Grįžusi iš šilto susitikimo su JAV ginkluotės korporacijomis krašto apsaugos ministrė su būdingu ryžtu pareiškė – Lietuva traukiasi iš Otavos konvencijos, draudžiančios prieš pėstininkus nukreiptų minų gamybą ir naudojimą. Bent taip galėjo suprasti nenuovokus naujienų sekėjas.
Šias minas Lietuvos kariuomenė mato kaip efektyvią apsaugą nuo užpuolimo. Galbūt, simboliškai. Tačiau pasitraukimas iš konvencijos kelią didesnių grėsmių.
Taip pat skaitykite
Pirmiausia tai būtų smūgis tarptautinės teisės privalomumui – ligi šiolei vieninteliam ir nepakeičiamam Lietuvos laisvės garantui.
Lietuvą gina tarptautiniai įsipareigojimai ir pasaulio bendrijos sukurti mechanizmai. Neapgynė Ukrainos? Nesutinku. Kuo daugiau, jei ne siekiu užtikrinti įsipareigojimus teritorijos neliečiamumui ir jėgos nenaudojimui grindžiama politinė, ekonomine ir karinė parama Ukrainai? Minos būtų apgynusios? Nors neapgynė net Kursko?
Tarptautiniai įsipareigojimai prisiimami savanoriškai. Valstybės nėra jėga priverstos jų laikytis. Tačiau pats tarptautinės teisės pobūdis reikalauja, kad jų būtų laikomasi ne tik tada, kai patogu. Ko vertas NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimas, jei jį nutraukti pakaktų „pasikeitusios geopolitinės padėties“?
Pasitraukimas iš Otavos konvencijos būtų pražūtingas ir mūsų visuomenei. Ne tiek dėl rankų ir kojų mūsų vaikų, renkamų Varėnos miškuose. Kur kas didesnis pavojus slypi vertybiniam visuomenės virsmui.
Pasitraukimas iš Otavos konvencijos būtų pražūtingas ir mūsų visuomenei. Ne tiek dėl rankų ir kojų mūsų vaikų, renkamų Varėnos miškuose.
„Lietuva sieks išlikti aktyvi regiono lyderė ir padės naikinti minų atsargas kaimyninėse šalyse“, – 2004 m. teigė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius Dalius Čekuolis valstybių vadovų susitikime Nairobyje. 2004 m. birželį Lietuvos kariuomenės inžinieriai sunaikino visas – 4 tūkst. – turėtas priešpėstines minas, Vilniuje buvo surengta regioninė Šiaurės ir Rytų Europos šalių konferencija dėl Otavos konvencijos įgyvendinimo. Tą patį mėnesį Lietuva tapo antrąja pasaulyje šalimi, ratifikavusia naują konvencijos protokolą dėl nuo karo likusių sprogmenų. Šiuo metu prie konvencijos yra prisijungusios 166 valstybės. Iš neprisijungusiųjų 33 verta paminėti JAV, Kiniją, Iraną, Izraelį ir Rusiją. Be JAV – visos NATO valstybės yra Otavos sutarties šalys. Konvencija Baltijos valstybėse ratifikuota siekiant narystės šioje organizacijoje. Suomija prie jos prisijungė 2012 m.
Kodėl valstybės taip apleidusios saugumą? Nesigilinsiu į diskusiją apie priešpėstinių minų efektyvumą. Daug svarbesnis aspektas – šio įsipareigojimo paprotinis elementas.
Valstybės savo veiksmuose vadovaujasi ne tik rašytinėmis sutartimis. Ne mažiau svarbios, jei ne svarbesnės, – paprotinės teisės normos, aiškiai nurodytos ir Tarptautinio Teisingumo Teismo statute, ir akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Daugybė tarptautinės humanitarinės teisės normų, kurioms priskiriamas toks privalomasis pobūdis, tarp jų Konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų antrasis protokolas, draudžia arba stipriai riboja nediskriminuojančių sprogmenų, kuriems priskiriamos ir priešpėstinės minos, naudojimą. Bendra tarptautinė humanitarinė teisės draudžia kelti pavojų civiliams gyventojams.
Daugiau nei 80 mln. nesprogusių priešpėstinių minų 70 valstybių kelia mirtiną pavojų žmonėms. Mirčių statistika, renkama nuo 1975 m., viršija milijoną aukų, tarp jų šimtus tūkstančių vaikų.
Pakartotinėse politinėse deklaracijose Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, įvairiuose nusiginklavimo, civilių gyventojų apsaugos temoms skirtuose susitikimuose Lietuva įsipareigojo siekti visiško priešpėstinių minų uždraudimo ir sunaikinimo. Nederėtų savo pasižadėjimų vertinti atsainiai.
Lietuvą saugo popierius. Karinio patarėjo patarimas pamina teisę ir Lietuvos saugumą. Konvencijos denonsavimas prieštarautų Lietuvos Konstitucijai.
Patikimą teisinį patarimą civilių apsaugos klausimu karingiausiems sprendimų priėmėjams gali duoti Hagos tribunole teisiamas Filipinų prezidentas Rodrigas Duterte.
