Baigdamas kadenciją JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo paskelbė, kad Kinija vykdo musulmonų etninės mažumos uigūrų genocidą. Tai buvo dar vienas buvusio JAV vadovo D. Trumpo administracijos akmuo į daržą komunistinės šalies, kuri jau kurį laiką Vakarų valstybių kaltinama engiant etnines mažumas Sindziango provincijoje. Kodėl ir kada kilo konfliktas tarp uigūrų ir Kinijos ir kokia ateitis laukia primirštos tautos?
M. Pompeo išsakyti žodžiai neva įžeidė Kinijos orumą ir ši ilgai nedelsusi paskelbė sankcijas D. Trumpo administracijos pareigūnams už jų esą padarytus „suvereniteto pažeidimus“.
„Kinija nusprendė taikyti sankcijas 28 asmenims, rimtai pažeidusiems Kinijos suverenitetą“, – praėjusią savaitę paskelbta Kinijos užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Be M. Pompeo, Kinijos sankcijos bus taikomos D. Trumpo patarėjui prekybos reikalams Peteriui Navarro, nacionalinio saugumo patarėjui Robertui O`Brienui, valstybės sekretoriaus pavaduotojui Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono reikalams Davidui Stilwellui, sveikatos apsaugos sekretoriui Alexui Azarui ir JAV ambasadorei prie Jungtinių Tautų Kelly Craft.
Tuo metu socialinis tinklas „Twitter“ blokavo Kinijos ambasados Vašingtone paskyrą, nes viename įraše atstovybė „nužmogina“ uigūrus. Gindama Pekino taikomas priemones, kurias Vakarai laiko žmogaus teisių pažeidimais, ambasada rašė, kad uigūrų moterys „nebėra vaikų gaminimo mašinos“.
Nors pastaraisiais metais Kinijos agresyvūs veiksmai ir statomos priverstinio darbo stovyklos Sindziango regione itin patraukė svarbiausių užsienio valstybių dėmesį, neapykanta šiai etninei grupei ir konfliktai nėra nauja tendencija.
Konfliktai – nuo senų dienų
Sindziango provincija, kurioje įsikūrusi uigūrų etninė mažuma, yra Kinijos šiaurės vakarinėje dalyje. Nors pati teritorija vadinama autonomišku regionu, dėl regione dominuojančios musulmoniškosios populiacijos laisvės šalies gyventojai turi labai nedaug.
Uigūrai nėra etniniai kinai ar saistomi šios šalies istorijos. Jų kalba ir papročiai yra panašūs į uzbekų ar turkų. Uigūrai Sindziango provinciją vadina savo tėvyne ir įvardina ją Rytų Turkestanu. Sindziange gyvena 11 milijonų uigūrų.
Uigūrai ilgą laiką gyveno Rytų Turkestane Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpiu. Jų kraustymasis į minėtas teritorijas prasidėjo per didžiąją migraciją šeštame amžiuje iš Mongolijos stepių.
Nuo 11 amžiaus minėtame krašte įsikūrę uigūrai įtvirtino islamo religiją, kai įnirtingose kovose nugalėjo seniau teritoriją valdžiusius budistus.
Islamo kalifatų dominavimas truko iki pat 1759 metų, kai kraštą jėga užėmė Čingų dinastijos kontroliuojami kariai.
Čingų dinastija, kurios elitas buvo kildinamas iš stepių mandžiūrų etninės mažumos, tuo metu itin sparčiai plėtė teritorijas Centrinėje Azijoje.
Jie valdė šalį iki pat 1911 metų, padedami mongolų ir hanių tautų atstovų.
Pats Rytų Turkestanas, kaip šią teritoriją vadina uigūrai, į Kinijos imperijos sudėtį pateko tik 18 amžiaus viduryje.
Užvaldę šią teritoriją Čingų dinastijos atstovai iškart ėmėsi biurokratinių bei karinių priemonių ir regioną pavadino Sindziangu (liet. Naująja siena).
Krašto kontrolę jie užsitikrindavo per turkiškai kalbantį musulmonų elitą, tačiau konfliktų išvengti ir tuomet nepavykdavo.
Bene sėkmingiausią laikiną krašto sukilimą surengė nuotykių ieškotojas Muhamedas Yaqubas Begas. Jam net buvo pavykę sukurti nepriklausomą krašto Vyriausybę Kašgaro mieste 1867 metais.
Sindziango krašto valdymu Y. Begas džiaugėsi 11 metų – 1878-aisiais Čingų dinastijos atstovai nuvertė jo režimą, kurį laikė pragaištingu ir maištingu.
Rytų Turkestanas oficialiai į Kinijos imperijos sudėtį pateko 1884 metų lapkritį ir buvo pervadintas Sindziangu.
Dinastijai žlugus, nepriklausomos valstybės sukurti nepavyko
1911 metais žlugus Čingų dinastijai Sindziangas išliko nusilpusios naujai paskelbtos Kinijos Respublikos provincija, kurioje tvarką prižiūrėjo šalies karo vadai.
Bandymų atkurti nepriklausomą musulmonišką valstybę iki pat 1949-ųjų buvo nemažai, tačiau labiausiai išsiskyrė du: Vyriausybės sukūrimas jau minėtame Kašgaro mieste 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir Kuldžos (Jiningo) mieste Sindziango šiaurėje 1944–1949 metais.
Po 1949 metais vykusio pilietinio karo šalies kontrolę perėmė Kinijos komunistų partija su diktatoriumi Mao Zedongu priešakyje.
Kuldžos provincija „buvo taikiai išvaduota“ ir prievarta įtraukta į Kinijos sudėtį. Ginkluotas regiono pasipriešinimas tęsėsi iki pat 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio, o aršiausios kovos virė Pietų Sindziange.
Kinijos valdžia regioną pavadino autonomišku, norėdama įtikti etninėms krašto mažumoms. Panašūs susitarimai buvo įvykdyti Tibete bei Vidinėje Mongolijoje.
Kai 1966 metais buvo pranešta apie šalyje vykdomą „kultūrinę revoliuciją“, centrinė Kinijos valdžia susilpnėjo, o uigūrų nepriklausomybės siekiai tapo vis garsesni.
Sovietų Sąjungos griūtis situacijos nepakeitė
Sovietų Sąjungai galutinai žlugus 1991 metais, tiurkų grupės tautų atstovai sukūrė nepriklausomas Uzbekistano, Kazachstano ir Kirgizijos valstybes.
Kinijos komunistų partija tuo metu atgavo savo galias po itin nenusisekusios „kultūrinės revoliucijos“, tad uigūrams buvo itin sunku siekti nepriklausomybės.
Įtampa Sindziange pasiekė itin aukštą tašką, iškilo ginkluotos pasipriešinimo grupuotės. Masinės demonstracijos Jiningo mieste 1995 metais paskatino Pekiną pasirašyti naują dokumentą – jame konfliktas Sindziange įvardytas kaip didžiausia grėsmė Kinijai.
Prasidėjo aktyvi Kinijos valdžios kampanija prieš Sindziango nepriklausomybės šalininkus. 1997 metais vykusi demonstracija Jiningo mieste buvo žiauriai numalšinta valdžios.
Bet kuris žmogus, kuris buvo įtariamas reiškiantis simpatijas krašto atsiskyrimui, galėjo būti sulaikytas ir nuteistas be teismo.
Šeimos narių bandymai išgelbėti artimuosius, laikomus policijos nuovadose, dažniausiai baigdavosi kruvinomis riaušėmis miestų gatvėse.
Už atakas prieš policiją ar Kinijos valdžios simbolius buvo baudžiama negailestingai.
Per susidūrimus tarp etninių kinų ir uigūrų 2009 metais žuvo nemažai žmonių, o tūkstančiai mistinį islamo sufizmą išpažįstančių uigūrų buvo uždaryti į kalėjimus arba nužudyti.
2010 metais dėl nesugebėjimo kontroliuoti kruvinų konfliktų iš pareigų buvo pašalintas ilgametis Sindziango komunistų partijos sekretorius Wangas Lequanas.
Nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai ir teisės viršenybės įstatymų pažeidimai šiame regione jau kuris laikas kelia nerimą Vakarų valstybėms, tačiau atrodo, kad situacija gali dar pablogėti, valdžioje esant Xi Jinpingui.
Jinpingas įvedė drakoniškas priemones
2012 metų lapkritį į valdžią atėjus Xi Jinpingui nemažai Vakarų šalių atstovų manė, kad jis galėtų tapti progresyviu ar atlaidesniu Kinijos lyderiu, tačiau spėjimai nepasitvirtino.
2016 metais jis Sindziango regiono vadovu paskyrė buvusį Tibeto krašto lyderį Cheną Quanguo ir šis iškart ėmėsi drakoniškų sprendimų: atidarė priverstinio darbo koncentracijos stovyklas ir įvedė priverstinį žmonių stebėjimą.
Kinijos valdžia pastaraisiais metais dar labiau kėsinasi į uigūrų religinę laisvę – palydovų padarytose nuotraukose matyti, kad sunaikinama vis daugiau šventyklų, tarp jų ir Imamo Asimo šventykla netoli Hotano miesto, kurioje kasmet vykdavo specialūs religiniai renginiai.
Pekinas trečiadienį atmetė JAV pareiškimą, kad Kinija vykdo uigūrų etninės mažumos genocidą, ir pavadino jį „bjauriu melu“ ir „nuodais“.
Kinų užsienio reikalų ministerijos atstovė Hua Chunying kaltę dėl to pareiškimo vertė JAV valstybės sekretoriui M. Pompeo ir kaltino jį „sensacingų melagingų teiginių“ prasimanymu visos jo kadencijos metu.
M. Pompeo praėjusį antradienį, paskutinę visą savo darbo dieną šiame poste, paskelbė griežto tono pareiškimą.
„Manau, šis genocidas tebevyksta ir stebime Kinijos vienpartinės valstybės sistemingą mėginimą sunaikinti uigūrus“, – sakoma jame.
„Mes netylėsime. Jeigu Kinijos komunistų partijai bus leista vykdyti savo pačios žmonių genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, įsivaizduokite, ką ji bus padrąsinta daryti laisvajam pasauliui ne itin tolimoje ateityje“, – pridūrė M. Pompeo, kurio kritika Pekinui buvo vienas iš darbo diplomatijos vadovo poste skiriamųjų ženklų.
Buvęs JAV valstybės sekretorius ragino visas tarptautines institucijas, įskaitant teismus, imtis tirti Kinijos elgesį su uigūrais ir sakė esąs įsitikinęs, kad JAV toliau didins spaudimą Pekinui šiuo klausimu.
Anot žmogaus teisių grupių, mažiausiai milijonas uigūrų ir kitų tiurkiškai kalbančių musulmonų yra kalinami vadinamosiose perauklėjimo stovyklose vakariniame Sindziango regione.
Įvykių liudininkai ir aktyvistai sako, kad Kinija stengiasi prievarta integruoti uigūrus į daugumą šalyje sudarančių etninių kinų kultūrą, siekia, kad jie išsižadėtų musulmoniškų papročių. Pavyzdžiui, žmonės verčiami valgyti kiaulieną, vartoti alkoholį, jiems neleidžiama išpažinti savo tikėjimo.
Kinija šiuos kaltinimus atmeta ir teigia, kad stovyklos yra profesinio ugdymo centrai, turintys sumažinti islamo ekstremizmo įtaką po virtinės išpuolių Sindziango regione.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas tikina, kad uigūrų padėtį Sindziango provincijoje galima pavadinti dramatiška.
„Vykdomi nuoseklūs ir sistemingi centrinės Kinijos valdžios bandymai praktiškai išnaikinti uigūrų etninę, kultūrinę ir religinę tapatybę. Valdžios tikslas – paversti juos ištikimais Kinijos Liaudies Respublikos piliečiais, kurių pagrindinis skirtumas nuo etninių kinų, vadinamųjų hanių, būtų tik tai, kad jie gyvena autonominiame Sindziango regione ir kad jų veido bruožai skiriasi nuo vadinamųjų tikrųjų kinų“, – sako VU TSPMI politologas.
Pasak K. Andrijausko, centrinė Kinijos valdžia pasitelkia itin drastiškus metodus, norėdama sutramdyti uigūrų laisvės viltis: „Vadinamosios perauklėjimo stovyklos, populiacijos kontrolė, priverstinė sterilizacija, aktyvūs bandymai ne tik kontroliuoti, bet ir visiškai naikinti religinę tapatybę rodo, kad padėtis Sindziange išties dramatiška.“
Politologas mano, kad ir naujojo JAV vadovo Joe Bideno administracijos nariai nesušvelnins tono, kai bus kalbama apie Sindziange gyvenančių uigūrų padėtį.
„Galima tikėtis naujo požiūrio į žmogaus teisių klausimus Sindziange, nes J. Bideno komandai tai turėtų būti svarbesni aspektai nei jo pirmtakui Donaldui Trumpui, kuriam labiau rūpėjo ekonominiai ir kariniai santykių su Kinija aspektai“, – portalui LRT.lt tikino K. Andrijauskas.
Pasak VU TSPMI dėstytojo, galimas ir ryškesnis J. Bideno administracijos indėlis įtraukiant šį uigūrų padėties klausimą į tarptautinę darbotvarkę. „Visai tikėtina, kad liberaliosios, demokratinės valstybės nevengs kelti šio klausimo tarptautiniu mastu, tarp jų ir Lietuvos atstovai“, – kalbėjo K. Andrijauskas.
Tačiau, pasak politologo, tiesioginio palaikymo uigūrų separatizmui iš tarptautinės bendrijos laukti nevertėtų: „Šalys, užmezgusios santykius su Kinijos Liaudies Respublika, pripažįsta, kad Sindziango autonominė provincija yra Kinijos dalis. Kinija ir toliau šį klausimą traktuos kaip vidaus problemą, taip pat laikysis principo, kad tai, kas vyksta jos viduje, yra nekritikuotina.“
VU TSPMI politologas sako, kad Kinija tikrai nešvelnins savo požiūrio į uigūrus ir į jų perauklėjimą. „Kinija įsitikinusi, kad jau peržengė tą slenkstį ir yra sukaupusi pakankamai galios tarptautinėje erdvėje, kad galėtų visiškai ignoruoti susirūpinimą uigūrų padėtimi Sindziango provincijoje“, – portalui LRT.lt teigė K. Andrijauskas.
Kitaip nei daugelis kitų M. Pompeo sprendimų, laikomų keliančiais iššūkių praėjusią savaitę inauguruoto JAV prezidento J. Bideno administracijai, naujausias pareiškimas dėl genocido Kinijoje gali būti įvertintas palankiai.
J. Bidenas asmeniškai yra raginęs skirti daugiau dėmesio žmogaus teisėms, o per savo kampaniją elgesį su uigūrais vadino prilygstančiu genocidui. Dėl šios priežasties jo administracija patirtų mažesnį spaudimą paskelbti oficialią deklaraciją šiuo klausimu.
