Pasaulyje

2019.06.04 10:23

Milijoninis protestas, kurio nėra: kodėl Kinijos valdžia slepia, kas nutiko prieš 3 dešimtmečius

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.06.04 10:23

1989-ųjų birželio 4-oji Kinijos oficialioje istorijoje yra įprasta vasaros diena, apie ją nerašoma šalies istorijos vadovėliuose, jai neskiriamas dėmesys muziejuose ar „suvereniame“ valstybės internete. Tačiau tūkstančių žmonių atmintyje gyvi prisiminimai apie Pekino Tiananmenio aikštės žudynes, kai kariuomenė žiauriai numalšino taikius protestus, kuriais siekta šalies demokratizacijos.

Tuomet „Dangiškos taikos vartų“ arba Tiananmenio aikštėje Kinijos komunistų partijos valdžia brutaliai išvaikė daugiausiai studentų dominuojamą protestą. Represijos prieš demonstracijas už demokratiją tuo pačiu metu įvyko dar 200 Kinijos miestų ir miestelių.

Viskas prasidėjo 1989 metų balandį, kai mirė 73-ejų sulaukęs Komunistų partijos lyderis Hu Yaobangas. Visuomenė jį laikė esminiu liberalių pokyčiu autoriumi, tačiau jis buvo nustumtas nuo valdžios dar prieš dvejus metus.

Keletą mėnesių iki lemtingos dienos atrodė, kad Kinija stovi ant didelio socialinių pokyčių slenksčio. Per dešimtmetį Kinijos ekonomika tapo vis atviresnė, buvo leidžiama užsiimti smulkiu verslu. Permainų priešakyje stovėjo Kinijos vadovas Dengas Xiaopingas, kuris norėjo matyti šalies klestėjimą įgyvendinant rinkos ekonomika paremtus pokyčius.

Milijoninis protestas

1989 m. pagerbdami mirusio Hu Yaobango atminimą, tūkstančiai Kinijos studentų Pekine surengė gedulingą eiseną ir reikalavo labiau demokratiškos valdžios. Netrukus studentai ėmė rinktis Tiananmenio aikštėje, priešais buvusią šalies imperatorių rezidenciją – Uždraustąjį miestą, Nacionalinės asamblėjos rūmus, kuriuose vyksta Kinijos komunistų partijos kongresai, greta stovi ir Mao Zedongo mauzoliejus.

Gegužės pradžioje keli šimtai studentų Tiananmeno aikštėje pradėjo bado streiką, kad priverstų komunistų partijos vadovus sėsti prie derybų stalo, praneša „Amnesty International“. Jie reikalavo, kad liberalėjant Kinijos ekonomikai, šalies politika taptų atviresnė, būtų gerbiama žodžio laisvė ir demokratija. Nors kai kurie protestų dalyviai turėjo kitokių tikslų – pavyzdžiui, sustabdyti vešinčią korupciją.

Protestuotojų skaičius nuolat augo, judėjimas išsiplėtė po kitus Kinijos miestus ir universitetus, o gegužės 19 dieną Tiananmenio aikštėje susirinko apie 1,2 mln. kinų, su kuriais susitiko tuometis Kinijos komunistų partijos vadovas Zhao Ziyangas, rašo CNN.

Protestuotojai nekreipė dėmesio į komunistų partijos vadovą ir griežtų pažiūrų premjeras Li Pengas įvedė karo padėtį, o į Pekiną ėmė plūsti kariuomenės daliniai. Šį įvykį tyręs istorikas Wu Reinhua teigia, jog dalis generolų prieštaravo tokioms valdžios priemonėms.

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, jog Kinijos komunistų partija itin baiminosi, kad situacija išslys jiems iš rankų ir valdžia bus prarasta. Vėliau partijoje įsigalėjo požiūris, kad tai sąmokslas nuversti valdžią, kuriam vadovauja užsienio jėgos, ypač JAV, taip pat buvo kaltinamas dažnai sąmokslo teorijų taikinyje atsiduriantis filantropas George`as Sorosas, rašo „The New York Times“.

Gegužės 30-ąją protestuotojai aikštėje pastatė 10 metrų aukščio „Demokratijos deivės statulą“. Tačiau naktį iš birželio 3 į 4 dieną buvo mobilizuota 250 tūkst. karių, ginkluoti konvojai atvyko į Pekiną su užduotimi bet kokiais būdais atlaisvinti Tiananmenio aikštę, rašo „Business Insider“. Kai studentai gatvėse jiems užkirto kelią – nuaidėjo pirmieji šūviai, o protestuotojų pastangos priešintis ir kovoti naudojantis lazdomis bei akmenimis buvo bergždžios.

Įvykių liudininkai pasakoja matę, kaip tankai važiavo per žmones, o kariai šaudė į minią nesirinkdami taikinių. Iš viso, Kinijos valdžia pradėjo represijas 200 šalies miestų ir miestelių.

Šiandien tebėra neaišku, kiek gyvybių nusinešė žudynės, o įvairių skaičiavimų duomenys svyruoja nuo kelių šimtų, iki 10 tūkst. žmonių, dar dešimtys tūkstančių buvo suimti. Vėliau keliasdešimčiai iš jų įvykdytos mirties bausmės, nurodo CNN. Tai buvo vienas kruviniausių įvykių komunistinės Kinijos istorijoje.

Būtent nuo Tiananmenio aikštės įvykių tapo aišku, kad viltys apie laisvesnį gyvenimą neišsipildys, ir Kinija pasuko griežto autoritarinio režimo keliu.

Kai kuriems mirties bausme nuteistiems protestuotojams vėliau bausmės buvo sušvelnintos, jas pakeičiant į dešimtmečius kalėjimo. Šiandien išėję į laisvę politiniai kaliniai nenoriai kalba apie prieš 30 metų vykusius įvykius net ir su savo šeimos nariais, baimindamiesi, kad gali jiems pakišti nereikalingų minčių.

„Tai dėl jo paties gerovės. Nerimauju, kad galiu paveikti jo mintis, jei pradėsiu pasakoti apie šiuos dalykus“, – portalui CNN sakė Dong Shengkun, kuris kalėjime praleido 17 metų ir apie tai nekalba su savo sūnumi.

Vis dėlto, kiti nukentėjusieji nepamiršta savo nuoskaudų. „Tai baimė ir siaubas, kurį režimas atnešė visiems“, – sakė Fangas Zhengas, per 1989 metų protestus netekęs abiejų kojų ir dėl to kaltinantis Kinijos komunistų partiją.

Užmaršties politika

Praėjo jau trys dešimtmečiai po to, kai Kinijos valdžia paskelbė karo įstatymą ir nusiuntė kariuomenę susitvarkyti su protestuotojais Pekino Tiananmenio aikštėje.

„Mačiau, kaip keli studentai bandė perlipti per tvorą ir palikti aikštę, o tankas pasuko jų kryptimi ir tuos žmones sutraiškė“, – CNN prisiminimais dalinasi Dongas Shengkunas.

Šiandien šis kruvinas įvykis yra beveik ištrintas iš kolektyvinės kinų atminties. Kinijos komunistų partijai pavyko pasiekti savo tikslą ir didelė dalis jaunų kinų nežino, kas nutiko 1989-ųjų birželio 4 dieną. Apie tai nėra informacijos mokyklos vadovėliuose, o cenzūros prižiūrimame Kinijos internete bet kokios užuominos į žudynes dingsta.

Jauni kinų studentai gina tuometės valdžios sprendimus ir palaiko naratyvą, kad kalbėjimas apie prieš 30 metų vykusius įvykius gali būti žalingas valdžios propaguojamai „harmoningai visuomenei“.

Prie to prisideda Kinijos mokyklose diegiamas patriotinis ugdymas, kuris pabrėžia šalies pažeminimo amžių, kai Kinijoje dominavo Vakarų ir Japonijos imperijos. Todėl šiandien kinai nenori pasiduoti tam, ką laiko užsienio spaudimu ar patyčiomis.

„Požiūris, kad Kinija, o tiksliau komunistų partija, yra apsupta priešų, dominuoja nuo 1989 metų“, – „The New York Times“ sakė Honkongo Baptistų universiteto politologas Jeanas-Pierre`as Cabestanas.

Iš užsienio atvykusiems mokytojams Kinijoje taip pat draudžiama su moksleiviais diskutuoti apie įvykius Tiananmenio aikštėje, o tai išdrįsę padaryti yra suimami.

Praeityje šį įvykį bandę paminėti žmonės, nešę žvakes į netoliese aikštės esančias gatves, buvo suimti. Su žiniasklaidos priemonėmis panorę kalbėtis protestų dalyviai taip pat buvo užtildyti ir imti prižiūrėti valstybės tarnybų.

1999 m. birželio 1 dieną Honkonge surenktame Tiananmenio žudynių minėjime dalyvavo apie 70 tūkst. žmonių. 2009 metais 20-ąsias įvykio metines Honkonge vėl minėjo dešimtys tūkstančių kinų, o Pekine žurnalistams drausta atvykti į Tiananmenio aikštę, Kinijoje blokuotas priėjimas prie užsienio žiniasklaidos priemonių ir socialinių tinklų.

Šiandien kibernetinę erdvę Kinijoje valo tūkstančiai sukurtų algoritmų ir dešimtys tūkstančių apmokytų darbuotojų, kurie šalina net ir menkiausias užuominas į birželio 4-osios įvykius.

Kelioms populiarioms vaizdo transliacijų svetainėms Kinijos valdžia liepė išjungti komentarų galimybę, kad būtų išvengta bet kokių užuominų į Tiananmenio žudynes.

Provokatyvias žinutes rašę žmonės gali būti nuteisti kalėti iki 3,5 metų – tokią bausmę neseniai gavo kinai, bandę priminti šiuos įvykius ant vieno produkto etiketės, praneša CNN. 2012 metais vienas protesto organizatorių, Wueras Kaixi, bandė grįžti į Kiniją ir prisistatė į šalies konsulatą Vašingtone, tačiau jo durys neatsivėrė.

Atsargumo priemonės

Artėjant birželio 4-ajai, Kinijoje ėmė dingti studentai aktyvistai. Po to, kai prestižinio Pekino Marksistinės visuomenės universiteto bendruomenės nariai paskelbė, kad planuoja remti darbininkų teises, dingo jau daugiau kaip tuzinas šios mokyklos studentų.

Istorinis kadras, kai vienas vyras pastojo kelią Kinijos tankų kolonai, buvo užfiksuotas 1989 metų birželio 5 dieną. Nors pirmasis tankas bandė apvažiuoti vyrą, jis paeidamas į šalį kelis kartus sustabdė koloną, tada užlipo ant tanko ir pasikalbėjo su jo vairuotoju. Tada jis ėmė kalbėti aplink esantiems protestuotojams, kol neatpažinta grupė asmenų jį nutempė nuo tanko ir jis pradingo minioje, rašo „Business Insider“.

Šiandien gatvėje sutikti kinai nežino, kas vaizduojama šiame istoriniame kadre, praneša „CBS News“.

Birželio pradžioje Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe, viešėdamas Singapūre sakė: „Tiananmenio protestai buvo „politinė sumaištis, kurią valdžia turėjo užgniaužti. Valdžia ėmėsi veiksmų, kad sustabdytų sumaištį, tai buvo teisinga kampanija.“

Pasak CNN kalbinto Fango Zhengo, šiandien Kinijos komunistų partija tiki, kad jos legitimimumas priklauso nuo to, ar pavyks nuslėpti birželio 4-osios įvykius.

Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe taip pat pridūrė, jog Kinija per pastaruosius 3 dešimtmečius smarkiai pasikeitė, ir būtent dėl valdžios sprendimų tą lemtingą dieną „Kinija mėgaujasi stabilumu ir vystymusi“.

Šalies komunistų partija mano, kad leidus diskutuoti apie tai, kas įvyko 1989 metų birželio 4 dieną, kiltų klausimai apie neklystančia prisistatančios partijos sprendimų teisingumą, apie žudynių įtaką Kinijos ekonomikos bumui, ir ar Kinija nebūtų dar sėkmingesnė gyvendama demokratiškiau, kaip tai daro Taivanas ar Honkongas, rašo „The New York Times“.

Vis dėlto, šiandien Kinijos komunistai nesirūpina, kad tokia politika gali sumenkinti šalies įvaizdį. „Baimė, kad užsieniečiai nustos investuoti, manęs nekankina. Užsienio kapitalistams svarbiausia užsidirbti ir jie niekada nenusisuks nuo tokios didelės rinkos kaip Kinija“, – „The New York Times“ sakė buvęs aukštas Kinijos komunistų partijos lyderis Wangas Zhenas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt