infliacija (ji viršijo 2 tūkst. proc.), krito pragyvenimo lygis. Rusija uždarė savo rinką prekėms iš Lietuvos, naudojo ekonominio ir energetinio spaudimo priemones, sutriko vandens ir šilumos tiekimas Lietuvos gyventojams 1992–1993 metų žiemą.

1993 metais prezidento rinkimus laimėjo Algirdas Mykolas Brazauskas, prieš tai Seime absoliučią daugumą pelnė jo LDDP partija, kuri siūlė kurti pragmatiškesnius santykius su Rusija ir akcentavo, kad tai jau nebe ta pati Sovietų Sąjunga.

Džordžijos Gwinnett koledžo profesorė Dovilė Budrytė LRT.lt sakė, kad svarbiausiems Lietuvos siekiams šalies vadovo asmenybė nedarė didelės įtakos.

„Iš esmės (V. Landsbergio ir A. M. Brazausko) formuojama politika labai nesiskyrė – ir vienas, ir kitas norėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, siekti Rusijos kariuomenės išvedimo ir narystės euroatlantinėse struktūrose“, – sakė politologė.

Tačiau santykiai su Rusija toliau komplikavosi. Karių išvedimas tų metų vasarą vyko gana sklandžiai, bet rugpjūčio pradžioje kilo politinė krizė, nes Rusija paskelbė nutraukianti derybas ir išvesianti karius sau palankiu metu. Tačiau asmeniniame pokalbyje su B. Jelcinu A. M. Brazauskui pavyko ginčą išspręsti, taip pat pranešta apie būsimas derybas dėl prekybos santykių. Sovietų kariai paliko Lietuvą likus valandai iki numatyto 1993 metų rugpūčio 31 dienos termino pabaigos.

Kitą dvišaliams santykiams itin svarbų klausimą – Kaliningrado civilinio ir karinio tranzito – pavyko išspręsti 1993 metais sudarius laikiną susitarimą su Maskva, kuris vėliau buvo pratęstas. 1995 metais Lietuva nusileido Rusijos reikalavimams ir leido tranzitą į Kaliningradą beviziu režimu. Mainais Vilnius užsitikrino išskirtinį statusą prekybos santykiuose. Anot G. Vitkaus, Lietuvos pozicija derybose itin priklausė nuo to, ar konkrečiu klausimu pavyko mobilizuoti tarptautinę bendruomenę, ar ne – šiuo atveju teko leistis į kompromisus.

Lietuvai sėkmingai pavyko sureguliuoti ir šalyje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo likusių rusakalbių padėtį; šis klausimas kėlė daugiau problemų Latvijoje ir Estijoje.

Nors jau 1995 metais premjeras Adolfas Šleževičius pareiškė, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai nepatiria problemų, jų buvo gausu: sausumos ir jūrinės sienų nustatymas (sutartys pasirašytos tik 1997 metais), naftos telkinio priklausomybė Baltijos jūroje, negrąžintas Lietuvos diplomatinių atstovybių turtas. Anot G. Vitkaus, tolesni Lietuvos ir Rusijos santykiai stagnavo, sudėtingų klausimų sprendimą buvo linkusi vilkinti ir Lietuva, tikėdamasi rasti daugiau tarptautinės paramos.

„Dėl (karių) išvedimo nebūtų pavykę susitarti be Vakarų valstybių, ypač JAV, įsikišimo. Lietuvai pavyko greičiausiai pasirašyti sutartį dėl sienų (net 1997 metais, Estijai – 2005-aisiais, Latvijai – 2007-aisiais); tai susiję su Lietuvos ir Rusijos santykių atšilimu 20 amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ir paprastesne demografine situacija“, – sakė D. Budrytė.

„Labai mylėsime“

Jau 1993 metais per vizitą Lenkijoje B. Jelcinas pareiškė, kad Rytų Europos šalys gali laisvai jungtis prie norimų sąjungų. Po metų A. M. Brazauskas išsiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui, kad Lietuva nori stoti į šią organizaciją. Kaip savo knygoje rašo G. Vitkus, Lietuva tikėjosi, kad narystė padės užsitikrinti papildomų svertų derybose su Rusija.

Maskva siūlė Baltijos šalims stoti į buriamą Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS), bet šios to atsisakė. Lietuva užsienio politikos strategijoje fiksavo, kad nenori būti laikoma Rusijos „artimuoju užsieniu“.

„Mes norėtume matyti stabilią ir prognozuojamą Rusijos politiką, kurioje Baltijos šalių atžvilgiu nebūtų vartojamas terminas „artimasis užsienis“, – interviu rusų žiniasklaidai 1994 metais sakė A. M. Brazauskas.

Rusijos noras išlaikyti savo įtaką Baltijos šalyse skatino šias valstybes siekti narystės NATO. Baimintasi ir karinės grėsmės – 1995 metais virš Vilniaus žemame aukštyje praskrido 3 rusų kariniai sraigtasparniai, nors jie turėjo leidimą Lietuvos teritorijoje būti tik 400 metrų aukštyje. Kai Lietuva paragino sraigtasparnius pakilti, jie dar 100 metrų nusileido žemiau. Oficiali Rusijos pozicija dėl Baltijos šalių narystės NATO aštrėjo, imta grasinti atsakomosiomis karinėmis priemonėmis, bandyta rodyti, kad Baltijos šalys tebus Aljanso išlaikytinės, o ne visavertės partnerės.

Rusija bandė įvairiais būdais paskatinti arba priversti Baltijos šalis atsisakyti savo ketinimų. 1997 metais Maskva atvirai Jungtinių Tautų posėdžiuose ir per A. M. Brazausko vizitą Rusijos sostinėje aiškino, kad Rusija gali padėti užtikrinti Baltijos šalių saugumą.

„Baltijos ir Rusijos šalių santykiams turėjo įtakos tai, kad kaip asmenybė B. Jelcinas palaikė demokratiją ir kapitalizmą; jo silpnybes galima sieti su Rusijos silpnumu, tačiau tiksliai nustatyti asmenybių įtaką užsienio politikai yra sunku“, – apibendrino D. Budrytė.

Nors dalis JAV vadovų atvirai sakė, kad į NATO plėtrą bus įtraukta Lenkija, Vengrija ir Čekija, o ne Baltijos šalys, Lietuva tikslo įstoti į NATO neatsisakė.

Galiausiai Lietuvos ir Rusijos santykiai visiškai atšalo, Rusijos užsienio reikalų ministerija 1997 metais pareiškė, kad Sovietų Sąjunga niekada neokupavo ir neaneksavo Baltijos šalių ir nepažeidė tarptautinės teisės.

„20 amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje buvo nemažai daroma, kad Rusija nesijaustų atstumta, kad nebūtų euroatlantinės bendruomenės autsaiderė“, – sakė D. Budrytė. Tačiau krizė Kosove, karas Čečėnijoje, skirtingas Vakarų ir Rusijos požiūris į demokratijos plėtrą, spalvotąsias revoliucijas ėmė ryškinti Maskvos ir Vakarų demokratinių valstybių perskyrą.

Kartu Kremliuje stiprėjo nuotaikos, kad NATO plėtra kels karinę grėsmę Rusijai, Lietuvos vadovai bandė aiškinti, kad šalies narystė NATO gali būti naudinga ir pačiai Maskvai. 2000 metų birželį Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis BNS sakė, kad Lietuvos narystė NATO padės galutinai normalizuoti santykius su Rusija, šalis liks gera kaimyne. „Labai mylėsime vieni kitus, labai draugausime ir niekas niekam pirštu negrūmos“, – žadėjo politikas.

2001 metų vasarą V. Putinas pareiškė, kad Rusija gali norėti tapti NATO nare, o rudenį šalis demonstravo solidarumą per Rugsėjo 11-osios atakas prieš JAV. Jau kitais metais šalis buvo pakviesta prisijungti prie G7 klubo, atsisakė konfrontacijos su JAV ir vykdė gana pragmatišką politiką, rašo G. Vitkus.

Iš tiesų 2002 metais buvo įsteigta NATO ir Rusijos taryba, turinti užtikrinti santykius, Maskvoje atidaryta NATO karinio bendradarbiavimo misija ir Aljanso informacinis biuras. Abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo pamatų aktą pusės pasirašė dar 1997 metais.

Tačiau reikšmingų pokyčių Lietuvos ir Rusijos santykiuose iki pat Baltijos šalių pakvietimo stoti į NATO ir ES 2002 metais neįvyko, knygoje pažymi G. Vitkus.

„Rimti padariniai“

Anot D. Budrytės, po 1998 metų ekonomikos krizės Rusijoje į valdžią atėjus Vladimirui Putinui Lietuvos ir Rusijos santykiuose baigėsi normalizavimo paieškos ir pradėjo ryškėti egzistenciniai nesutarimai su Maskva.

Viena pagrindinių problemų šalių santykiuose tapo Sausio 13-osios byla. 2000 metais Baltarusijos gynybos ministru buvo paskirtas generolas Vladimiras Uschopčikas, vienas iš įtariamųjų byloje. Taip pat nesutarimus kurstė žalos už sovietų okupaciją atlyginimas. 2000-ųjų birželį Seimas priėmė įstatymą dėl žalos atlyginimo, tai Rusijos vadovams sukėlė pasipiktinimą. Tą patį mėnesį lankydamasis Vokietijoje naujasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau pareiškė, kad Baltijos šalių priėmimas į NATO turės „rimtų padarinių“ Europos saugumui.

Seimas tokią retoriką pasmerkė, kai prezidentas Valdas Adamkus viešai sukritikavo valdančiųjų konservatorių poziciją Rusijos atžvilgiu, – esą ji prieštarauja nacionaliniams interesams.

„Lietuva negali nuolatos būti istorijos ir geografijos įkaitė. Lietuvos euroatlantinė orientacija ir geri santykiai su Rusija – suderinami dalykai“, – sakė V. Adamkus. Tačiau santykiai su Rusija nesikeitė, o Dūma delsė ratifikuoti valstybių sienų nustatymo sutartį, pasirašytą dar 1997 metais.

„Istorinės atminties klausimai, tokie kaip noras, kad būtų pripažinta Sovietų Sąjungos okupacija, taip ir nebuvo išspręsti. Lietuvos pozicija šiuo atveju buvo radikalesnė negu Latvijos ir Estijos (Lietuva ėmė vartoti „genocido“ sąvoką sovietiniams nusikaltimams apibūdinti), bet šios atminties politikos strategija Rusijos elgesio nepakeitė“, – LRT.lt sakė D. Budrytė.

2001 metų kovą V. Adamkus Kremliuje susitiko su V. Putinu ir valstybių vadovai pasirašė aptakų pareiškimą, kuriame Rusija gana nuolaidžiai vertino Lietuvos siekį pasirinkti savo integracijos kryptį. G. Vitkus teigia, kad šį vizitą galima laikyti „atsisveikinimo“ su šia problema Lietuvos ir Rusijos santykiuose momentu.

Tačiau kartu tai pradėjo ES plėtros problemos klausimą. Rusijai Lietuvos narystė Bendrijoje buvo problemiška pirmiausia dėl tranzito į Kaliningradą. Maskva siekė išsaugoti sau palankias sąlygas, dėl kurių buvo susiderėta dar 1995 metais, todėl aktyviai siekė ES narių paramos ir ją pelnė tarp Pietų Europos valstybių. Kaip pažymi G. Vitkus, Europos Komisija ir Tarybai pirmininkavusi Danija principingai parėmė Lietuvą ir Rusija turėjo priimti ne tokias palankias sąlygas, taip pat ratifikuoti sienų nustatymo sutartį. Be pakankamos tarptautinės paramos ir spaudimo Rusijai Lietuvos padėtis būtų buvusi itin nepalanki.

Prioritetą teikdama techninių klausimų sprendimui ir prisitaikydama prie aplinkybių, Lietuva savo santykiuose su Rusija išsprendė daugiau praktinio pobūdžio klausimų nei Latvija ar Estija. Toks subalansuotas požiūris teigiant, kad Lietuvos ir Rusijos santykiuose dominuoja tik techninio pobūdžio neišspręsti dalykai, padėjo malšinti kai kurių Vakarų šalių baimę dėl Baltijos šalių narystės ES bei NATO ir kaip į tai reaguotų Maskva, rašo G. Vitkus.

Rolando Pakso istorija, be kita ko, irgi sukompromitavo Lietuvos santykių su Rusija normalizacijos perspektyvą ir daug kam tapo įrodymu, kad Maskva bando išlaikyti savo įtaką šalyse, kuriose nebeturi karinių ar ekonominių svertų tai padaryti. V. Adamkaus perrinkimas tęsė nuosaikesnę politiką Rusijos atžvilgiu.

„Pokyčiai ir proveržiai Lietuvos santykiuose su Rusija vykdavo tiktai tuomet, kai tam būdavo palankūs platesni tarptautiniai veiksniai ir procesai“, – savo knygoje rašo G. Vitkus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt