Pasaulyje

2019.07.03 21:22

Ekspertai naujuosius ES vadovus vertina kritiškai: komanda nebus aukščiausio lygio

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.07.03 21:22

Svarbiausi Europos Sąjungos vadovų postai kol kas atitenka arba suplanuoti vadinamosioms senosioms narėms. Apsieinant be Rytų Europos atstovų.

Europos Parlamento pirmininku vėl išrinktas italas. ES šalių lyderiai Europos Komisijos vadove siūlo Vokietijos gynybos ministrę Ursula von der Leyen. Komisaru užsienio politikai J. Borellį, dabar vadovaujantį Ispanijos užsienio reikalų ministerijai. Europos centrinio banko vadove – dabartinio Tarptautinio valiutos fondo vadovė K. Lagard.

Mūsų studijoje yra Raimundas Karoblis, krašto apsaugos ministras, Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, ir ambasadorius Vygaudas Ušackas, buvęs Europos Sąjungos atstovas.

– Vadovų Taryba pirmininku išsirinko Belgijos premjerą vietoj Donaldo Tusko iš Lenkijos. Ar toks postų padalijimas yra geras ženklas Rytų Europai ir kartu Lietuvai?

V. Ušackas: Manau, kad pirmiausia, vertinant šiek tiek kritiškai, naujoji komanda nebus aukščiausio lygio, tai bus pirmos lygos komanda, nes nė vienas iš naujų asmenų nėra buvęs visavertis valstybės vadovas ir neturėjęs tokios tarptautinės patirties, kaip nueinantis J.-C. Junckeris ar draugas D. Tuskas. Antra, aišku gaila, kad visoje šioje kompozicijoje nesimato Rytų ir Vidurio Europos veidų.

To nereikėtų nureikšminti. Nors Vokietijos ministrė, gera Lietuvos draugė, suprantanti Baltijos šalis ir mūsų lūkesčius, vis dėlto sprendimai priimami ir personalijų buvimas taip pat turi svarbią, o ne tik simbolinę reikšmę. Bet ir politinę įtaką, priklausomai nuo geografinio atstovavimo.

– U. von der Leyen prieš porą metų yra gavusi Lietuvos aukštą valstybinį apdovanojimą už nuopelnus valstybei dėl indėlio į regiono saugumą. Ar ji būtų palanki Lietuvai komisijos vadove, jeigu parlamentas ją patvirtintų?

L. Kojala: Matome, kad Lietuva labai aiškiai deklaruoja, kad tai yra geras pasirinkimas, kad mes jį palaikėme ir kad apskritai visoje Europos Sąjungoje iš esmės buvo vieninga pozicija dėl šios pareigybės. Išskyrus paradoksaliai pačią Vokietiją, kuri susilaikė balsuojant dėl vidaus politinių aplinkybių.

Tai, ko gero, tas regiono išmanymas, taip pat ir Rusijos išmanymas daro šią kandidatūrą gana stiprią ir palaikomą mūsų regione. Kita vertus, visiškai sutikčiau su ambasadoriumi. Truputėlį galbūt trūksta Vidurio ir Rytų Europos, jeigu žemėlapyje pažymėtume valstybės, kurios atstovaujamos, būtų labai į pietvakarius Europos Sąjungoje.

Tiktai čia turbūt mums reikia sulaukti ir bus įdomu stebėti, ar Vidurio ir Rytų Europa neišsiderėjo ko nors papildomai, galbūt antrajame ešelone. Galbūt aukštas pozicijas Europos Komisijoje, nes žinome, kad portfeliai nėra lygiaverčiai, nes akivaizdu, kad iš Vidurio ir Rytų Europos politinio pasipriešinimo arba kritikos dabar priimamiems sprendimams tarsi ir nebuvo.

– Būtent apie tai ir kitas klausimas, nes postų dalybos yra kompromisų menas ar ne? Ko gali tikėtis naujoji Europa arba Naujosios Europos Sąjungos narės mainais už šiuos postus, apie kuriuos jau šiandien galime kalbėti?

V. Ušackas: Manau, reikėtų padaryti pamokas. Akivaizdu, kad Višegradas, veikdamas kartu, vetavo F. Timmermansą socialistų kandidatą į komisijos pirmininkus.

Tačiau vetuodami ji nieko nepasiūlė. Ir šitoj vietoj visų pirma mums reikėtų parodyti aktyvumą. Man trūksta oficialaus pasveikinimo, skambučio iš premjero, prezidentės ar būsimojo prezidento. Gal mes šito nežinome. Manau, mums reikėtų dabar jau burti Baltijos šalių ir Vidurio Europos koaliciją, norint išsiderėti mums svarbiausių postų.

Esu minėjęs, mano nuomone, nacionalinius interesus visų pirma tenkintų mūsų pozicijos kaip eurokomisaro energetikos klausimais, regioninės politikos ar kaimynystės klausimais. Dėl to reikia derėtis ir siūlyti geriausius kandidatus.

– Pone ministre, esate sakęs, kad sutartoji Europos Komisijos vadovė neturi iliuzijų dėl Rusijos ir tai yra gerai Lietuvai. Tuo metu pačioje Vokietijoje kartais yra kritikuojama ir dėl kai kurių projektų pačioje gynybos ministerijoje, ir dėl jo santykio su ginkluotosiomis pajėgom? Kas lemia jūsų poziciją, kad ši kandidatė komisijos pirmininkė būtų gerai Lietuvai?

R. Karoblis: Pirmas dalykas, ji tikrai neturi iliuzijų dėl Rusijos. Kitas dalykas, turbūt sunku rasti tokią politikę Vokietijoje, kuri būtų taip draugiškai nusiteikusi ir būtų už NATO. Už mūsų gynybos aljansą. Tai yra du aspektai, kurie yra svarbūs, ir ji tikrai sąžiningai vykdo savo funkcijas. Santykiai tarp karinės vadovybės ir
Civilinės valdžios gynybos srityje kartais būna komplikuoti ir Lietuvos pavyzdžiai irgi tą parodė, bet jie yra tikrai valdomi. Žino regioną, žino saugumo regioną, tikrai nedaug trūksta, kad sužinotų ir bendrais bruožais, kas pas mus yra ant žemės ir ekonomikoje. Ji yra Lietuvos draugė ir tikrai galima tą puikiai išnaudoti. Kitas dalykas – komisijos formavimas. Vygaudas minėjo, kad reikia sutelkti jėgas ir derėtis, be jokios abejonės, reikėtų tą padaryti.

Mano vertinimu, tai buvo nukrypta turbūt į Timmermansą ir buvo koncentruotasi ten, o ne į postus. Bet taip vienijome jėgas dėl komisijos postų dalybos. Bet kitas dalykas, aš to tikrai nepervertinčiau, nes tikrai pirmiausia būtent komisijos pirmininkas atsakingas už postų susidėliojamą. Jeigu žiūrėtume į ankstesnes praktikas, didžiosios šalys turi didesnę jėgą.

Su mažosiomis ir aljansu yra visaip. Tikrai daugiau yra darbas įtikinti Europos Komisijos pirmininkę, kad ji pirmiausia pasirinktų tuos kandidatus ir tuos postus, kurių reikia, o ne kitokiais būdais.

– Europos Parlamento centro kairieji ir žalieji kritiškai vertina U. von der Leyen kandidatūrą, nes ji nebuvo Europos didžiųjų partijų rinkimų kandidatė. Kiek šansų, kad jos kandidatūrai Europos Parlamentas galėtų nepritarti?

L. Kojala: Reikėtų pabrėžti, kad dar neturime Europos Komisijos pirmininkės. Turime tik nominuotą kandidatą, kuris turi visų Europos Sąjungos valstybių vadovų palaikymą. Tai be abejo yra didelis svoris, bet dar formaliai procedūra nėra pasibaigusi. Jeigu skaičiuotume matematiškai, matytume, kad pasipriešinimo potencialas yra nemažas, bet tai sukeltų milžinišką institucinę krizę.

Įsivaizduokime, tai iš esmės būtų parlamento karas su valstybių vadovais tuo metu, kai Europos Sąjunga kalba apie būtinybę kiek įmanoma greičiau pradėti spręsti realias problemas: „Brexitas“, Jungtinės Valstijos, galimi muitai europietiškoms prekėms ir panašiai. Spėčiau, jog ta galimybė yra mažesnė negu tai, kad vis tik bus pasiekti politiniai susitarimai.

V. Ušackas: Aš manau, kad tokia galimybė yra, tik ji kritikuojama, ypač pačiame Berlyne, kritikuojama bus ir Europos Parlamente. Bet tikimybė tokia būtų, manau, labai maža. Ne tik todėl, kad sukelta didžiulė politinė krizė tarp Europos Komisijos valstybių vadovų ir parlamento, taip pat tai būtų smarkus smūgis paties Europos Parlamento reputacijai, kaip lyčių lygybės šaukliui nukirsti ar nepritarti paskyrimui pirmajai moteriai, kuri vadovaus Europos Komisijai.

R. Karoblis: Kitas dalykas, Parlamentas tikrai rodys savo jėgą, bet turbūt atsiims savo jėgą prieš kandidatus, greičiausiai, į komisarus. Ką matėme ir praeito šaukimo Europos Parlamente. Ir bandys eliminuoti turbūt vieną ar kelis kandidatus, tuo parodydama savo jėgą. Galbūt ir pačiam Parlamentui tai nėra pats geriausias sprendimas. Tačiau maždaug proporcijos atstovavimo Europos politinėse partijose išlaikytos, tikrai turėtų priimti šį sprendimą.

– Lietuvos prezidentė kartais buvo minima kaip kandidatė į svarbų postą ir galbūt kaip ta vadinamoji kompromisinė kandidatė. Tačiau jai labiausiai pakenkė tai, ką ji taip mėgdavo pabrėžti, kad ji nėra jokios partijos atstovė ir net kartais sakydavo, kad yra alergiška partijoms. Ar šios Europos Sąjungos lyderių postų dalybos gali sugrąžinti tradicinių partijų įtaką Europos politiniame gyvenime?

V. Ušackas: Jeigu apskritai tokia buvo, nes jeigu pažiūrėsite į Europos Sąjungos istoriją, nėra buvę paskyrimų, jeigu nepriklausai politinei partijai. Todėl tikimybė, kad kažkas galėtų iškelti kaip tokį kompromisinį variantą, mano nuomone, buvo labai maža. Ir tai buvo visų pirma dėlionės tarp trijų politinių partijų, kurios pirmą sykį sudarinėja koaliciją.

Ko nėra buvę Europos Parlamento ir Komisijos istorijoje. Todėl šansai buvo Daliai Grybauskaitei, nes ji viena kartu su Angela Merkel 10 m. kartu praleido toje pačioje šeimoje, valstybių vadovų susitikimuose. Tai yra moteris, kaip aš sakau, pozityvi diskriminacija, nes lyčių lygybės principas labai stiprus Europos Sąjungoje. Bet, matyt, nepriklausymas politinei partijai ir galbūt asmeninės savybės nusprendė, kad ji nebuvo pasiekta.

R. Karoblis: Manau, jeigu laikotarpis būtų prieš 15 metų, tada galimybės būtų realios. Bet jeigu jau nuo praeito parlamento šaukimo buvo iškelta „spitzenkandidatų“ idėja ir tikrai buvo remtasi tik partiniais principais, realiai pasikeitė balansas. Jeigu anksčiau spręsdavo Vadovų Taryba, tai dabar tikrai reikia atsižvelgti į politines partijas ir būtent Europos parlamentarų rinkimus, kurie atitinkamai tuo metu vyko.

Čia tikrai matau problemą ir platesnę. Kai buvau ambasadoriumi, ne kartą man tekdavo šnekėtis su Lietuvos politinių partijų lyderiais, deja, mūsų dėmesys Europos partinėje struktūroje tikrai labai mažas, išskyrus konservatorių partiją. Deja, nei socialdemokratai, nei kitos partijos, nei liberalų, nei žaliųjų – tikrai nesame stipriai įkėlę kojos jų kongresuose.

Mūsų balsai nėra pakankamai girdimi ir jeigu norime turėti svarbesnį vaidmenį, tikrai turi mūsų politinės partijos, būtent ne valdžios institucijos, bet politinės partijos, stipriai pasistengti. Skirti resursų ir žmonių, kurie galėtų dirbti ir koridoriuose, ir oficialiuose posėdžio susitikimuose.

– Vienas iš svarbiausių darbų naujajam vadovui bus „Brexitas“ ir D. Tuskas sako, kad jis yra tikras, jog naujieji lyderiai elgsis ryžtingai, kad B. Johnsono arba J. Hunto siekiai, kurie pakeis T. May, persiderėti dėl išstojimo neturėtų pasisekti? Kaip jūs, pone L. Kojala, vertinate tolesnę „Brexito“ eigą?

L. Kojala: Manau, kad principinė pozicija yra ta, jog Europos Sąjunga laukia britų sprendimo, britai turi nuspręsti, kokia yra tolesnė vyriausybės strategija, kai ji turės naują Vyriausybės vadovą. Ir tokiu atveju Europos Sąjunga galės reaguoti. Bet nėra turbūt potencialo manyti, kad galėtų keistis nuostata. Tai, dėl ko buvo deramasi gerokai ilgiau nei metus ir užtruko labai daug sudėtingų valandų, derybose tiesiog apversti aukštyn kojomis ir persiderėti atėjus naujiems lyderiams per kelias savaites arba geriausiu atveju per mėnesį.

Dienos tema. Ekspertai naujuosius ES vadovus vertina kritiškai: komanda nebus aukščiausio lygio