Ginčai dėl prieštaringų Lietuvos istorijos asmenybių pastebėti ir užsienio žiniasklaidos – vienas didžiųjų Europos aktualijų portalų Politico.eu pirmadienį publikavo straipsnį, apžvelgiantį atminimo lentos Jonui Noreikai pašalinimą ir užsimena apie Kazio Škirpos alėją, neseniai gavusią Trispalvės vardą.
Straipsnyje gausiai remiamasi Jungtinėse Valstijose gyvenančios J. Noreikos anūkės Silvios Foti pasakojimu apie tai, kaip ji sužinojo ir priėmė savo artimo giminaičio istoriją. Jau anksčiau tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaidai kalbėjusi S. Foti yra pasmerkusi savo senelio veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais, kuriuos įvardija genocido vykdymu.
S. Foti mamos, operos solistės Dalios Noreikaitės-Kučėnienės, vienas paskutiniųjų norų prieš mirtį buvo, jog dukra užbaigtų jos pradėtą darbą – knygą apie J. Noreiką, dar žinomą Generolo Vėtros vardu.
Apie kontroversiją pati S. Foti sužinojo jau po mamos mirties apsilankiusi Lietuvoje. „Politico“ rašo, kad su vienu pirmųjų netikėtumų ji susidūrė Šukionyse, kur iki šiol veikia J. Noreikos vardo pagrindinė mokykla. Pastarosios direktorius jai užsiminė apie kaltinimus bendradarbiavus su nacių režimu – padėtus parašus dėl Šiaulių geto įkūrimo ir žydų turto nusavinimo. Tada ji esą iš mokyklos vadovo išgirdo, kad sureikšminti nereikėtų, nes Lietuvoje „bene visi kaltinami žydų žudymu“, rašo „Politico“. Nuo to laiko prasidėjo asmeniniai S. Foti istorijos tyrinėjimai.
Straipsnyje taip pat cituojamas Lietuvoje žinomas jidiš kalbos ir kultūros tyrinėtojas Dovydas Katzas, jo teigimu, „dar prieš vokiečiams atsirandant Lietuvoje“, moterys, dažniausiai paauglės, buvo prievartaujamos ir žudomos, o pagyvenę rabinai – luošinami ir nukirsdinami, rašo „Politico“. Antisemitizmas, kaip teigiama, buvo būdingas visai carinei Rusijos imperijai, ne išimtis ir Lietuva.
Straipsnio autorė Jilian Deutsch kalbėjosi ir su Grantu Gochinu, JAV gyvenančiu lietuvių kilmės žydu, kuris praėjusiais metais kreipėsi į teismą siekdamas, kad J. Noreika būtų pripažintas kolaboravusiu su naciais ir vykdžiusiu nusikaltimus žmonijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė, bet G. Gochinas sprendimą apskundė aukštesniajai instancijai.
G. Gochinas bylinėjasi su Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, kurio išvados – atlaidesnės J. Noreikai negu jo paties ar S. Foti vertinimai.
Centro tyrėjų vertinimu, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje. Centras taip pat yra pažymėjęs, kad Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje, naciai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai.
J. Noreikos anūkė „Politico“ publikacijoje teigia, kad sudėtingi šalies istorijos aspektai iki šiol nutylimi, nes čia buvo mokoma, jog „Lietuva yra nuostabi. Mes esame aukos, rusai mus užėmė, vokiečiai mus užėmė. Mes esame aukos“.
„Žmogaus parašas ant dokumento šį tą reiškia. Lietuvoje (žmonės kalba, kad) jis nežinojo, ką pasirašo, jis nesuprato, ką pasirašo. Jis buvo toks nekaltas ir iš tiesų padėjo keliems žydams. Taip Lietuvoje atrodo neigimas“, – S. Foti cituoja portalas.
G. Gochino įsitikinimu, būtent S. Foti svariausiai prisidėjo prie to, kad atsirastų politinė valia atminimo lentos ant Vrublevskių bibliotekos pašalinimui.
Straipsnis baigiamas G. Gochino pasvarstymu, jog „nė vienai tautai nėra lengvas pripažinimo procesas, kad kai kurie jų valstybės kūrėjai buvo žudikai ir nusikaltėliai, ypač kai ji buvo maitinama priešingu naratyvu“.
