Atvykęs į Vilnių Napoleonas Bonapartas buvo nepatenkintas abejingu miestiečių priėmimu ir pareiškė, kad „šitie lenkai ne tokie kaip Varšuvoje“, o kelias savaites praleidęs mieste, laiške žmonai Marijai Luizai jį gyrė kaip „labai gražų“. Napoleonas taip pat paliko įspūdį miesto gyventojams ir dvarininkams, o mitas apie išlaisvintoją iš Rusijos gniaužtų tarnavo Prancūzijos imperatoriaus interesams. Trečiadienį minimos 200-osios Napoleono mirties metinės.
Atėjo ne pasižiūrėti į Nemuną
Napoleonas į prancūzų karių užimtą Vilnių pro Aušros vartus įžengė 1812 m. birželio 28-ąją. Miestą apžiūrėjo nuo kalvos prie Misionierių bažnyčios, raitas per Bokšto, Savičiaus ir Didžiąją gatves užjojo ant Pilies kalno. Anot amžininkų, vos atvykęs į Vilnių jis pamatė kazokų padegtą Žaliąjį tiltą, kurį įsakė užgesinti ir atstatyti, paliepė darbininkams atnešti alaus ir kartu jį gerdamas gyrė „dobre piwo“.
„Tuo metu mieste kilo didelis sujudimas, kadangi visi miestelėnai užplūdo gatves ir aikštes, lipo į bažnyčių varpines, skubėjo į Pogulianką, norėdami pamatyti garsųjį karvedį ir jo nenugalimosios armijos pulkus“, – leidinyje „Napoleonas Lietuvoje“ rašo Lietuvos istorijos instituto (LII) mokslininkas ir Karo akademijos profesorius dr. Virgilijus Pugačiauskas.
Tačiau gyventojai Prancūzijos imperatorių ir jo palydą pasitiko kukliau, nei jis tikėjosi iš reakcijų, kurių sulaukė Lenkijos miestuose, ir, anot vieno generolo, nusistebėjo: „Šitie lenkai ne tokie kaip Varšuvoje.“
„Čia situacija buvo kitokia, nes Lietuvoje buvo sukoncentruota itin daug Rusijos kariuomenės, kuri čia buvo iki paskutinės akimirkos ir vietiniai gyventojai tiesiog nežinojo, kaip pasielgti. Todėl Napoleono sutikimas buvo gana šaltas“, – LRT.lt sakė V. Pugačiauskas.
Napoleonas Vilniuje domėjosi, kodėl Rusijos imperija negynė šio miesto, rodė savo nepasitenkinimą, kad vilniečiai negali parūpinti pakankamai išteklių jo kariuomenei, taip pat turėjo žinių apie krašto istoriją, bandė suprasti, kodėl žlugo milžiniška Abiejų Tautų Respublika (ATR). Tai, kartu su lenkų patriotizmo skatinimu, turėjo pasitarnauti sėkmingam žygiui į Maskvą. „Nejaugi jūs tikėjote, kad aš atėjau vien tik tam, kad pasižiūrėčiau į Nemuną“, – Napoleonas pareiškė Rusijos caro pasiuntiniui generolui Balašovui.
Susitikimuose su Vilniaus universiteto (VU) rektoriumi Janu Sniadeckiu imperatorius klausinėjo apie krašto istoriją, išteklius ir galimybes aprūpinti Didžiąją armiją. „Pirmosiomis viešnagės dienomis jis vis tikėjo, kad su Rusijos kariuomene teks susikauti, ir įsakė Vilniuje statyti gynybinius įrengimus: dešiniajame Neries krante, taip vadinamame Žvejų priemiestyje, buvo įrengti apkasai, artilerijos baterija įrengta ant Gedimino kalno. Daugiau jo įspūdžių apie Vilnių nerandame“, – pabrėžė V. Pugačiauskas.
Ugningas žvilgsnis ir alpstančios dvarininkaitės
Kiek daugiau nei dvi savaites Napoleonas gyveno generalgubernatoriaus rūmuose dabartinėje Daukanto aikštėje, kasdien raitas su palyda pasirodydavo mieste, kai vykdavo inspektuoti karinių dalinių, prižiūrėti kai kurių darbų.
Tai buvo vienintelė galimybė miesto gyventojams iš arti pamatyti Prancūzijos imperatorių, kurį vienas vienuolis apibūdino taip: „Maniau kažką nepaprastą išvysti, tačiau, tiesą pasakius, nebuvo į ką žiūrėti. Figūra paprasta, netgi negraži, su mūsiškiais net iš toli negalima lyginti. (...) Kai jis pasukęs galvą pasižiūrėjo į mūsų pusę, ir atsitiktinai pervėrė žvilgsniu mane, tai prisipažįstu, drebulys prabėgo visu mano kūnu. Niekada nepamiršiu tokio ugningo žvilgsnio.“
Napoleonas Vilniuje jodinėjo ant nedidelio arabų veislės žirgo, vilkėjo raitųjų jėgerių uniformą su keliais apdovanojimais, trikampę kepurę buvo užsismaukęs ant antakių. „Aštriu žvilgsniu ir vos pastebimu galvos judesiu jis teikėsi parodyti savo palankumą susirinkusiems, kurie triukšmingai šaukė „tegyvuoja Napoleonas“, rašo V. Pugačiauskas.
Asmeniškai su Napoleonu bendravo vos keli buvusios LDK didikai, Vilniuje buvo surengti keli jo garbei skirti pobūviai. Kai į generalgubernatoriaus rūmus imperatoriaus iniciatyva buvo sukviestos visuomenės žymiausios damos, jas papiktino Napoleono elgesys – imperatorius elgėsi itin tiesmukai, panašiai kaip su karininkais – klausinėjo, kiek jos turi vaikų, kiek iš jų yra berniukai, kiek jie sveria.
„Kai Napoleonas paklausė jaunos ir kuklios dvarininkaitės Reno, kiek ji pagimdė vaikų, tai mergina nesitikėjusi tokio kreipimosi tiesiog nualpo“, – rašo V. Pugačiauskas.
Rugpjūtį Vilniuje buvo surengtas iškilmingas Napoleono gimtadienio minėjimas, imperatorius dalyvavo pokylyje Pacų rūmuose Didžiojoje gatvėje, o aikštė priešais Vyskupų rūmus buvo pavadinta Napoleono Bonaporto vardu.
Kurį laiką stebėjęs susirinkusiųjų šokius bei persimetęs keliais žodžiais su pareigūnais, Napoleonas čia neužsibuvo ir greitai išvyko į savo rezidenciją. Tačiau grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė, kurią cituoja V. Pugačiauskas, aprašė įspūdį, kurį jai paliko imperatorius: „Napoleono nei išorėje, nei manierose nebuvo galimas surasti didingumo požymių. Jo aplinkoje aš nejaučiau jaudulio, kuris atsiranda būnant šalia garsenybės. Įsivaizdavau jį pažymėtą genialumo ženklu, tačiau koks buvo mano nustebimas, kai aš pamačiau mažą žmogų, storuliuką, apvalainą, nuolatos svyruojantį į abi puses, su lygiais, prigludusiais plaukais ir, nors gražiais, tačiau neišraiškingais veido bruožais (…). Tiesa, iš tolo jo veidas buvo matinio atspalvio, be šešėlių, o antikinis profilis dvelkė kažkokiu rūstumu. Tačiau iš arčiau tas įspūdis išnykdavo.“
Paslėpti lobiai
Prancūzų administracija rengė gimtadienio minėjimą ir Gardine, Raseiniuose, Volkovyske, Lydoje, Naugarduke, Švenčionyse ir kitur. Vėliau buvo minima imperatorienės Marijos Luizos vardadienio šventė, Maskvos užėmimas. Pobūviai tarnavo ir propagandiniams tikslams, pats Napoleonas aktyviai skatino proprancūziškas nuotaikas – asmeniškai Vilniuje kalbėjo su „Lietuvos kurjerio“ redaktoriumi, kuriam įsakė atnaujinti leidybą, redakcinį darbą prižiūrint prancūzų administracijai, kurstė politikus, kariškius ir dvarininkus siekti valstybingumo, kuris buvo tiesiogiai susijęs ir su Napoleono šlovinimu.
„Šią dieną buvome laimingi sostinėje matydami Prancūzijos imperatorių ir Italijos karalių Didįjį Napoleoną, vadovaujantį savo nenugalimiems pulkams (...). Kai pasirodė imperatorius ir karalius, broliškos meilės jausmai persipynė su pasigerėjimo jausmais. Išvydus Didįjį Napoleoną oras prisipildė šauksmais. Visur buvo šaukiama, tegyvuoja imperatorius ir karalius. Minios žmonių sekė Napoleoną. Visi norėjo prisisotinti jo buvimu ir išraižyti savo širdyse šio didžio vyro atvaizdą“, – pirmąją Napoleono dieną Vilniuje aprašė „Lietuvos kurjeris“.
Krašte buvo platinama publicistika, atsišaukimai, rengiamos civilinės ir karinės iškilmės, aukojamos šv. Mišios, sakomos kalbos apie valstybės negandas ją valdant Rusijos imperijai, apie „didvyrį“, „Lenkijos atkūrėją“, „nemirtingą“ „nenugalimą“ „išvaduotoją“ Napoleoną.
„Napoleoną ir jo Didžiąją armiją LDK gyventojai, ypač bajorai, didikai, siejo su viltimis atkurti tai, kas prarasta – buvusią valstybę. (...) Epitetai liudija, kad buvo manoma, jog atėjo žmogus, kuris padės mums atkurti tai, ką mes praradome“, – LRT.lt sakė V. Pugačiauskas.
Todėl vietos gyventojus nustebino prancūzų karių plėšikavimas. Vieni pirmųjų plėšikavimų vyko Kaune, kur Napoleonas buvo apsistojęs karmelitų vienuolyne prie Kauno, vėliau miestiečio Eckelio namuose.
„Norėdami pasislėpti nuo lietaus, jėga veržėsi į namus. Vienuolius dominikonus užgriuvo minia, aš pasislėpiau bažnyčioje. Namuose ir vienuolynuose esančius visus arklius, gyvulius išsivarė ir paėmė viską, ką buvo galima gerti ir valgyti. Gatvėmis ritino statines su gėrimais, kol viena subyrėjo – nuėjo paimti kitos“, – rašė vienas dominikonų vienuolis.
Panaši padėtis buvo ir Vilniuje, kur kariai plėšė bažnyčias, išniekino apeiginius indus, kapines, tyčiojosi iš moterų, nusiaubė Verkių dvarą, Trinapolio vienuolyną, itin plėšikavo Trakų apskrityje.
Išžygiavus į Maskvą, vėliau Napoleonas taip ir nebesugrįžo į Vilnių, o besitraukdamas į Paryžių buvo trumpai apsistojęs tik Kaune, kur pusryčiavo vienoje smuklėje ir, negalėdamas priprasti prie 20 laipsnių šalčio, pro Marijampolę pasuko Seinų link. Kai į kraštą vėl įžengė Rusijos imperija, informacija apie Napoleoną buvo cenzūruojama, oficialiai teigiant, kad caras jį nugalėjo.
Nepaisant dar gyvų amžininkų liudijimų, Napoleono mitas nebuvo naudojamas ATR sukilimuose prieš Maskvą, o šiandien labiau siejasi su prancūzų neva paliktais lobiais.
„Atmintis (apie Napoleoną) išliko tik susifokusavusi į Napoleono paslėptus lobius: yra vienas-kitas prancūzkeliai, prancūzkapiai, turime Napoleono kalvą, Napoleono ąžuolą autostradoje tarp Vilniaus ir Kauno“, – teigia V. Pugačiauskas.
ATR teritorijose taip pat liko kelios dešimtys prancūzų karių, čia sukūrusių šeimas ir įsiliejusių į vietos gyvenimą.
