Kalbėjimas apie ginčus, nesutarimus, konfliktus Lietuvoje ar visame pasaulyje dažnai prasideda nuo poliarizacijos konstatavimo. „Visuomenė susipriešinusi“ arba „visuomenė supriešinta“ – įprasti teiginiai, deklaruojantys, kad situacija sudėtinga ir reikėtų kažko imtis. O kas, jei poliarizacija yra ne priežastis, bet pasekmė?
Pradėkime nuo to, kad kalbėjimas apie poliarizaciją labai dažnai tapatinamas su dviejų, viena nuo kitos pažiūrų skalėje tolstančių pusių įsigalėjimu. Poliarizacija neteisingai sutapatinama su radikalizacija. Net ir įžvalgių visuomenės procesų stebėtojų ir komentatorių lūpose tai tampa spekuliatyvia deklaracija apie kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės konfliktą. Du į skirtingas puses judantys vektoriai.
Bet iš tiesų poliarizacija ne tik neprivalo būti dviejų skirtingų pažiūrų tolimas nuo susitarimo erdvės. Tai gali būti vienos iš pusių spartus tolimas nuo centristinių pažiūrų ar bandymas užgniaužti centristines pažiūras. Poliarizacija gali pasireikšti ir dviejų, ne taip toli vieniems nuo kitų esančių pažiūrų atstovų principiniu susidūrimu, kai viena ar abi pusės sąmoningai naikina susitarimo erdvę ir pažeidžia anksčiau sutartas normas ir taisykles, keičiamas pats ašies centras.
Būtent dėl to poliarizacijos nederėtų vertinti kaip priežasties. Dažniausiai poliarizacijos konstatacija tėra tik patvirtinimas, kad kažkas negerai yra su įvairiomis sritimis, erdvėmis ir procesais, kurie nulemia šiuos naujus atstumus ar naujas, greitai judančias kryptis.
Kas tuomet lemia poliarizacijos procesus šiuolaikybėje? Atsakant paprastai, negebėjimas susitarti dėl to, kas yra tikra ir kaip tai, kas yra tikra, turėtų būti vertinama. Blogesniu atveju, negebėjimas netgi susitarti dėl tų institucijų ar platformų, kurios turėtų autoritetą sprendžiant šiuos klausimus.
Šia prasme poliarizacijos procesai Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo pasaulinių tendencijų. Netgi politologų ar sociologų dažnai primenamas skirtingas sovietmečio vertinimas yra tik bendrų istoristinių tendencijų dalis – polinkis geriau vertinti praeitį ar laikus prieš socialines-ekonomines transformacijas, prieškrizinius laikus.
Dabartis laikoma nuolatinio kitimo ir neužtikrintumo laikotarpiu, o praeitis matoma kaip saugesnė, lėtesnė, labiau suprantamų ir kontroliuojamų procesų periodas. Savaime suprantama, kad nepasitenkinimas dabartimi veda dviem kryptimis ir žymiai palankesnė saugumo paieškai yra praeities vaizdinių erdvė.
Dabartis laikoma nuolatinio kitimo ir neužtikrintumo laikotarpiu, o praeitis matoma kaip saugesnė, lėtesnė, labiau suprantamų ir kontroliuojamų procesų periodas.
Politinės ir socialinės poliarizacijos procesus pasaulyje lemia kelios vyraujančios tendencijos, kurioms gerų atsakymų mes šiuo metu neturime. Pirma, interneto plėtros paskatinta ir kontrolės mechanizmų beveik neturinti viešosios erdvės transformacija. Enciklopedijų, laikraščių, žurnalų, televizijos ir radijo programų pasaulis tapo nesustabdomu ir beveik jokių barjerų neturinčiu informacijos srautu.
Viena vertus, individualizmo triumfu tapusi galimybė kiekvienam turėti savo informacijos sklaidos kanalą ir kiekvienam būti ne tik informacijos gavėju, bet ir šaltiniu, sukūrė labai pliuralistinį informacijos lauką. Kita vertus, šiame informacijos lauke vis labiau įsivyravo kiekybiniai, algoritminiai kriterijai, kurie segmentuoja informaciją ne pagal jos vertę, o pagal jos sukeliamas emocijas. Svarbu yra tai, kas sutraukia dėmesį.
Antra, komunikacijos ir socialinių interakcijų persikėlimas į virtualią erdvę ne išplėtė socialumą, o kaip tik susiaurino galimybes. Socialinių tinklų pažadas sukurti globalią socialinę erdvę iš tiesų išsipildė kaip globalūs aido kambariai, kuriuose lengvai ir nebrangiai sukuriama pažiūras patvirtinanti ir bet kokį moralinį sprendinį pateisinanti informacinė ir komunikacinė ekosistema.
Susidūrimai tikrovėje vis dar įvyksta, bet dauguma jų jau turi per menką galią, kad nusvertų įsibėgėjusių virtualių konfliktų pagreitį. Nuostaba, kad tikri žmonės, bendraujantys bendroje erdvėje, mezgantys akių kontaktą ir realų dialogą, yra mažiau priešiški ar mažiau atviri kitoms perspektyvoms – tėra paguoda, kad dar ne viskas prarasta.
Trečia. Pastarąjį dešimtmetį akivaizdų spaudimą patiria visos demokratinės institucijos, kurios ilgą laiką veikė kaip poliarizacijos prevencijos ar jos sprendimo šaltiniai. Žiniasklaida, teisinės valdžios institutai, mokyklos ir universitetai, įvairios ekspertinės organizacijos – visi patiria milžinišką naujai sukurtų dezinformacijos, sąmokslo teorijų ar tiesiog alternatyvios tikrovės kūrėjų iššūkį.
Didžiausia atsakomybė čia turėtų tekti politikams, kurie ne tik naudojasi šiomis tikrovės iškreipimo ar jos neigimo praktikomis, bet ir legitimizuoja tai, kas Trumpo administracijos pradžioje buvo skambiai pavadinta „alternatyviais faktais“.
Žiniasklaida, teisinės valdžios institutai, mokyklos ir universitetai, įvairios ekspertinės organizacijos – visi patiria milžinišką naujai sukurtų dezinformacijos, sąmokslo teorijų ar tiesiog alternatyvios tikrovės kūrėjų iššūkį.
Ketvirta. Poliarizacija plėtojasi tada, kai didelę įtaką visuomenės nuomonei turintys asmenys neužbrėžia aiškių moralinių ribų. Vienas iš veikliausių poliarizacijos variklių – netikėjimas, kad egzistuoja tapačios taisyklės ar tapačios galimybės. Kai pradedamos laužyti nusistovėjusios normos, taisyklės ar reputaciniai barjerai, nebelieka prasmės taisykles palaikančiai pusei kovoti dėl balanso išsaugojimo.
Taigi, kokie būdai padėtų paversti mūsų diskusijose poliarizaciją ne konstatuojama neišvengiamybe, o eliminuojamu reiškiniu? Grįžimas prie bendros faktų erdvės ir pagarbos tam, kas patvirtinama kaip tikra. Tai reiškia, grįžimas prie aiškios skirties, kas yra žiniasklaida, kas ja nėra, bei aiškios kontrolės sistemos, ribojančios raišką tų, kurie skelbia melagingą ar sąmoningai klaidinančią, šmeižiančią informaciją.
Aiški skirtis tarp informacijos ir patikimų šaltinių bei socialinių tinklų pranešimų. Bendrų socialumo formų skatinimas ir paieška – gyvi susitikimai, bendruomenių kūrimas ir bendruomenių tarpusavio bendravimas. Visi sprendimai, kuriuos galima priimti gyvai, turi būti priimami gyvu dalyvavimu. Perfrazuojant posakį „tai galėjo būti elektroninis laiškas“ – „tai privalėjo būti gyvas susitikimas“.
Pagarba ir gynyba tų institucijų, kurios užtikrina poliarizacijos prevenciją, – teismai, ekspertų grupės, universitetai, mokyklos, sveikatos įstaigos ir t. t.
Ketvirta, ir sunkiausia, aiškus ir nedviprasmiškas vertinimas tų politinių jėgų ir atstovų, kurie sąmoningai naudojasi visuomenės poliarizacijos procesu. Atriboti ir ne tik neįgalinti, bet ir analizuoti bei dekonstruoti tam, kad visuomenė, norinti suprasti, galėtų suvokti, kad žaidžiama jų emocijomis, baimėmis ir pykčiu.
Svarbiausia pamoka ta, kad konstatuodami poliarizacijos procesus neprivalome juos traktuoti kaip patogią priežastį aiškinti visus toliau einančius įvykius, konfliktus ir problemas. Atvirkščiai, poliarizacijos konstatavimas turi įpareigoti keisti situaciją. Nesugrįžti atgal į socialinius tinklus ir jų normalizuotą virtualų asocialumą, nesielgti taip, lyg mūsų visuomenėje nevyktų sąmoningas vienpusis kiršinimas, nestovėti nuošaly, kai bandoma apversti ar iškraipyti tikrovę. Kovoti už faktus ir jais grindžiamą tikrovės vaizdinį.
Vis dar galime ištraukti save iš šios pelkės, jei net teks tai daryti traukiant už nuosavų plaukų.
