Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka teigia, kad, skirtingai nei Europos Sąjungos ir kitų pasaulio valstybės, jo šalies ekonomika nesusiduria su krize. Jis įsitikinęs, kad nusprendęs neįvesti karantino pasielgė teisingai.
„Vakarų šalyse siaučia nedarbas, o žmonės tranko šaukštais per tuščius puodus“, – tikino A. Lukašenka. Tačiau Baltarusijos ekonomistas Leonidas Fridkinas LRT RADIJUI sako, kad šalies prezidentas piešia pernelyg optimistinį vaizdą.
„Fiksuojamas gana nemažas Baltarusijos ekonomikos nuosmukis. Pradėkime nuo to, kad per pastaruosius 4 mėn. ekonomika smuko 1,9 procento. Didžiausias nuosmukis susijęs su daug pramonės šakų augimo mažėjimu. Jis pirmiausia pastebimas pramonės šakose, kurios orientuotos į eksportą – naftos perdirbimas, metalurgija, mašinų gamyba, trąšų pardavimas. Tai sritys, atnešančios į biudžetą daugiausia lėšų.
Maža to, šalyje ženkliai smuko vartojimas. Kovo, o daugiausia balandžio mėnesį, sumažėjo prekių apyvarta, dar labiau nukentėjo viešojo maitinimo paslaugos, turizmas. Taigi net nesustabdę savo ekonomikos, neįvedę karantino, praradome labai daug. Manau, ilgainiui prarasime dar daugiau.
Pastaruosius du mėnesiui mažėja atlyginimai. Įmonės siunčia darbuotojus neapmokamų atostogų arba įveda dalinę darbo dieną. Daugiausia kenčia smulkusis ir vidutinis verslas, orientuotas į vidaus vartojimą. Todėl prezidentas gali kiek nori kartoti, kad išvengėme problemų arba jei jos ir yra, tai tik nulemtos įvykių kitose valstybėse, iš tiesų daugiausia mūsų bėdų susijusios su procesais šalies viduje“, – padėtį komentuoja ekonomistas L. Fridkinas.
A. Lukašenka Vakarų šalių svarstymus dėl piniginės paramos savo šalių verslui ir gyventojams, nukentėjusiems nuo koronaviruso pandemijos, vadina „pinigų mėtymu iš sraigtasparnio“.
Tuo metu L. Fridkinas tvirtina, kad Baltarusijos valdžia iš sraigtasparnio pinigus mėto jau seniai, maža to – visai netikslingai, todėl šalį kamuoja įsisenėjusios problemos.
„Tai sisteminės problemos, kilusios dėl Baltarusijos ekonomikos modelio. Mūsų šalies ekonomikoje dominuoja valstybinis sektorius, kuris yra labai neefektyvus. Apie tai pastaruosius dvejus trejus metus mūsų šalyje kalbama daug, tačiau beveik nieko nepadaryta siekiant pakeisti situaciją.
Dėl to, kad valstybinis sektorius yra neefektyvus, atsiranda Baltarusijai būdinga problema – valstybinis sektorius nemoka savo partneriams, todėl ir jie tampa nemokūs. Tuomet valstybė turi imtis egzotinių veiksmų.
Pavyzdžiui, nurašo arba restruktūrizuoja įmonių skolas, o tai labai neigiamai veikia ekonomiką. Maža to, valdžia užsispyrusiai nesutinka su tokių įmonių bankrotu ir gelbėja jas biudžeto lėšomis. Europos Sąjungoje ar Amerikoje dabar kalbama apie pinigų mėtymą iš sraigtasparnio, diskutuojama gerai tai, ar blogai, o Baltarusijoje jau seniai pinigai mėtomi iš sraigtasparnio, tačiau tikslingai tik valstybiniam sektoriui“, – sako L. Fridkinas.
Baltarusijos ekonominė priklausomybė nuo Rusijos Minskui tapo akmeniu po kaklu, juokauja L. Fridkinas. Tai dar labiau išryškėjo šiemet kritus naftos kainai, jos tiekimas į Vakarus Baltarusijai nešdavo nemenką pelną.
„Iš vienos pusės atrodytų, kad turėtume papildyti viena kitą, bet iš kitos – Baltarusijos pramonė buvo statoma kaip Sovietų Sąjungos surinkimo cechas. Maža to, daugelis įmonių buvo dubliuojamos. Todėl dabar paaiškėjo, kad mūsų ir Rusijos kompanijos daugelyje sričių konkuruoja. Viena vertus, Rusija yra pagrindinė mūsų eksporto ir importo partnerė, bet kartu ir didžiausia konkurentė tiek Rusijos, tiek ir nuosavoje – Baltarusijos – rinkoje.
Deja, mintis, kad Rusija nusipirks bet ką, ką mes pagamintume ir bet kokiais kiekiais, pastaraisiais metais pasirodė klaidinga. Paaiškėjo, kad nemažai prekių Rusijai patogiau pasigaminti pačiai. Kalbame apie takias prekes kaip cukrus, paukštiena, taip pat apie lengvąją pramonę.
Baltarusija pralaimi konkurencinę kovą Rusijai. Maža to, Baltarusijos ekonomika stipriai susijusi su naftos perdirbimu. Tai sudarė didelę dalį mūsų biudžeto įplaukų, o po to ir išlaidų valstybiniam sektoriui. Užsidirbdavome parduodami Vakarams pigią Rusijos naftą. Tačiau kuo mažesnis buvo skirtumas tarp pasaulinių naftos kainų ir tų, kuriomis mums buvo tiekiama rusiška nafta, tuo mažiau užsidirbdavome.
Vėliau Rusija pradėjo reikalauti glaudesnes Baltarusijos integracijos su ja, dėl to prasidėjo ir naftos tiekimo sutrikimai. Galiausiai pasaulio rinkose tiek nafta, tiek dujos smarkiai atpigo ir mums nauda iš pigios rusiškos naftos perpardavinėjimo sumažėjo iki minimumo“, – teigia L. Fridkinas.
Ko laukti toliau? L. Fridkinas įsitikinęs – greitų pokyčių Baltarusijoje tikėtis nereikėtų. Net jei šalies valdžia suvoks, kad vien tik valstybinio sektoriaus rėmimas nėra efektyvus, revoliucinių sprendimų laukti neverta.
