Pasaulyje

2021.09.28 12:31

„Rinksi dantis sulaužytais pirštais“. Kodėl neapykantos internete kurstytojams netenka atsakyti už savo veiksmus

Daiva Repečkaitė, Vita Dreijere, Martin Laine, „Re:Baltica“2021.09.28 12:31

Dėl pandemijos priekabiavimo internete atvejų skaičius ženkliai išaugo, ypač tai pasakytina apie negatyvius pasisakymus nukreiptus į žurnalistus ir sveikatos priežiūros darbuotojus. Vis dėlto visose trijose Baltijos šalyse policija net viešai skleidžiamų grasinimų mirtimi nelaiko pakankamai realiais, todėl veiksmų prieš juos platinančius asmenis imamasi retai.

Ši publikacija yra originalus tiriamosios žurnalistikos tinklo „Re:Baltica“ kūrinys, kurį LRT.lt publikuoja su autorių sutikimu.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai, žurnalistas Vilius Petkauskas ėmėsi paneiginėti melagingą informaciją apie šią ligą ir jos ribojimo priemones, įvardydamas dezinformacijos skleidėjus. Netrukus socialiniuose tinkluose jo adresu pasipylė grasinimai. „Galiausiai tai peraugo į raginimus sumušti mane gatvėje. Buvo ir asmeninių žinučių su siūlymais nuolat dairytis per petį ir neatskleisti, kur gyvenu, nes tai gali blogai baigtis“, – prisimena jis. Buvo net pavogta V. Petkausko tapatybė.

Ne visi grasinusieji buvo anoniminiai troliai. „Paieškojus apie juos informacijos „Google“ galima pamatyti, kad tarp jų buvo ir teniso treneris, ir panašių asmenų“, – sako V. Petkauskas. Apie tokio turinio komentarus ir tapatybės vagystę jis pranešė Lietuvos policijai. Pareigūnai perskambino, pasitikslino tam tikras detales ir viskas. „Kadangi tai buvo pirmas kartas ir man nebuvo grasinta tris ar keturis kartus, jie daugiau nieko negalėjo padaryti“, – aiškina jis.

Su panašiais grasinimais šią liepą susidūrė ir žurnalistas Karolis Vyšniauskas. Asmeninėje žinutėje kažkas „klausė manęs, ar esu kada rinkęs dantis sulaužytais pirštais“, – sakė jis „Re:Baltica“. K. Vyšniauskas taip pat pranešė apie grasinimą policijai. „Po savaitės paskambinusi policijos pareigūnė neįžvelgė šioje žinutėje realios grėsmės ir tai mane liūdino. Pasak jos, klausiama buvo, „kaip jūs vertinate tokią situaciją“, – prisimena žurnalistas.

Pandemijos metu dezinformaciją apie COVID-19 demaskuojantys sveikatos priežiūros darbuotojai ir žurnalistai tapo pagrindiniu agresijos socialiniuose tinkluose taikiniu. Situacija tiek įkaito, kad pavargę nuo viešų ir privačių įžeidinėjimų, kai kurie medikai nenori būti viešai cituojami žiniasklaidoje. Vienas medikas, į kurį „Re:Baltica“ žurnalistai kreipėsi ruošdami šį straipsnį, prašė neminėti, kad su juo buvo kalbėta, nes „jei viešai pareikšiu, kad tai skaudina, jie taps dar agresyvesni“.

Tris kartus išsakytas grasinimas

Bauginimas ir persekiojimas paprastai yra tie terminai, kuriais teisinėje kalboje apibrėžiami grasinimai. Iš trijų Baltijos šalių Lietuva turi konkrečiausias bauginimus internete ir realiame gyvenime kvalifikuojančias sąlygas. Kad bauginimas būtų laikomas sistemingu, jis turi būti pakartotas bent tris kartus.

„Teismai pakankamai plačiai interpretuoja bauginimą“, – sako Nusikaltimų prevencijos centrui – ne pelno siekiančiai organizacijai, konsultuojančiai institucijas nusikaltimų ir pagalbos aukoms klausimais – vadovaujantis kriminalistas Algimantas Čepas. Anot jo, daugelis bylų nepasiekia teismo, nes tyrėjai yra linkę painioti terorizavimą ir bauginimą. Įrodinėjant bauginimo faktą, svarbu sistemingas šio veiksmo pobūdis, o terorizavimo atveju reikia įrodyti veikos poveikį ir tikimybę, kad grasinimai bus įgyvendinti.

Lietuvoje dėl grasinimų nužudyti, susprogdinti, padegti, sunkiai sužaloti, pasikėsinti į gyvybę, sveikatą ar turtą policija turi teisę pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau visų pirma pareigūnai turi patikėti, kad grėsmė yra reali; panaši situacija ir Estijoje bei Latvijoje. Be to, nusikaltimo, kuris apibrėžiamas kaip „sunkus“, kartelė užkelta labai aukštai. Pavyzdžiui, grasinimas išmušti dantis nebūtų laikomas pakankamai sunkiu. Tuo tarpu persekiojimas nėra apibrėžtas ir kriminalizuotas. Ekspertų nuomone, pokyčiai per ilgai užtruko.

Sunku įvertinti, kiek bylų buvo pradėta dėl agresijos internete, nes Lietuvos policija visą su pranešimais apie grasinimus susijusią statistiką suplaka į vieną vietą.

„Visuomet patariame žurnalistams pranešti apie grasinimus“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. Prieš nusprendžiant, ar kreiptis į policiją, LŽS savo nariams siūlo teisinę pagalbą. Iki šiol nė vienas žurnalistas, kuriam buvo grasinama internete, nenukentėjo. „Žodžio laisvės srityje techniniai ir teisiniai sprendimai nėra paprasti“, – sako D. Radzevičius.

Latvija: nėra problemos, kol esate gyvas

„Re:Baltica“ faktų tikrinimo padalinys „Re:Check“ reguliariai susiduria su agresija internete. Šiame padalinyje dirbančių žurnalistų veiklai nepritariantys žmonės juos vadina „rečekistais“ (užuomina į sovietmečio KGB – red.). Visiškai nepažįstami žmonės priekabiauja prie jų internete, skambinėja ir siuntinėja privačias žinutes socialiniuose tinkluose.

Neseniai vienas iš pagrindinių dezinformacijos skleidėjų vaizdo įraše socialiniame tinkle „Facebook“ ginčijosi dėl tinkamos bausmės politikams, sveikatos priežiūros darbuotojams ir žurnalistams, įskaitant „Re: Baltica“, kurie, jo manymu, yra atsakingi už su COVID-19 susijusius ribojimus. Jo pasiūlymai variavo nuo viešos mirties bausmės iki turto konfiskavimo. Norėdamas akcentuoti savo požiūrį, jis ritmiškai kirviu kapojo kelmą.

Vienas iš trolių žengė dar toliau. Dar prieš pandemiją, 2019 metais, po nesuskaičiuojamos daugybės telefono skambučių ir užmaskuotų pranešimų apie „susitikimą vieną dieną“, jis pasirodė „Re:Baltica“ biure su laidotuvių vainiku ir buteliu skaidraus skysčio, skirto „apvalyti“. „Re:Baltica“ kreipėsi į policiją, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl persekiojimo. Dvi policijos nuovados keletą savaičių viena kitai siuntinėjo įvairius popierius, kol galiausiai tyrimas buvo nutrauktas. Policija nusprendė, kad žurnalistai nebuvo tiek įbauginti, kad grėsmė būtų laikoma realia, o nusikaltėlis pažadėjo redakcijos nebepersekioti. Prokurorui palikus galioti policijos sprendimą, persekiojimas atsinaujino, be to, nusikaltėlis nusitaikė į platesnį žurnalistų ratą. Šis tyrimas taip pat baigėsi be rezultatų: policija grasinimus kvalifikavo kaip „nuomonę“, manė, kad jie nesutrikdė žiniasklaidos darbo, o įtariamasis tikino neketinęs fiziškai pulti žurnalistų.

„Policijai paprasčiau atsisakyti tirti tokius atvejus“, – aiškina advokatų kontoros „Sorainen“ partneris Andris Taurinšas. Policijos tyrėjui, tuo pačiu metu tiriančiam daugybę kitų baudžiamųjų bylų, byla, kurioje nėra lavono ar pavogto automobilio, gali atrodyti nepakankamai rimta, „nes fiziškai nieko neįvyko“.

„Įstatymas taip surašytas, kad nėra sunku nieko nedaryti. Tam tikriems straipsniams reikia interpretacijos ir kūrybiškumo“, – sako A. Taurinšas. Anot jo, nors įstatymas numato atsakomybę už šmeižtą, neapykantos kalbą, grasinimus ir persekiojimą tiek internete, tiek realiame gyvenime, praktikoje jis dažnai taikomas taip, kad pasitarnauja kaltininkui, o ne aukai.

Pasak Latvijos vidaus reikalų ministrės Marijos Golubevos, šią problemą būtų galima išspręsti pasiūlius policijos pareigūnams specialius mokymus, kaip atpažinti įvairias agresijos rūšis ir geriau įvertinti, ar grėsmė yra reali. Tačiau vienintelė nusikaltimų rūšis, su kuria ji būtų linkusi nedelsiant kovoti, yra neapykantos nusikaltimai.

„Re:Baltica“ byla buvo viena iš vienuolikos, pradėtų per pastaruosius trejus metus nuo tada, kai persekiojimas įstatymiškai buvo pripažintas nusikaltimu. Kaip rodo Vidaus reikalų ministerijos duomenys, šešios bylos buvo nutrauktos, o dvi laukia teismo. Teismo sprendimų kol kas nėra.

Medikai, įžymybės – skauda visiems

Pagrindinėje Rygos vaikų ligoninėje dirbančiai jaunai pediatrei Danai Isarovai, kuri dar prieš pandemiją socialiniuose tinkluose aktyviai dalinosi informacija apie vaikų skiepijimą, buvo grasinama, ji buvo keikiama ir atakuojama mirties linkinčiomis žinutėmis. Tačiau ji neturi nė vieno grasinančio elektroninio laiško, nes tiesiog visus juos ištrindavo. D. Isarova nesikreipė į policiją, nes nematė prasmės.

Jos kolegė, bendrosios praktikos gydytoja Gundega Skruze–Janava, pasielgė priešingai. Po pasirodymo televizijos laidoje, kurioje gynė sprendimą vaikams mokyklose dėvėti kaukes, ji sulaukė grasinimų internete lavinos ir kreipėsi į policiją su prašymu pradėti tyrimą. Kaip „Re:Baltica“ pasakojo pati gydytoja, 2021 m. sausį ji du kartus lankėsi policijos nuovadoje, kur pareigūnai bandė ją įtikinti, kad tai, ką ji laiko grasinimais, iš tikrųjų nėra nieko rimto. Galiausiai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šmeižto, nes kai kurie komentarai internete buvo seksualiai žeminantys.

Nuo to laiko ji jokių žinių iš policijos nesulaukė.

Tuo tarpu latvių muzikantas Ralfas Eilandsas kreipėsi į policiją, kai jį internete pradėjo persekioti buvusios merginos gerbėjas. Persekiotojas susikūrė daugybę socialinių tinklų profilių ir nusitaikė ne tik į muzikantą, bet ir į jo šeimos narius bei bendradarbius. Kai jis socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė R. Eilandso namų adresą, dainininkas ir dainų autorius kreipėsi į policiją, kuri jam atsakė, kad įrodymų nepakanka. Tuomet R. Eilandsas pasisamdė advokatą. Tik po to reikalai policijoje po truputį ėmė judėti ir persekiotojas pirmą kartą buvo apklaustas.

Byla buvo nutraukta taip ir nepateikus oficialių kaltinimų, tačiau to pakako, kad grasinimai ir priekabiavimas liautųsi. R. Eilandsas buvo nusivylęs, nes suprato, kad realių veiksmų policija imtųsi tik tuomet, jei jis būtų fiziškai užkabintas. „Jei man į veidą būtų mesta rūgšties, jie imtųsi darbo“, – neslėpė apmaudo jis.

Lietuva: paramos aukoms centrai

Politikai paprastai internete sulaukia nemažai kritikos, tiek pelnytos, tiek ir nepelnytos, tačiau pandemija šią situaciją pakylėjo į naujas aukštumas. Nors Lietuvos įstatymai numato papildomą politikų ir valstybės tarnautojų apsaugą nuo „psichologinės prievartos“ daryti tai, ko nori smurtautojas, Dovilės Šakalienės patirtis rodo, kad sistemingo persekiojimo ir grasinimų internete atveju tai neveikia.

2017 m., būdama Seimo nare, D. Šakalienė iniciavo vaikų gerovės reformą, kurią priėmus, motina buvo apkaltinta taikiusi fizines bausmes ir iš jos laikinai buvo paimti vaikai. Dėl šio ir panašių atvejų ją kaltino keli politikai ir nuomonės formuotojai, o socialinių tinklų vartotojai nevengė ir konkretesnių grasinimų. „Tapau atpirkimo ožiu“, – prisimena D. Šakalienė.

„Agresija truko kelis mėnesius – sulaukdavau grasinimų, tūkstančių komentarų, kuriuose iš manęs buvo tyčiojamasi, buvau žeminama ir šmeižiama, kaltinama sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, tokiais kaip vaikų grobimas ir prekyba jais. Man buvo labai sunku visa tai ištverti. Kai kurie mano šeimos nariai susirgo [nuo nerimo]“, – sakė ji „Re:Baltica“. Sulaukusi seksualinio pobūdžio žinučių D. Šakalienė išsiaiškino, kad jos asmeninis telefono numeris buvo nurodytas pažinčių svetainėje. „Tuo metu man buvo diagnozuotas depresijos epizodas, kurį laiką vartojau antidepresantus“, – prisipažįsta ji.

Bauginimai turėjo įtakos ir D. Šakalienės darbui. „Aš nebeatsiliepinėjau į skambučius iš nežinomų numerių, – sako ji. – Atsisakiau dalyvauti įvairiuose renginiuose ir vykti į komandiruotes po šalį. Mano viešas gyvenimas ir darbinių pareigų atlikimas buvo suvaržytas.“

D. Šakalienė ir jos advokatas saugojo didelį aplanką ikiteisminio tyrimo dokumentų. Buvo surasta keturiolika asmenų, administruojančių paskyras, iš kurių internete buvo rašinėjami grasinamojo pobūdžio komentarai; devyni iš jų davė parodymus. Keli prisipažino paskelbę komentarus, tačiau teigė neturėję ketinimų padaryti fizinę žalą. Socialinis tinklas „Facebook“ su prokurorais nebendradarbiavo, tad 2019 metais tyrimas buvo nutrauktas.

D. Šakalienė du kartus apskundė tokį sprendimą.

Galiausiai parlamentarei pritrūko jėgų ir ji tiesiog pasidavė.

Nei žurnalistai, nei D. Šakalienė nebuvo nukreipti į jokią pagalbos nukentėjusiems tarnybą, kuri būtų suteikusi informacijos, davusi patarimų ir užtikrinusi emocinę paramą, kaip kad taikoma smurto artimoje aplinkoje atveju. Kriminalistas A. Čepas sako, kad tokia sistema Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius, tačiau nuo 2021 m. sausio šešiolika centrų yra pasirengę padėti priekabiavimo internete aukoms.

Teisės psichologijos magistro laipsnį turinti D. Šakalienė ketina baigti politinę karjerą ir konsultuoti panašiose į jos situacijose atsidūrusius žmones.

Estija: tuk tuk

„Apmaudu, kad internete gausu smurto mūsų gimtąja kalba, nukreipto prieš visus, kurie bando kažką daryti“, – 2019 metais minint Nepriklausomybės dieną pažymėjo Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.

Deja, kovoti su juo priemonių praktiškai nėra, išskyrus nuogąstavimus oficialiose kalbose. Estijos baudžiamasis kodeksas nenumato bausmių už netinkamą elgesį internete, nebent jis fiksuojamas kartu su kitais nusikaltimais, gali būti kvalifikuojamas kaip priekabiavimas arba suteikia pagrindo baimintis, kad grėsmė yra reali.

To priežastys pakankamai kontraversiškos.

Estijos lytinio švietimo specialistė Rita Holm darželiuose skaito paskaitas apie tai, kaip apsisaugoti nuo seksualinės prievartos. Ji buvo išjuokta konservatyvių politikų, manančių, kad seksualumas nėra tinkama tema kalbėtis su ikimokyklinio amžiaus vaikais.

Tai sukėlė R. Holm koneveikimo bangą internete. 2019 metais vyras, anksčiau teistas už smurtinius nusikaltimus, socialiniame tinkle „Facebook“ jai rašė: „Pinda, tu nepasislėpsi; kai ateisi į mūsų darželį, aš tave savo rankomis pasmaugsiu“.

Prokuratūra manė, kad tyrimui pagrindo nėra.

Taip pat 2019 m. dabartinė ministrė pirmininkė, tuomet opozicijos deputatė Kaja Kallas socialiniame tinkle „Facebook“ gavo pranešimą: „Gausite tai, ko nusipelnėte, už mūsų stovi 20–30 žmonių, pasižyminčių kalėjimo mentalitetu“. Ir ji buvo ne viena. Tą patį mėnesį jos oponentas, dabar partijos EKRE pirmininkas Martinas Helme sulaukė žinutės: „Labas, močkrušy! Tikėkimės, tavo gyvenimas nebus labai ilgas! Antraip teks jį sutrumpinti!“

Ir M. Helme, ir K. Kallas buvo parašę pareiškimus policijai, tačiau nei vienu, nei kitu atveju tyrimas nebuvo pradėtas.

Vėliau paaiškėjo, kad asmuo, grasinęs K. Kallas, taip pat socialiniame tinkle „Facebook“ priekabiavo ir prie žinomos Estijos žurnalistės Viljos Kiisler: „Netrukus ateis tavo teismo diena, o bumerangas, kurį sviedei, grįš su trenksmu“.

Griežta nuomone ir karštais interviu apie politiką garsėjanti V. Kiisler yra sulaukusi ne vieno grasinimo internete. Ji sujungė juos į vieną skundą ir kreipėsi į policiją. Nieko neįvyko.

„Man atrodo, kad pastaruoju metu plūdimosi internete padaugėjo“, – „Re:Baltica“ sakė anksčiau interneto patrulio pareigas ėjusi Estijos policijos kapitonė Maarja Punak. Interneto patruliai yra specialus Estijos policijos padalinys, patariantis žmonėms, kaip elgtis internete. „Lengviausia pulti politikus ir žurnalistus, kurie dėl savo darbo užima tam tikrą poziciją ir yra viešai prieinami visiems, turintiems socialinės žiniasklaidos paskyras“, – aiškino ji.

M. Punak sako, kad maždaug trečdalis interneto patrulių tiriamų atvejų yra susiję su tam tikrais pažeidimais socialinėje žiniasklaidoje, įskaitant priekabiavimą. Tai sudaro daugiau nei tūkstantį atvejų per mėnesį, iš kurių maždaug dešimtadalis yra tiriami. „Interneto komentatoriai pakankamai gerai išmano nusikaltimo ribas“, – sako ji.

Paprastai policija susisiekia su socialinėje žiniasklaidoje įžeidimus rašinėjančiais ar prie kitų priekabiaujančiais asmenimis. Grasinimų atveju policija gali pasibelsti į potencialaus smurtautojo duris ir su juo pasikalbėti. M. Punak teigimu, daugeliu atvejų to pakanka, kad tokie dalykai nepasikartotų.

Tuo pačiu metu daugybė atvejų, kai dėl priekabiavimo internete asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, paskatino suvokimą, kad nuo to galima lengvai išsisukti.

Vieno žmogaus žygis, reikalaujant kompensacijų

Viskas pasikeitė 2018 metais.

Jaunas ir tuo metu mažai kam žinomas advokatas Robertas Sarvas sėkmingai atstovavo aktorei Marikai Korolev šmeižto byloje prieš trolius „Perekool“ mamų forume, kur be patarimų, kur įsigyti geriausią pientraukį ar vaikišką vežimėlį, gausiai dalinamasi bjauriausiomis apkalbomis apie įžymybes.

R. Sarvas paprašė teismo atskleisti komentatorių IP adresus ir susisiekė su tais asmenimis, reikalaudamas atlyginti žalą. Kai kuriems jų pavyko susitarti be teismo, kitus teismas įpareigojo sumokėti kelis tūkstančius eurų už padarytą žalą reputacijai ir kaip kompensaciją už emocinius išgyvenimus.

Žiniasklaida šią bylą nušvietė kaip atskaitomybės pergalę. R. Sarvas akimirksniu išgarsėjo ir tapo nepamainomu advokatu šmeižto bylose.

„Mums jau pavyko išieškoti šimtus tūkstančių eurų siekiančią žalą, o daugybėje bylų galutinis sprendimas dar nėra priimtasis“, – sakė jis „Re:Baltica“.

Tačiau populiarumui augant, advokato nuoširdumas ėmė kelti vis daugiau abejonių. Nors daugelis gerbiamų Estijos visuomenės veikėjų pasinaudojo R. Sarvo paslaugomis kovoje su interneto komentatoriais, jis ėmėsi ir ne vienos prieštaringai vertinamos bylos.

Pavyzdžiui, R. Sarvas atstovavo MMS, jau ne vienerius metus kaip priemonę nuo visų ligų parduodamos nuodingos medžiagos, platintojai, taip pat buvusiam ministrui, kuris buvo priverstas atsistatydinti dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje. Padedami R. Sarvo, abu jie per teismą gavo juos kritikavusių komentatorių IP adresus.

R. Sarvas aiškina, kad niekada nėra pasakęs klientui „ne“. „Mes bandome padėti klientams ir abejotinose bylose“, – sako jis. Kritikai R. Sarvo praktiką pavadino šantažu, o jis į tai sureagavo pareikalaudamas iš jų žalos atlyginimo už šmeižtą.

Pasak R. Sarvo, tai vienintelis priešnuodis internetiniam priekabiavimui, kuris, jo manymu, yra civilinio ginčo objektas. „Visų pirma, ribotus išteklius turinti valstybė akivaizdžiai negalėtų kelti šmeižto bylų, o antra – valstybė ne visada turi kištis į civilinius ginčus“, – aiškina jis.

M. Punak tikisi, kad ateis diena, kai socialinė žiniasklaida Estijos baudžiamajame kodekse bus prilyginta „viešajai erdvei“. Tokiu būdu priekabiavimas internete galėtų būti laikomas „viešosios tvarkos pažeidimu“, ko šiuo metu nėra.

„Nemanau, kad įmanoma suvaldyti žmonių pyktį internete, – sako lietuvių žurnalistas V. Petkauskas, kuris gruodį pakeitė darbo profilį ir nuo to laiko grasinimų nebesulaukia. – Tačiau tokiais atvejais žurnalistams reikia paramos, kad jie iš tikrųjų suprastų, jog piktavaliai sudaro labai mažą visuomenės dalį. Valdžios žmonės ir tie, kurių nuomonė yra įtakinga, turėtų išreikšti palaikymą tam, [ką mes darome] – faktų tikrinimui ir tiriamajai žurnalistikai.“

Autoriai: Daiva Repečkaite (The Inoculation), Vita Dreijere (Delfi.lv) and Martin Laine (Delfi.ee)

Redaktoriai: Sanita Jemberga (Re:Baltica), Aija Krūtaine

Tyrimas Lietuvoje: Šarūnas Černiauskas

Iliustracijos: Raivis Vilūns

Techninė pagalba: Madara Eihe

Vertimas į lietuvių kalbą: LRT.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt